Penkiolika tonų šlovės: M. Navako retrospektyva „Šlovė buvo ranka pasiekiama“

Andy’o Warholo posakį, kad „ateityje kiekvienas gaus savo 15 minučių šlovės“, perfrazavau į penkiolika tonų, turėdamas omenyje Mindaugo Navako fiziškai sunkiausias skulptūras.

Šlovės leitmotyvą (nežinau, ironiškai ar ne) dailininkas pats įpynė į savo retrospektyvos pavadinimą. Nenoriu tuo pasakyti, kad Navako kūryba verta tik 15 minučių šlovės. Priešingai. O ir šlovės kaprizai man mažai terūpi. Ji (tikiuosi) nerūpi ir Navakui, tačiau, turbūt ironizuodamas šį leitmotyvą, skulptorius savo sunkiasvorių, monumentalių kūrinių fone kelia klausimą, ko vertos titaniškos pastangos abejingoje, prasmės orientyrus praradusioje aplinkoje.

Navako kūryba ir elgsena dažnai primena galvos daužymą į betoninę sieną. Pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademijoje, kur dailininkas dėsto, ir apskritai viešajame sektoriuje tokia betoninė siena – tai nepajudinamas mentalinis sovietmečio paveldas. Tačiau Navakas vis tiek užsispyręs daužo galva šį gelžbetoninį luitą... Kai kam tai primena pigią klounadą. Nesiimu advokato vaidmens, nes įsiveltume į painią, klampią retoriką. Apskritai tema apie titaniškų pastangų beprasmybę gana niūri, verčiau pakalbėkime apie „estetiką“. Juk „estetika“ ir „grožis“ – patogiausias būdas išsisukti nuo rimtų ir liūdnų klausimo.

Pradėsiu nuo lietuvių ekspresionizmo arba „tautinės“ tapybos mokyklos. „Ars“ tradicijos kontekste (tapybos išsigimimų sovietmečiu neminėsiu) remiamasi gana tvirtai sukalta spalvine filosofija, netgi logika, tačiau ant šio pamato renčiama jau grynai intuityvi, jausminė struktūra – arba pataikai, arba ne, arba pagauni nuotaiką, atmosferą, mintį, arba ne. Jei pagavai, pataikei – prasmės auga ir bręsta pačios, nebūtina remtis dirbtinai išmąstyta, supersudėtinga koncepcija.

Panašiai atsitinka ir Navakui. Jis tvirtai įvaldęs skulptoriaus amatą, nestokoja nei profesinių žinių, nei intelekto, kas retokai pasitaiko tarp menininkų, be to, turi puikią skulptūrinę klausą, gerą akį, o savo kūryba turi ką pasakyti. Maža to, jis nėra infantilus. Kita vertus, iš čia kyla ir ekscentriškumas – psichologinė savigyna dailininkų vidutinybių, pagiežingų kuratorių ir bukų funkcionierių apsuptyje.

Navakas beveik visada pataiko, bet kokius objektus, daiktus, (anti)formas intuityviai sukabina, sukala į darnią visumą, net jei tos visumos užduotis – nedarnumas, sarkazmas, paradoksas. Skulptorius tiesiog pasmerktas kurti kokybiškus kūrinius, kurie kartais pralaužia storą „estetikos“ lukštą ir bando pro „grožį“ prasibrauti iki „tiesos“ ar bent jau jos vizijos. Šiokio tokio saldumo buvo ankstyvojoje poetinėje jo kūryboje sovietmečiu, tačiau vėliau sąmoningai ar nesąmoningai to atsikratyta.

Taigi ekspresionistinėje arba abstrakčioje tapyboje spalva ir jos santykiai yra kiek mažiau sociokultūriškai konvencionalūs, o erdvė, daiktai, objektai, kuriais manipuliuoja Navakas, tiesiog pritvinkę įvairiausių sociokultūrinių prasmių, aliuzijų, kontekstų. Skulptorius nepriekaištingai sunarsto ne tik objektus, bet ir prie jų prilipusias prasmes, kurias kartais suklijuoja pirmiausia, o tam tikrus objektus pasirenka tiesiog kaip jų reprezentantus – geras to pavyzdys būtų objektas iš lango rėmų „Daužkit langus, griebkit krištolą!“ Reikia pasakyti, prasmės ne tiesiog mechaniškai suklijuojamos, atsiranda ir kryptingas plastinis idėjos naratyvas su auto(?)ironijos, sarkazmo pipiriukais.

