Šį penktadienį apsilankęs „Delfi TV“ laidoje „Garsiai!“, vieno talentingiausių šalies aktorių karūną Paulius iškeitė į paprastą kepurę su snapeliu ir nuoširdžiai papasakojo apie kariūno karjeros lūkesčius dvyliktoje klasėje ir stebuklo nulemtą patekimą į LMTA, savo didelę dainavimo baimę, išmetimą iš muzikos mokyklos, vaikystės herojus, sudėtingiausiai įkandamus vaidmenis, grožio sampratą, karantino pamokas ir daug kitų dalykų, kurie leidžia prisiliesti prie šio kūrėjo vidinio pasaulio.
Kokiomis nuotaikomis gyveni šiomis dienomis?
Saulė danguj, saulė viduje – fantastika. Nuotaika puiki. Karantinas gerų dalykų išmokė, tai džiaugiuosi tokiu tarsi nauju kvėpavimu, nauju žingsniu į pasaulį žengdamas.
Tavo profesija suponuoja, kad greičiausiai karantinas gerokai perdėliojo dienotvarkę. Kaip ji atrodė?
Dienotvarkė labai susistabilizavo, atsimetė dalykai, kurių atrodė, kad labai reikia, bet kai jų nebeliko, liko tiktai tai, kas iš tikrųjų svarbu. Daugiau dėmesio sau, nes nuolat jį visą skirdavau darbams ir užsiėmimams. Kažkuria prasme mano dienotvarkė pasidarė vienuoliška. Anksti pradėjau keltis, pamilau rytus – anksčiau buvau nakties žmogus. Man diena buvo visiškai neįdomi, o naktį ramu, visi miega, galvoje vyksta stebėjimai, kūryba. Bet per karantiną įsimylėjau rytus: anksti keliuosi, darau mankštą, skaitau knygas. Dabar toks etapas – skaitymo ir rašymo, pasiruošimas ateinančiam rudeniui.
Žvelgiant į visa tai bendrai, iš profesinės pusės tas kultūrinis laukas buvo gan skaudus, nes visi suplanuoti renginiai ir planai atsišaukė. Pirmoji karantino dalis buvo laikas, skirtas atšaukinėti suplanuotiems dalykams, antra pusė – naujiems planams, kaip čia prisitaikyti ir toliau egzistuoti.
Na ir, aišku, iškilo tokie bendri dalykai, kuriuos turėjome politinėje bei kultūrinėje plotmėje, kur nuo nepriklausomybės paskelbimo laikų priimtus įstatymus jau seniai reikėjo pakeisti, nes visa kūrėjų terpė yra smarkiai pakitusi. Karantinas iškėlė tokius senus skaudulius, kuriuos reikėjo keisti. Tai smagu, kad tas karantinas ir tokių didelių virsmų daug davė meno bendruomenei. Žmonės vienijasi, kad išlaikytų bendrą nuomonę – tas labai smagu, nes visi jau buvo nuėję į individualias kūrybines paieškas, o dabar visi sugrįžo, supratę, kad ant vienos šakos sėdi.
O kas tave privertė anksčiau pradėti keltis? Ar pats vieną dieną atsikėlei anksčiau ir supratai, kad kažkaip gera ir oras tarsi skaniau kvepia?
Visiškai taip netyčia. Atsikėliau, patiko, pabandžiau dar šiek tiek anksčiau, ir dar. Dabar net atrodo, norėtųsi atsikelti ryte, devintą valandą jau būti padarius visus darbus, dieną praleisti miegant, nes ta diena tokia karšta, norisi slėptis pavėsy, tada vakare atsikelti ir toliau gyventi. Toks ispaniškas-itališkas režimas vasarą. Aišku, žiemą, kai naktis, tamsu, tai kitaip.
Tau vasara – mėgstamas metas?
Taip, vasara be galo. Aš gimęs vasarą, tai sako, kad su gimtadieniu tai truputėlį turi bendro, kuris metų laikas tau labiausiai patinka. Dabar viskas tiesiog savo gražiausioje esybėje, tai ir pats gali taip pasijausti, labiau atsipalaiduoti.
Galbūt tai, kaip mes jaučiamės, yra glaudžiai susiję su gamta? Ar tiki tuo?
