aA
Didžiosiose pasaulio scenose grojęs ir Lietuvoje tiek kritikų, tiek publikos įvertintas fortepijono virtuozas Daumantas Kirilauskas nesivaiko vienadienio šou – jam svarbiausia muzika, kuri atsiranda atsiribojus nuo nežinia kur skubančio pasaulio ir pragyvenus ne vienerius metus vienyje su fortepijonu. Tokia pianisto asketiška pozicija šiandieniniame kontekste išties auksu žiba.
Daumantas Kirilauskas
Daumantas Kirilauskas
© Dmitrij Matvejev

Kasmet naują rečitalio programą rengiantis ir su ja Lietuvą apkeliaujantis pianistas Daumantas Kirilauskas spalio 26 d., šeštadienį, gros Paliesiaus dvaro koncertų salėje „Pasaga“, kuri garsėja savo ypatinga akustika ir masina pasaulinio garso žvaigždes. Čia šį ketvirtadienį pasirodys talentingasis violončelininko Aleksandro Kniazevo ir pianisto Kasparo Uinsko duetas, lapkričio 23 d. saulės nugairintas flamenko melodijas gros gitaros žvaigždė Juan Manuel Canizares, gruodžio 21 d. vyks Vladimiro Tarasovo ir Viktoro Paukštelio muzikinis įvykis „Barokiniai gobelenai“ ir daug kitų renginių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Artėjančio koncerto proga Daumantas Kirilauskas sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Lietuvoje esate vertinamas kaip vienas geriausių šių laikų atlikėjų. Ką Jums tai reiškia?

Visuomet malonu sulaukti įvertinimo, tačiau būti pripažintu Lietuvoje – tai dar nereiškia būti pripažintu pasaulyje. Natūralu, kad kiekvienas atlikėjas siekia aukštesnio lygio, tuo pačiu ir įvertinimo. Taip pat yra skirtingi dalykai būti vertinamam nedideliame klausytojų gurmanų rate, ir būti populiariam plačioje visuomenėje. Bet aš ir nesiekiu šito. Populiarumo vaikymasis, mano nuomone, yra paviršutiniško atlikėjo požymis. Tokiu atveju, žmogus nesijaučia pilnavertis tiesiog grodamas muziką, jis nuolat rūpinasi tuo, kiek žmonių jį žinos, ką apie jį pasakys kiti, kas jis yra kitiems. O kas jis yra sau? Čia gali padėti Schopenhaueris, man jo filosofija – artima. Verčiau jau rūpintis, kas aš esu sau, daryti tai, ką noriu, užsiimti savo menu, jaustis tame pilnaverčiu ir nesiekti pripažinimo bet kokia kaina.

Visada kam nors patiksi, o kam nors – ne. Ne dėl to juk grojame. Aš groju, nes man reikia muzikos. Būdamas su muzika, vienumoje su savo instrumentu, aš jaučiu tą tikrąją gyvenimo kokybę. Juk gyvenimas iš išorės, rodos, yra mokesčių mokėjimas, stovėjimas eilėse, kamščiuose, dokumentų pildymai, slaptažodžiai, pin kodai ir visa ta beprotybė, vedanti į pragarą. O kai išeini į mišką, kvėpuoji šviežiu oru, tave supa akustinė tyla – štai kas yra gyvenimo kokybė. Kai kalnuose lipi, kai sėdi prie fortepijono ir mokaisi sugroti šedevrą – būtent tai yra gyvenimo kokybė. Laikas, kurio tau negaila. Jaučiuosi vertinamas elitinės, išsilavinusios mažos auditorijos ir man šito užtenka.

O kas padaro atlikėją geru atlikėju?

Sunku pasakyti. Manau, kad nėra ribos. Net ir patys genialiausi meistrai niekada nesustoja siekti tobulybės. Tam skirtas yra visas gyvenimas. Greitai čia neišeina. Tam tikras muzikos suvokimas ateina tik su branda, su patirtimi – tiek gyvenimiška, tiek muzikine. Taip pat labai svarbu yra nebijoti vienumos. Šiandien labai populiaru yra sakyti, kad mes kartu esame jėga, o po vieną – niekas. Galbūt, įdėjus šią mintį į tam tikrą kontekstą, ji skambėtų teisingai, tačiau šiame pasaulyje yra sukurta toks didžiulis kiekis fortepijoninės literatūros – jai visai sugroti neužtektų kelių gyvenimų, ir ji visa, nekalbant apie koncertus su orkestru, ar kamerines sudėtis, yra parašyta pianistui – vienam žmogui – ne chorui ar kanklių kolektyvui.

Vadinasi, pianistas turi suvokti, kad fortepijoninė muzika yra individualus menas, kai valandų valandos praleidžiamos su instrumentu ir kompozitoriumi mintyje. Ir čia nereikia painioti individualizmo su egoizmu ar narcisizmu. Atsiribojimas nuo aplinkos ir gyvenimas savo mikropasaulyje duoda vaisių, kuriais vėliau menininkas dalinasi tapdamas kompozitorių laidininku.

Koks Jūsų santykis su išoriniu pasauliu?