Navakas bet kokius gyvosios gamtos objektus ar pagamintus, netgi pramoninius, daiktus, jų formas mato kaip abstrahuotą skulptūrinę medžiagą ir gana laisvai su ja elgiasi, prie tų daiktų, reiškinių neprisirišdamas tiek, kad taptų iliustratyvus, tačiau ir nenutoldamas taip toli, kad virstų formalistu. Panorėjęs vienos medžiagos savybes jis nesunkiai suteikia kitoms, tarsi vieno objekto „fotorobotą“ instaliuodamas kitame. Todėl jam nesvarbu, ką naudoti – akmenį, medį, metalą, gintarą, odą, augalus ar gatavus objektus. Tai sukuria gerą terpę paradoksams.

Erdvę jis gali transformuoti, pasiėmęs kad ir vilkiko tentą. Atsiranda papildomų segmentų – alternatyvus medžiagiškumas, tekstūros, spalva ir t. t., tačiau tai ne kliūtis formuoti sociokultūrinę „skulptūrą“. Navakas elegantiškai manevruoja tarp monumentalumo ir kičo, tarp rimto tono ir kandžių patyčių. Be to, kūriniuose niekada nematyti prakaito pėdsakų, atrodo, tarsi jie būtų padaryti per penkiolika minučių, vienu atsikvėpimu, o svarbiausia – taikliai.

Navakas skulptūrine mase sugeba paversti net garsą arba kvapą (pavyzdžiui, instaliacijoje su balzamuotais varnalėšų lapais). Juk garsas, kvapas irgi yra erdvinė „masė“, taigi – skulptūrinė medžiaga. Tad kodėl negalima kvapo, garso ar kokios nors (ne)konvencinės prasmės, sociokultūrinio konteksto paversti skulptūrine arba sociotūrine kategorija?

Kalbant konkrečiai apie 1977–2014 m. retrospektyvą NDG, – tai autorinė 56 kūrinių (15 iš jų eksponuojama lauke) instaliacija, vienas didžiausių NDG projektų (kuratorė Elona Lubytė). Kartu tai unikali proga nuodugniau susipažinti su menininko kūryba, bandant atsekti minties genezę, mąstymo ir matymo pokyčius, o gal aptikti ir universalius dalykus, kurie išlieka visų laikotarpių kūryboje.

Retrospektyva visada įdomi, nes yra tarsi archyvas, kur estetinius aspektus papildo įvairūs „pašaliniai“ segmentai. Todėl nereikėtų kreipti dėmesio į tai, kad retrospektyvinis kontekstualumas nugesina kitus Navako kūrinių kontekstus. Jo skulptūriniai objektai – kalbu apie didžiuosius, eksponuojamus pastato išorėje, aplink NDG, – persmelkti amerikiečių klasikinio minimalizmo dvasios (10-asis dešimtmetis Lietuvoje buvo didžiojo vakarietiškų stilių skolinimosi epocha), yra ypač kontekstualūs, įtaigūs ir sarkastiški būtent urbanistiniame peizaže, architektūros fone. O kai atsiduria šalia vienas kito, praranda dalį įtaigos.

Kontekstualumas, sarkastiškas dialogas su aplinka priblėsta, tačiau išryškėja kiti, sakykime, estetiniai aspektai – galima grožėtis meistriškumu, faktūromis, formų žaismu ir pan. Tiesa, kontekstualumas irgi ne visiškai išnyksta. Tarsi gigantiški vabzdžiai suropoję prie Nacionalinės galerijos, skulptūriniai objektai ne tik pešasi tarpusavyje, bet ir neutralizuoja Juozo Mikėno skulptūrą – šių „vabzdžių“ apsuptyje ji, sklidina dirbtinės sovietinės patetikos, parodijuoja arba dekonstruoja pati save.

O štai barokinės bažnyčios Navako objektų fone – priešingai – laimi. Paradoksalu, tačiau agresyvūs objektai ir barokinė architektūra draugiškai kalbasi tarpusavyje ir nė kiek nekonfliktuoja. Bažnyčios tarsi sako: vertiname meistriškumą, intelektą ir sąmojį!

Telepatinis ryšys su kitame Neries krante stovinčiu „Dviaukščiu“ irgi neišnyksta. Tiesa, niekaip nepavyko iš NDG pusės to „Dviaukščio“ įžiūrėti, nes kitoje Neries pusėje jį uždengia medžiai. Tačiau, išsirinkus tinkamą vietą ant kalvos pakraščio, ryšys, energetika vis tiek juntama...