Geras karantino priminimas, kad gyvendami mieste esame sulindę į visokius telefonus, išmaniuosius laikrodžius, kitokius prietaisus su šviečiančiais ekranais. Atrodo, kad gyvename šioje laidų, ekranų, ore sklandančios informacijos sistemoje. O dabar, kiek kalbuosi su aplinkiniais, visi sugrįžo į gamtą arba balkonuose pradėjo sodinti augalus. Aš pats irgi važiuoju į sodą rankas į žemę kišti. Atsinaujina ryšys su gamta, vyksta tikrosios prigimties įsižeminimas.
Šiuo metu gyveni Vilniuje, tiesa? Ar čia ir užaugai?
Taip, esu gimęs čia, aplink centrinius rajonus augęs ir dabar taip pat gyvenu Vilniuje, labai gera čia.
O kaip atrodė tavo gyvenimas Vilniuje, kai buvai paauglys?
Esu iš Žirmūnų – nors mokiausi Žvėryne, bet kažkaip laikau save Žirmūnų vaiku, nes ten žinau, kur visos skaniausios obelys, vyšnios, kaimynų pasodintos, žinau, po kokiais balkonais geriausia įsikurti štabą, visi krūmai pažįstami. Augau šalia upės, tai upė ir vanduo – toks leitmotyvas, lydintis visą gyvenimą. Buvo smagu nueiti prie upės, tenai pabūti, tą patį štabą pasistatyti, akmenis pamėtyti, tiesiog pažiūrėti į tą tekantį, nesustojantį livestreamą (liet. – gyvą srovę).
Ir vis dėlto akcentuoji tą gamtos, o ne miesto dalį.
Ji visada šalia ir svarbi. Tik karts nuo karto galbūt, kai įsilieji teatre būdamas į kokį repeticijų periodą ir tuomet du-tris mėnesius būni juodoje dėžutėje. Ateini anksti iš ryto, išeini vėlai vakare. Būna tiktai namai-teatras, namai-teatras.
O kas vaikystėje buvo tavo pagrindiniai herojai? Kokiais jais tikėjai ir žavėjaisi?
Sportininkai ir muzikantai – turbūt kaip daugeliui tada. Klausomos mėgstamos grupės, atlikėjai, sportininkai, kurių plakatą turėti buvo vau. Filmų žvaigždės kažkaip nelabai. Mane labiau traukė galbūt tie žmonės, kurie tuometinėmis mano akimis atrodė kaip visą savo gyvenimą skiriantys savo aistrai. Tas labai žavėjo ir norėjosi lygiai taip pat savo gyvenimo neprašvaistyti, nes to laiko nėra daug, nepaleisti jo vėjais ir susirasti savo sritį, kuri kabina, kurioje įdomu būti, gilintis ir irgi taip pat skirti kiek įmanoma jėgų jai.
Ir kada pats atradai šią savo sritį, kuriai jauti aistrą?
Čia irgi susiję su vaikystės svajone. Iki dvidešimt vienerių norėjau išleisti savo repo albumą – nepavyko. Tada reikėjo ieškoti kitų svajonių.
O teatre atsidūriau visiškai per stebuklą. Po mokyklos planavau stoti į Lietuvos karo akademiją (LKA). Kai dvyliktoje klasėje reikėjo užpildyti, kur noriu stoti, tai mano sąraše buvo karo akademija, politikos mokslai – tokios maždaug kryptys. Kažkur sąrašo gale juokais įdėjau ir vaidybą. Lankiau būrelį, visai patiko, buvo smagu, bet niekada nežiūrėjau į tai rimtai, nemaniau, kad užsiimsiu tuo gyvenime. Ir tik sutapo taip, kad stojamieji į karo akademiją buvo rugpjūčio mėnesį, o į vaidybą – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) – dar nebaigus mokyklos. Brandos atestato dar neturi, bet jau stojamiesiems reikia ruoštis. Galvojau, gerai, pažiūrėsim. O ten eilėraščiai, dainos, monologus kažkokius reikia mokytis – na jėga, fainai, pabandom.
Keturios dienos – kasdien vis skirtingos užduotys. Atvykau, ten 300 žmonių: kas gitaromis groja, kas žongliruoja, talentų priėję. Galvojau, „kur aš čia patekau?“ Praėjus vienai dienai, į kitos dienos etapą buvo įrašyta mano pavardė. Antrai dienai pasiruošiau, atlikau užduotis. Tada praėjo kitos dienos, ir viskas, įstojau! Tada reikėjo pasirinkti, ar likti ten, ar eiti į LKA.
