Parodos atidarymo vakarą, sausio 26-ąją, galerijoje būriavosi, tapytoją kalbino ir naujus kūrinius aptarė susirinkę svečiai, tarp kurių – ne tik berlyniečiai, šiuolaikinio meno mylėtojai ir profesionalai, bet ir Lietuvai gerai žinomi kultūros žmonės: LR kultūros atašė Vokietijoje Rita Valiukonytė, kompozitorius ir garso menininkas Arturas Bumšteinas, tuo metu rezidavęs DAAD programoje Berlyne, dirigentas Ričardas Šumila, fotomenininkė Julija Goyd, Rooster gallery direktorė Jurgita Juošpaitytė-Bitinienė bei tapytojo bičiuliai, skelbiama pranešime spaudai.
Zakarauskas neslepia, kad po pažinties su „Magic Beans" galerijos įkūrėjais praėjo net pusantrų metų, kol sulaukė pasiūlymo surengti parodą. Anot tapytojo, visą tą laiką jį tikrino. Ši galerija, pristatanti jaunus ir pripažintus šiuolaikinius menininkus, veikia nuo 2016 m. kovo mėn. Ji įsikūrusi pačiame Berlyno centre, Mitte rajone, Augustraße, – gatvėje, kuri meno scenos centru tapo dar 1990 metais (po Berlyno sienos nugriovimo 1989-aisiais). Anot galerijos steigėjų Stephanie Von Behr ir Christian Efrendis: „Magic Beans" – ne tik vardas, bet vizija, primenanti Benjamino Tabarto pasaką „Džekas ir stebuklinga pupa" (angl. Jack and the Beanstalk). Sąsaja su šia pasaka yra metafora, išreiškianti tai, kaip mes tikime, pasitikime ir mylime (savo) menininkus bei siekiame su jais „augti", megzti ilgalaikius ir tvarius santykius. Tai svarbiausi mūsų filosofijos elementai".
Parodoje „WALLSCAPE" pristatomi nauji, dauguma niekur neeksponuoti kūriniai. Tiesa, vienas jų vilniečiams atpažįstamas plakato formatu. Tai paveikslas „Samsonas ir Dalila", sukurtas specialiai Vilniaus City Opera ir skirtas Camille Saint-Saënso operai, režisuotai Dalios Ibelhauptaitės (premjera įvyko 2017 m. pabaigoje).
Berlyne pristatomi tapytojo A. Zakarausko paveikslai stilistiškai ir siužetiškai skiriasi nuo ankstesnių. Nors šis „pokytis" nebuvo staigus, nauji kūriniai tolsta nuo tapytojo kūrybos braižu laikyto santykio su tapyba plėtojimo. Nuo laikotarpio, kai paveikslų tema buvo pati tapyba, nevengiant įterpti autoportreto ar beveidžių, saikingai žymėtų efemeriškų figūrų. Tai kūrybos periodas, kai reiškėsi atidi ir analitiška tapybos maniera.
Naujuose darbuose A. Zakarausko tapyba įgyja daugiasluoksniškumo, siužetinio naratyvo, į paveikslą „įvedama" moters figūra. Ryškus santykis tarp abstrakčios formos ir smulkmeniškai detalizuotų fragmentų. Ne mažesnis ir kolorito pokytis. Jei ankstesniuose darbuose dominavo prislopintų pilkai melsvų tonų, gilių, tamsių juodų ir raudonų atspalvių paletė su baltos, rausvos (rožinės), žydros, violetinės spalvos intarpais, tai naujuose kūriniuose minėtų spalvų intarpai ima viršų ir paveiksluose net pradeda dominuoti.