Apie Navako skulptūrinius objektus iš „pigių“ (pigumą šiuo atveju, matyt, reikėtų suvokti labiau metaforiškai, kaip priešpriešą klasikinio meno didybei) kiniškų vazų, santechninės keramikos, plytų ir plokščių galima pasakyti tą patį, ką ir apie didžiuosius objektus. Nors šie objektai yra skirti labiau galerijos erdvei, sakyčiau, stipresnį poveikį jie irgi daro pavieniui, tam tikros situacijos, instaliacijos kontekste. Visu būriu eksponuojami didžiojoje salėje, jie pradeda tiesiog „valgyti“ vienas kitą.

Kyla minčių, žinoma, tik pasvajojant, kad šie objektai atrodytų paveikesni, jei būtų kiek padrikiau išmėtyti po NDG, užuot sukrovus juos vienoje salėje, o didžiųjų skulptūrinių objektų retrospektyva būtų kur kas įspūdingesnė ne eksterjere, bet išmėtyta po miestą arba bent jau kokio kilometro spinduliu aplink NDG, tarkime, laisvai interpretuojant „Vilniaus sąsiuvinio“ logiką... Didingi, titaniški objektai, atrodytų, kukliai prašosi priimami į NDG vidų, į kolekciją, arčiau „šlovės“, tarsi iš tikrųjų tampa pernelyg nuolankūs, pralaimėję biurokratams. Be to, atsidūręs šalia, nebejunti mastelio, todėl negali adekvačiai jų suvokti. Į juos reikėtų žiūrėti iš toli, ne einant į NDG, o tolstant nuo NDG.
Tačiau tai tik pasvaičiojimas, kuris nė kiek nepaneigia parodos ir Navako kūrybos vertės. Galbūt šiai retrospektyvai ir pačiam autoriui toks formatas parankesnis – patogiau susidėlioti kūrybos visumą (išmėtyti miesto erdvėse objektai taptų pernelyg savarankiški, nepriklausomi), daryti tam tikrus apibendrinimus, o gal tiesiog labai sunku gauti leidimą tokiam skaičiui tokio dydžio kūrinių išskleisti mieste. Galbūt uždaras formatas kaip tik ir yra užuomina į tai, kad šiems originaliems objektams taip ir neatsirado vietos viešosiose sostinės erdvėse. Manau, didieji kunigaikščiai arba Vincas Kudirka tikrai nesupyktų, jei kur nors šalia jų paminklų (nesakau, kad vietoj jų) atsirastų ir keletas monumentalių Navako kūrinių. Esu įsitikinęs, kad jie bičiuliškai ir turiningai tarpusavyje kalbėtųsi. Galų gale ar kas nors kada nors klausė tų kunigaikščių arba Kudirkos nuomonės, kokios draugijos jie norėtų? Spėju, kad ne.

Būtent todėl, kad niekas neklausė, Neries krantinėje išdygęs Navako „Dviaukštis“ kartu su Roberto Antinio „Puskalniu“ ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ taip uoliai keikiami iki šiol. Sveiku protu sunku suprasti, kuo jie neįtiko? Urbanavičiaus „Arką“ jau būtų galima tyliai, be triukšmo pašalinti – savo misiją, kuri tiek istoriškai, tiek pilietiškai yra neabejotinai vertinga, šis kūrinys jau atliko ir nebėra prasmės daugiau jam rūdyti toje krantinėje... vis banalėti... juolab kad jis nėra ir ypatingai vykęs, palyginti su „Dviaukščiu“ ar „Puskalniu“ (šis geriausias iš trijų). Navako „Kablys“ buvusių geležinkelininkų kultūros namų fasade irgi iki šiol koneveikiamas, esą sudarkė architektūros paminklo, pastatyto stalinmečio ir chruščiovmečio sandūroje, darną... Jeigu jis ką ir sudarkė, tai nebent vaiskų sovietinį kai kurių „inteligentų“ pasaulėvaizdį, sudrumstė anos epochos sentimentus...

Kad ir kaip būtų, į parodos rengėjų, juo labiau į autoriaus kailį sunku įlįsti ir pasakyti, koks parodos formatas būtų buvęs sėkmingiausias. Verčiau pabandykite ant pečių užsimesti 15 tonų šlovės naštą ir nesuklupti! Tada ir pažiūrėsim!