Aš visada linkęs kliautis tuo, kad kažkas kažkur mus visus veda. Kartais norim, kad dalykai susiklostytų vienaip, bet jie ima ir susiklosto kitaip. Tada supranti, kad tau to ir reikėjo, būni laimingas. Aš tai taip ir priėmiau, kad, vadinasi, čia turiu būti. Taip atsidūriau teatre, ir visiškai nesigailiu, labai laimingas.
Ar tavo kelias link aktorystės buvo tiesus, ar su kokiais nors išsišakojimais ir nukrypimais į kitokio pobūdžio takelius?
Didžiausias atsitraukimas buvo kokio mėnesio. Praeitą vasarą su drauge mėnesį keliavome po buvusią Jugoslaviją. Čia buvo tokios didžiausios atostogos. Visi studijų metai buvo parduoti, išskyrus didžiąsias šventes, o vėliau ruošiesi spektakliams, vasarą vyksta repeticijos arba filmavimai. Kartą per savaitę vis kur nors sudalyvauji: ar vaikų stovykloje, ar kokiame projekte. Vienokiu ar kitokiu formatu praktika vyksta.
Nors nuo pačios vaidybos atsitraukimas buvo. Kūryba teatre įgaudavo vis kitokias formas. Vienu metu daugiau dirbdavau su muzika, vėliau pradėjau režisuoti. Bet viskas sukosi aplink sceną.
Jau turbūt niekam ne paslaptis, kad „Kino pavasaryje“ parodžius filmą „Išgyventi vasarą“, kuriame tu atlikai bipoliniu sutrikimu sergantį vaikiną, tarptautinės žiuri buvai išrinktas geriausiu aktoriumi. Ką tau tada toks įvertinimas reiškė ir ar pasikeitė tavo gyvenime kas nors po to?
Dabar net galvoju… Kada tai buvo. Atsimenu, tiesiog pakvietė į „Kino pavasario“ uždarymo ceremoniją. Aišku, atvykom su drauge pasipuošę, išsipustę, vis tiek ceremonija. Buvau užtikrintas, kad Marija Kavtaradzė, kaip filmo režisierė, tikrai gaus kokį nors prizą, nes kai perskaičiau scenarijų, supratau: „čia gerai, eina sau, kaip čia gerai“. Bet kad taip gerai, tai aš net nenutuokiau. Labai džiaugiausi už visą Marijos suvaldytą procesą, tai ir atvykom ten jos pasveikinti.
Kai skelbė geriausią aktorių, buvau atsipalaidavęs, ir išgirdus savo vardą, išmušė prakaitas, buvau visas raudonas, nežinojau, ką čia dabar sakyti, nieko nepasiruošęs!
Smagu, kad tą sunkų, bet ir labai malonų darbą žmonės vertina, jiems patinka, jie supranta, prisiriša prie personažų, jiems jie atrodo gyvi, tikri. Svarbiausias tikslas pasiektas, kai žiūrovų atsiliepimai būna geri, o kai jau tos srities asai įvertina, tą akimirką tai yra labai malonu. Tada vadinasi, kad galbūt viską darai gerai, ir turi judėti toliau.
Mano asmenine nuomone ir skoniu, aktoriaus talentą geriausiai parodo tai, kiek keistus vaidmenis jis geba atlikti. Ne kažkokių labai tiesių ir teisingų žmonių, bet keistuolių, su įvairiais nukrypimais. Todėl aš tave matau būtent kaip tokį, kurių tarp jaunosios kartos atstovų nėra tiek daug. Kas, tavo galva, yra tikrai geras aktorius?
Man, kaip aktoriui, tai būna net palengvinimas, kai tu gauni vaidmenį su labai specifine išraiškos priemone, ar psichologine būsena, ar fizine išraiška. Tu jau turi labai konkrečią detalę, į kurią gali kabintis ir pradėti kurti, lipdyti tokį kaip molio gabalą. O, kaip tu sakai, jei reikia vaidinti tokį paprastą, tvarkingą žmogų... Velnias, kiek teko tokių kurti, tai buvo nežmoniškai sunku!
„Nuo ko pradėti? Ką reiškia paprastas?“ – žymiai daugiau klausimų, žymiai sunkiau atrodo tai padaryti. Bet gal tiktai taip atrodo, nes kiekvienas vaidmuo iš tikrųjų yra labai labai sudėtingas mechanizmas. Norint tai padaryti kokybiškai, nėra taip, kad „ai, čia išmokau tekstą, gerai pokštus tarp draugų pasakoju, tai pavyks ir suvaidinti“.
