Tai - reto grožio kūrinys, per savo gyvavimo šimtmetį Lietuvoje pastatytas tik antrą kartą. Pagrindiniame vaidmenyje čia išvysime Jurgitą Adamonytę (Italija), - dažną Londono Karališkojo teatro ir muzikos gurmanų aukštai vertinamo Zalcburgo festivalio viešnią. Po sėkmingo debiuto Melisandos vaidmenyje Velso operoje, Jurgita sužavėjo žiūrovus bei kritikus ir gimtojoje šalyje, už vaidmenį pelnydama Auksinio scenos kryžiaus nominaciją.
C. Debussy - visiems žinomas, tačiau mažai Lietuvoje pažintas menininkas. Ilgai ieškojęs istorijos savo operos idealo sumanymams įgyvendinti, jis pasirinko žymaus dramaturgo, simbolisto M. Maeterlincko pjesę ir pavertė ją legenda. Tad kokią istoriją mums pasakoja šis, iš pirmo žvilgsnio, sudėtingas kūrinys, VCO pastatyme vizualiai apipavidalintas scenografo Marijaus Jacovskio ir „Fauste“ savo išmone nustebinusio kostiumų dailininko Jono Morrellio? Išorinis veiksmas čia sukasi apie vieną šeimą ir į ją papuolančią išskirtinę moterį. Pasiklydęs miškuose princas Golo sutinka Melisandą ir iš karto ją įsimyli.
Tik po pusės metų grįžęs į seno tėvo Arkelio ir Ženevjevos namus, Golo pristato savo žmoną namiškiams.
Nepritapdama naujuose namuose, Melisanda vis daugiau laiko praleidžia su jai palengva artimesniu tampančiu Golo broliu Pelėju.
Jų artimas ryšys, kaip ir atsainiai Melisandos šulinyje pamestas vestuvinis žiedas, Golo ima kelti nerimą ir dvejones dėl ištikimybės. Jis ne tik kamantinėja Melisandą, bet ją sekti paskiria ir savo jauną sūnų Injolį.
Ilgos dvejonės priveda Golo prie smurto, - jis ne tik šiurkščiai elgiasi su žmona, taip ją dar labiau tolindamas nuo savęs, bet nesuvaldęs emocijų, nužudo net savo brolį.
Apakintas neapykantos, žmogžudystės metu, Golo sužeidžia ir besilaukiančią Melisandą. Kuri miršta vos pagimdžiusi savo dukrytę, taip ir nesuteikdama vyrui tikrų atsakymų į jam rūpėjusius klausimus ir abejones, - neišteisindama jo veiksmų, neleisdama jam nusimesti didžiulės naštos nuo jo pečių.
Tačiau tai – tik šios simbolistinės istorijos paviršius, kurį užpildo ne tik išskirtinė C. Debussy muzika, bet ir M. Maeterlincko pjesės detalės, tekstai, čia virstantys pranašiškomis dainomis ar daugiaprasmiais duetais.
Kiekvienas į šią istoriją galime žvelgti savaip, - ar bandysime teisinti Melisandą ir jos pasirinkimą, o gal pripažinsime, jog ji gyvena savo uždarame emocijų pasaulyje, nenorėdama prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir visur besijaučianti „nekalta“. Juk tai - taip dažna ir XXI amžiuje... O galbūt nuspręsite grįžti prie istorinių šios pjesės įkvėpimo ištakų, sakančių, jog Melisandos portretą Maeterlinckas sukūrė pagal mitologinį moters personažą, - Viduramžių Europos folklore sutinkamą Meluziną. Tai - moteriška vandens telkinių, šaltinių ir upių dvasia, vaizduojama kaip moteris su žuvies ar gyvatės uodega, - tikriausiai ne veltui pati Melisanda dramos ir operos siužete nuolat atsiduria prie vandens telkinių...
Taip gilintis galime į kiekvieną šio kūrinio dėmenį, atrasdami jame simboliškų, mitinių pėdsakų, suteikiančių šiai dramai naujų ir netikėtų spalvų. Būtent tuo savo metu ir pasinaudojo C. Debussy, sukurdamas savo vienintelę operą, iki šiandien tampančią bet kokios operos trupės repertuaro brangakmeniu.