Man labai didelis blaškymasis į išorę trukdo susikaupti. Madinga yra kurti savo įvaizdį socialinėse medijose. Aš irgi šiek tiek tai darau, bet nepasakyčiau, kad mane tai gerai veiktų. Kuo daugiau santykio su išore, tuo mažiau vidinės ramybės.

Su publika?

Momento menas yra sudėtingas. Kiekvienas atlikėjas čia su manim sutiks. Man švariau groti sekasi įrašams. Kiekviena publika neša savo energetinį svorį, kartais sukurdama didžiulį jaudulį, kuris mane veikia visaip. Geriausi koncertai nutinka, kai, atliekant muziką, pavyksta tapti stebėtoju tiek savęs, tiek publikos.

Ir žinoma, namuose – Vilniuje yra sunkiausia groti, nes čia publika mane pažįsta ir turi lūkesčių.

Kiek jums svarbi yra salės akustika?

Labai svarbi. Kasmet paruošiu naują koncerto programą ir atlieku ją Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Ir kiekvienoje koncertų salėje akustika yra skirtinga – reikia prisiderinti, o kartais dėl blogos akustikos nukenčia atlikimo kokybė. Žinoma, ir instrumentas turi didžiulės įtakos. Tokia jau yra pianisto dalia. Smuikininkams šiuo atveju labiau pasisekė (šypsosi).

Kaip su gyvenimiška ir muzikine patirtimi keičiasi Jūsų meilė kompozitoriams?

Beethovenas ir Bachas išlieka konstanta. Jie yra mano medicina, reikalinga gyvenimo kokybei palaikyti.

Vienaip ar kitaip, laikui bėgant pradedi geriau suvokti klasikinę muziką. Pradedi girdėti ne vien natas, o tai, kas giliau užkoduota. Kai man buvo dvidešimt metų, aš tikrai Beethoveno nesupratau, anuomet mane domino neoklasicizmas, jo disonansai, iškart kabinančios spalvos. Klasikinė muzika į mano kaulų čiulpus įsigėrė ilgainiui. Pavyzdžiui, tik nuvykęs į Zalcburgą, aš pajutau, kas yra tas Beethovenas, suvokiau jo žinutę. Lygiai taip nuvažiavę į Rusiją mano kolegos pradėjo suprasti Aleksandrą Skriabiną.

Dirbate pedagogu. Ką galite pasakyti apie šiuolaikinę atlikėjų kartą?

Šiandieninis pianistų technikos lygis pasaulyje – be galo aukštas. Konkurencija didžiulė – sunku yra pasiekti muzikos zenitą. Lietuvoje profesijos paklausa yra sumažėjusi. Jauni žmonės augo kitaip, jiems reikia greito rezultato. O norint tapti geru pianistu, kaip jau minėjau anksčiau, reikia užsidaryti. Na, ir tada kyla klausimas – kam čia rūdyti prie to instrumento. Drįsčiau teigti, kad ši profesija bent jau Lietuvoje yra nykstanti. Darbo valandų mažėja. Bet kokiu atveju, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje, išlieka tik tą tikrąjį pašaukimą turintys žmonės. O muzikos vertė yra labai didelė. Ji gali padėti ištverti visas gyvenimo negandas, išgydyti po sunkių momentų. Tą patvirtina kai kurie dideli muzikai, išgyvenę karo metus.

Kaip jums atrodo, kokia yra klasikinės muzikos ateitis?

Vienaip ar kitaip, nepasakyčiau, kad žmonėms nereikia klasikinės muzikos. Nuvažiavęs į mažą miestelį, visada sutinku muzikos, turinčios gylį, išalkusių klausytojų. Jie labai vertina tokius koncertus ir visada šiltai sutinka. Manau, čia labai svarbi misija atitenka koncertų, festivalių organizatoriams, nes jie dažnai nusprendžia kokia muzika reikia maitinti publiką.

Suprantama, kad klausant klasikinės muzikos reikia padirbėti, tai nėra vien pramoga. Ir tiesą pasakius, man yra liūdna, kai kolegos profesionalai, bijodami, kad žmonės nesusirinks į koncertus, pradeda groti muziką, maitinančią tik tą pramoginį publikos poreikį. Manau, kad klausytoją galima ir paauginti.

Kas Jums yra muzika?

Gyvenimo būdas. Dalis gyvenimo. Mano kiekviena diena yra kupina muzikos – jeigu negroju, tuomet klausau, ir nebūtinai klasikinių kūrinių. Man lygiai taip pat patinka džiazas, gitarinė muzika. Galų gale, muzika yra tapusi įpročiu arba maistu, reikalingu, kad išgyvenčiau. Negroju tik tuomet, kai slidinėju kalnuose, laipioju, arba grybauju.

Kaip vertinate meno kritiką Lietuvoje?

Gyvename mažoje šalyje, visi vieni kitus pažįsta, verda savose sultyse, greitai atsiranda trintis, todėl kritika, natūralu, yra atsargi. Aš norėčiau pasiūlyti žvelgti plačiau, prisiminti, kad pasaulis daug didesnis. Mano nuomone, menas yra tampriai susijęs su individualiu skoniu ir bet kokia kritika yra subjektyvi. Mes čia nekalbame apie matematiką.