Tarkime, kadras trunka pusę minutės, o tu pasakysi tekstą per dvi sekundes, likusias dvidešimt aštuonias sekundes tu turėsi dar ką nors veikti. Tam, kad sukurtum tą gyvenimą ir jį padarytum tikrą, užima iš tikrųjų daug laiko. Aš mėgstu taip jau pagyventi, atsiduoti tam darbui, kurį darau, ir taip ilgą laiką tą žmogų prisivilioti, jį susikurti, pirmiausia, vaizduotėje, tada po truputį įlįsti į jo rūbus.
Artimo rato žmonės jaučia, kokį personažą repetuoju, nes ir gyvenime tai truputį atsispindi.
Ar nesiskundžia tada jie, kad nebūni pilnai savimi?
Gal nebūna taip, kad tai, kas ant scenos, nuolat vyksta ir namuose, nes užtenka, atsivaidinu ir jau būdamas salėje ar prieš kamerą. Esu dėkingas artimiesiems, kad jie supranta. Sunkiausia yra ne tam žmogui, kuris pasirenka vaidybos kelią, bet žmonėms, kurie yra šalia jo. Žmogus be perstojo būna kažkur kitur fiziškai, labai retai jis leidžia laiką namuose. Mentaliai jis irgi kažką galvoja, kituose pasauliuose skraido. Tai sunkiausia yra, manau, artimiesiems, kuriems aš esu labai dėkingas už tą palaikymą ir supratingumą.
Besiruošdama laidai, panagrinėjau tavo socialinius tinklus ir radau tokį šmaikštų tavo paties savęs apibūdinimą – High performance for demanding users (liet. – aukštas našumas reikliems vartotojams). Ar reikėtų versti tai pažodžiui? Čia galioja tik tavo darbų kokybei nusakyti, ar visose gyvenimo srityse?
Galima ir tiesiogiai, pažodžiui versti, bet gal labiau jutimiškai: tai yra produktas gurmanams. Kažkaip stengiuosi darydamas tai, ką darau, padaryti geriausia, ką galiu, ir negailėti, negalvoti, ką man reikės daryti už valandos ar tiesiog pasitaupyti.
Esu vaidinęs ir su sulūžusia ranka, su sulūžusia koja, kai nusiimi gipsą, eini į sceną ir lakstai, šokinėji. Esu nusivaręs per spektaklius taip, kad po jų negalėjau pareiti namo. Bet ten įvyksta tai, kas turi įvykti. Jei jau pasirašau atsiduoti, tai visiškai tai ir darau.
O tą užrašą pamačiau kažkada mokykloje per informatikos pamoką ant spausdintuvo. Man taip ta frazė įstrigo. Spausdintuvas, atsimenu, nespausdindavo ir kildavo problemų, kai reikėdavo atsispausdinti biologijos, geografijos projektus. Bet ta frazė man labai patiko.
Dar vienas dalykas, ką gebi apimti savo kūryba, yra muzikos garsų lipdymas spektaklių atmosferai kurti. Kaip nusprendei to imtis?
Šiais laikais kiekvienas, kuris turi kompiuterį ir parsisiunčia kokią muzikinę programą, jau gali laikyti save kompozitoriumi, tad aš atsargiai apie visa tai kalbu. Bet taip, tiesa, esu dviems su puse spektaklio sukūręs audio takelius. Man patinka tai daryti. Muzikos mokiausi Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Grojau fortepijonu, klasikine gitara.
Vėliau mane iš ten išmetė, nes aš norėjau tik groti. Nuo penktos ar trečios klasės ten prasidėjo visokios muzikos teorijos, istorijos. Reikėjo sėdėti ir skaityti, mokytis, bet aš jau ir taip prisimokydavau savo Žvėryno gimnazijoje, tad ten ateidavau atsipalaiduoti, gilintis į garsą, į muziką. Kai išmetė, ėjau į privačias pamokas ir mokiausi tik muzikos. Ten gavau tai, ko iš tikrųjų norėjau: susipažinau su muzika, instrumentais, kompozitoriais.
Dabar turiu kelis sintezatorius, tai kai turiu laisvo laiko ar pajaučiu, kad norėčiau ką nors sukurti pats, sėdu ir groju. Tik kuo toliau, tuo mažiau laiko lieka tokiam tikram, nuoširdžiam muzikos kūrimui. Jeigu režisuoju, tai režisuoju, jei vaidinu, tai vaidinu.
