„Ši premjera visai kūrybinei komandai ir kolektyvui taps svarbiu žingsniu – ar pirmuoju, ar paskutiniu. Po jos mes išsikraustysime į kitas sales, visiškai nepritaikytas klasikinei muzikai, be žinios, kada ir ar apskritai grįšime į Kongresų rūmų sceną. Tokios aplinkybės mus, kaip kūrėjus, skatina ne tik liūdėti, bet ir vėl pakėlus galvą imtis kitokių meninių sprendimų. Pirmą kartą „bohemiečių“ spektaklių istorijoje jau įprasta tapusi Dicko Birdo multifunkcinė judanti dekoracija bus pakeista vaizdo projekcijomis ir kartu su Juozo Statkevičiaus kostiumais žiūrovus lydės iš realybei artimo XVIII amžiaus į to paties laikmečio antgamtinę, siurrealistinę pusę, pripildytą tikėjimo lemtimi, mistifikuota sėkme, legendomis ar net vaiduokliais. Šį kartą nesiimsime keisti operos librete esančio laikmečio, bet pabandysim jį parodyti savaip ir išnaudosime įdomiausias jo siūlomas puses bei spalvas, pagrindine spektaklio ašimi pasirinkdami Germano maniją lošti kortomis ir visas to pasekmes“, – pranešime žiniasklaidai pasakoja spektaklio režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Intrigų ir netikėtumų publika nepristigs. Bene didžiausias – vienoje scenoje įvyksiantis skirtingų kartų Lietuvos operos primadonų, legendinio soprano Irenos Milkevičiūtės ir šiandien pasauline žvaigžde jau tapusios jos dukters Asmik Grigorian susitikimas. Senoji „Pikų damos“ Grafienė ir jaunutė Liza suskambės įsimintinai, abi atlikėjos šio pasirodymo laukia nekantriai ir su jauduliu.
„Esu laiminga, didžiuojuosi, kad šalia yra mano vaikas, užtat norisi visko dar geriau, dar labiau išgyvenu – ir dėl savęs, ir dėl jos. Nors gal dėl jos jaudintis kaip ir nebereikėtų... – šypsosi Irena Milkevičiūtė. – Tačiau žinau, kaip ji užsiėmusi, kiek dirba, ruošia vaidmenų. Užtat vis išgyvenu, kad viskas būtų gerai, kad spėtų, sveikata laikytų. Juolab, po sėkmės Zalcburgo festivalyje ji sulaukia tiek dėmesio – dainuos Niujorko Metropolitene, Milano „La Scala“ – visi ateis pažiūrėti, kokia čia diva.“
Garsioji solistė spėja, kad būtent norėdama padaryti dovaną ir jai su Asmik, ir Vilniaus publikai, VCO režisierė Dalia Ibelhauptaitė pakvietė jas abi į „Pikų damos“ sceną. „Anksčiau „Onegine“ ji man taip buvo pasiūliusi sudainuoti Auklę. Pagalvojau: Auklė juk – kaip mama, kodėl gi ja spektaklyje savo vaikui nepabuvus“, – pasakoja Irena Milkevičiūtė, „Onegino“ spektakliuose pasirodžiusi kartu ir su dukra, ir su anūku Nojumi.
„Susitikimai scenoje su mama būna retai. Jaudinsiuos dvigubai – dėl savęs ir dėl artimo žmogaus. Ribos, kad scenoje būsime tik kolegės, brėžti neįmanoma. Bent jau man. Nes mama visada yra ir liks pirmiausia mama, o ne dėstytoja, mokytoja ar solistė“, – sako Asmik Grigorian, pabrėžianti, kad mamos balsas labai jaunas. Ir tai lemia ne atlikėjos amžius, o technika, mokėjimas dainuoti.
„Pikų damą“ taip pat jau repetuoja ką tik Tomskio vaidmenį Maskvos Didžiajame teatre dainavęs baritonas Kostas Smoriginas, iš Italijos, kur gyvena ir dirba, atvykusi mecosopranas Jurgita Adamonytė, neseniai prestižinį vokalistų konkursą Paryžiuje laimėjęs baritonas Ilja Kutiuchinas.
Spektaklyje pamatysime ir labai daug talentingo Lietuvos operos jaunimo, kuris, kaip tikisi maestro Gintaras Rinkevičius ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė, išaugs į naują VCO solistų kartą. Netikėtas šiame pastatyme bus ir Kauno Valstybinio choro (vadovas Petras Bingelis) pasirodymas, kurie kartu su VCO ansambliu ir šokėjais dieną naktį dirba, šlifuodami įmantrų britų choreografo Johno Rosso choreografijos piešinį.
Dar viena staigmena žiūrovams taps atlikėjų kostiumai – įspūdingus apdarus „Pikų damos“ solistams kuria po penkerių metų pertraukos į VCO šeimą grįžęs dizaineris Juozas Statkevičius.
