Su Nacionaline M. K. Čiurlionio mokykla S. Sondeckis ir visa jo šeima buvo itin glaudžiai susiję. 1955-aisiais fortepijono pedagogu jis čia pradėjo savo veiklą, po dvidešimt metų su moksleivių orkestru parvežė „Herberto fon Karajano auksą“. Čiurlionio mokykloje mokėsi ir jo žmona prof. Silvija Sondeckienė, ir sūnūs Vytautas ir Paulius.
Šie ir daugybė kitų faktų, biografijos eilučių vėl buvo atgaivinti Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos Šokių salėje. Suprantama, skambėjo ir muzika, paryškinusi svarbiausias S. Sondeckio kūrybos akimirkas. Į sceną žengė 5-6 klasės smuikininkų ansamblis, vėliau griežė 7-8 klasių kamerinis orkestras.
Vakaro vedėjas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Leonidas Melnikas pasakojo apie 1928-aisiais gimusio S. Sondeckio vaikystės metus, jo tėvus – nepriklausomos Lietuvos šviesuolius, pirmąsias muzikavimo pamokas. Pamažu atsiskleidė visa pedagoginė ir meninė didžiojo muziko biografija.
Apie humanitarinius gabumus, polinkį į visus menus, ne tik atsidavimą muzikai, kalbėjo dirigento našlė S. Sondeckienė. Ji prisiminė ir moksleiviško muzikavimo metus, ir Lietuvos kamerinio orkestro atsiradimo aplinkybes, kelią pasaulinės šlovės link.
Mokyklos direktoriaus pavaduotoja muzikos ugdymui Eglė Čobotienė papasakojo apie S. Sondeckio vadovaujamų „čiurlioniukų“ pergalę 1976 metų Herberto fon Karajano jaunimo orkestrų konkurse. Jai teko laimė groti mokyklos kolektyve, keliauti į Vakarų Berlyną.
„Po konkurso S. Sondeckis mums sakė: „Šis įvykis jūsų gyvenime bus pats svarbiausias.“ Tada jo žodžių nesupratome, bet laikas parodė, kad vadovas buvo teisus. Iki šiol prisimenu kiekvieną mūsų konkursinės programos taktą“, – teigė buvusi Čiurlionio mokyklos orkestro narė.
Šių metų vasarį išėjusio dirigento sūnus Saulius vakaro dalyvių žodžius papildė nuotraukomis, garso ir vaizdo įrašais. Pamatėme asmenybes, su kuriomis S. Sondeckis draugavo, koncertavo. Ir jaunus muzikus, kuriuos profesorius išvedė į pasaulines scenas.
„Maestro padarė labai daug. Visų jo darbų neįmanoma suminėti. Tačiau būtina pradėti. S. Sondeckis buvo didis mokytojas, dirigentas, žmogus. Jis pakeitė mūsų muzikinę kultūrą. Turime didžiuotis, kad likimas mums suteikė progą gyventi jo laiku“ , – pabrėžė L. Melnikas.
1951 metais būdamas 23-ejų S. Sondeckis vaikštinėjo po Ermitažo muziejų ir stabtelėjęs jį sužavėjusioje salėje užsisvajojo: „O, kaip būtų smagu čia pasiklausyti Mozarto.“ Pasak S. Sondeckienės, praėjo keli dešimtmečiai ir jis toje salėje ne tik klausėsi, bet ir pats dirigavo Mozartą. „Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis Saulių vadino muziejaus muzikos eksponatu“, – prisiminė ji.