Groji, bet nedainuoji? Visų jau taip stipriai išgirtame filme „Išgyventi vasarą“ dainavai „Hiperbolės“ dainą „Aš dar dainuosiu“. Teko girdėti, kad ši scena tau buvo pati sudėtingiausia. Kodėl?
Aš turiu tokią problemą. Sako, „neturi balso“. Balsą turiu, galiu kalbėti, bet kai pradedu dainuoti, aš dainuoju nuoširdžiai ir jaučiu, kad pjaunu pro šalį taip gerai – nieko negaliu padaryti. Muzikos mokykloje man sakydavo: „Pauliau, ką tu darai, nesityčiok iš muzikos“. Aš suprantu, bet nieko negaliu padaryti.
Kai reikėjo filmuoti tą sceną, aš pusę dienos trainiojausi aplink tą kavinę, bandžiau susikaupti. Klausiausi dainos, bandžiau pataikyti. Eina sau, buvo labai labai daug streso.
Jau prieš metus nusifilmavai istoriniame dokumentiniame filme „Partizanas“. Kokius jausmus išgyvenai, taip glaudžiai prisiliesdamas prie gyvenimą vardan tėvynės laisvės paaukojusio Juozo Paliūno-Ryto?
Buvo labai jautrus ir atsakingas laikotarpis, nes ta istorija yra tiek ir bendra kaip valstybingumo istorija, bet ji yra ir čia pat, gyva, nes kiekvienoje šeimoje galima atrasti ar su trėmimais susijusią istoriją, ar su „miško broliais“. Mano šeimoje taip pat yra ne viena tokių istorijų. Jaučiau tokią, gerąja prasme, atsakomybę prisidėti prie kalbėjimo kinu šia tema.
Minėjai, kad iš pradžių norėjai stoti į LKA. Jei dabar būtų tokia situacija, kad reikėtų ginti Lietuvą, ar mestum aktorystę ir prisidėtum prie šalies laisvės išsaugojimo?
Ne visada pasitikiu žmonių atsakymais šiuo klausimu, nes daugelis gali sakyti, kad „uoj, eičiau ginti iš karto“, o paskui žiūrėk – susidėlioja tos aplinkybės ir visi, kurie sakė, kad eis ir darys, kažkur dingsta.
Žmoguje yra užprogramuotas prigimtinis jausmas, man atrodo, kaip jis elgiasi kritinėje situacijoje. Čia nesugalvosi, nepasiruoši. Nebent jau eini link to kaip, pavyzdžiui, kariūnai, kurie praktikuoja, kaip nebijoti, kontroliuoti savo kūną. Bet jei tau pradės rankos drebėti, tai nežinosi, ką daryti.
Kylančių konfliktų stengiuosi kiek įmanoma išvengti, pirmiausia, kalbėtis, diskutuoti, ieškoti sprendimų. Jei tai neįmanoma, tada ką darysi, einam pažiūrėti, kas sandėliuke. Kaip sakoma, savo kiemą reikia tvarkyti ir prižiūrėti. Valstybė – kaip kiekvieno mūsų kiemas ir atsakomybė, manau. Reikia ją prižiūrėti, auginti, kad būtų tai vieta, kur gera ir kur norėtume gyventi.
Dabar, aišku, tokiomis sąlygomis gyvename, kai aplinkui turime įvairių situacijų. Atrodo, kad dabar įvairiausiais būdais vyksta informacinis karas, kur turi būti labai budrus ir pasiruošęs.
Prieš pokalbį pamačiau tokį filmuką, socialinę iniciatyvą, kurioje tu sudalyvavai 2017 m. Ji vadinasi „Intelektas pozuoja“. Joje labai daug pasiekusias mokslininkes kvietei pabūti modeliais. Sakyki, kas tau yra grožis? Kaip apibūdintum šią sąvoką?
Jei žmoguje, tai kai jis jaučiasi laisvas, savo prigimtyje ir savo aistroje, kai jis iš tikrųjų gyvena – tada gera jį matyti, į jį žiūrėti, su juo būti. Pats gražiausias žmogus yra tada, kai nesistengia apsimesti kažkuo, o tiesiog leidžia sau būti savimi, būti ypatingu – tada nuostabiausia stebėti tiek skirtingų žmonių. Aišku, taip pat spindinčios artimo akys ir kylanti saulė yra gražiausi dalykai.