Iš tiesų kritika neformuoja meno. Tai yra tik vienų žmonių reakcija į veiksmą, kurį atliko kiti žmonės. Labai svarbu yra daryti tai, kuo tiki. Antra vertus, ir nelabai įmanoma turbūt kažką kurti pagal kritiką. Kritikų misija yra kritikuoti, o menininkų kurti. Nėra generalinio teisėjo, kuris sustatytų viską į hierarchiją ir taškas.

Ar turite žinutę, kurią norite perduoti savo atliekama muzika?

Pati muzika yra žinutė. Jai nereikia žodžių. Jei nors vienas klausytojas išgirs tą žinutę ir lauks kito koncerto, vadinasi, viskas gerai. Jei klausytojas, klausydamas muzikos, tarsi sustos laike ar panirs į savo prisiminimus, vadinasi, muzika veikia – tai nėra tuščias natų atlikimas. Galbūt tokia ir atlikėjo misija – paliesti klausytojo širdies kampus.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(9 žmonės įvertino)
4.4444

Paskelbė, kam atminti bus skirti ateinantys metai

Kultūros ministerijos teikimu Vyriausybė pritarė atmintinų metų minėjimo 2022-aisiais planams:...

„Atviro rato“ aktorė Vesta Šumilovaitė - Tertelienė apie filmą „Sinefilija“: visi degė noru kurti šį filmą

Gruodžio 3 dieną kino teatruose ilgai laukta Algimanto Puipos filmo „ Sinefilija “ premjera....

Karin Erlandsson romanas vaikams „Naktinis ekspresas“ – nuostabi Kalėdų istorija apie dingusius artimuosius knygos ištrauka

Ieškodama ramybės ir tylos, iš miesto triukšmo suomių žurnalistė ir rašytoja Karin Erlandsson...

Kviečia į jubiliejinę parodą „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“: nuoboduliui vietos nebus

Šiemet visas pasaulis mini bene labiausiai avangardiškiausio meninio judėjimo Fluxus...

Gudmonaitės spektaklyje „Šventė“ vaidinantys negalios paliesti aktoriai: reikėjo peržengti per save

„Man buvo svarbu, kad jie patys norėtų kalbėti apie save. Tai jiems buvo visiškai nauja...

Top naujienos

D+Raminta Rakauskė

Į kokį būstą šiandien investavus jis atneš daugiausia grąžos ir klaida, galinti kainuoti tūkstančius eurų

„Investuojant į nekilnojamą turtą nereikia būti akcijų biržų žinovu bei užtenka visai...

Šių metų Širvintų eglės paslaptis atskleista: ar ji ir vėl rimta konkurentė Vilniui ir Kaunui? (31)

Jau keletą metų iš eilės savo kalėdinėmis eglėmis ir šventine nuotaika visą Lietuvą...

Politologas: po sankcijų Lukašenka gali ieškoti pagalbos Rusijoje, tačiau įmanomas ir kitoks scenarijus (14)

Europos Sąjunga ( ES ) pritarė pritarė siūlymui dėl sankcijų 28 asmenims ir subjektams...

Privilegijos sugrįžo: Seimo valdyba palaimino parlamentarų teisę vėl nuomotis automobilius už parlamentines lėšas (42)

Trečiadienį posėdžiavusi liberalės Viktorijos Čmilytės – Nielsen vadovaujama Seimo valdyba...

Užkalnis: taromatų valdžia, arba žiūrėkime, kas už kiek mus valdys (21)

Kas netingėjo, jau pašmaišktavo apie Naglio Puteikio tragišką istoriją. Juokavo net tie, kas...

Kūčių stalo karalienė – silkė: mitybos specialistė patarė, kaip ją tinkamai paruošti ir kiek daugiausiai galima suvalgyti

Po truputį artėja gražiausios metų šventės – Kūčios ir šv. Kalėdos. Šeimininkės...

Sulaikyta gauja, kaliniams tiekusi narkotikus: rasta kvaišalų už 2 mln. eurų (33)

Teisėsaugos pareigūnai po ilgalaikio ir slapto tyrimo Kauno apskrityje išaiškino stambią...

Drama pasienyje tęsiasi: išsiųstus migrantus su vaikais atstūmė Baltarusijos pasieniečiai, grupė liko įstrigusi miškuose (100)

Antradienį Varėnos rajone aptiktos migrantų grupės su 6 mažamečiais vaikais drama tebesitęsia....

Profesorė Žvirblienė: žmogus turi skiepytis ne kada nori, o kai reikia

Prasidėjus koronavirusų plitimo sezonui, imunologai prognozuoja, kad iki pavasario kontaktą su...

D+Donatas Jokūbaitis

Midaus upės LDK: nepatikėsite, kur atrastas bene vienintelis lietuviško midaus aprašymas

Nėra paslapties, kad evoliucijos metu žmogus, ar tai, kas buvo prieš žmogų, patyrė rūgusio...