„Kadangi jau beveik 15 metų dirbu kino srityje, turiu pasiūlymą ir idėją, kaip atvežti kiną kiekvienam žmogui, padaryti jį prieinamą visoje Lietuvoje. Jau septynerius metus nešiojuosi tą idėją ir niekaip nerandu būdų, kaip ją realizuoti“, – teigia A. Ramaška.
Anot jo, tai pakeistų statistiką, kuri dabar rodo, kad pusė Lietuvos gyventojų neturi prieigos prie kino teatro: „Tai reiškia, kad jie gyvena 25 km ir didesniu atstumu nuo artimiausio kino teatro. Mano idėja tokia – pasaulyje gaminami kino teatrai ant ratų. Tai liaudiškai vadinama „fūra“. Ji (kaip Holivudo filme „Transformeriai“) išsilanksto į 100-to vietų kino teatrą. Jis galėtų aplankyti visus Lietuvos regionus.“
A. Ramaška tvirtina – pirmiausia toks kino teatras turėtų aplankyti vaikus ir paauglius, atvežti jiems edukacinių filmų, nes mokytis iš kino – paprasčiausia, lengviausia ir patraukliausia. Jo įsitikinimu, rodant filmus, vaikus galima skatinti domėtis kultūra, ugdyti patriotiškumą.
„Manau, tai būtų svarbi ir didelė investicija. [...] Tokia mašina, toks kino teatras, būtų visų pirma labai patrauklus būdas prisivilioti tiek jaunimą, tiek ir vyresnius žmones, jiems nuvežti kažkokių pramogų, kažkokių kultūrinių dalykų, ko iš tikrųjų labai trūksta Lietuvos regionuose“, – sako A. Ramaška.
Jo nuomone, toks kino teatras sulauktų didelio dėmesio. Anot A. Ramaškos, jau dabar, įgyvendinant edukacinį projektą „Kino karavanas“, „Kino pavasario“ organizatoriai pastebėjo – mažesniuose miesteliuose gyvenantys žmonės itin džiaugiasi atvežtais filmais.
„Net neįsivaizduojate – žmonės, tiesiogine tų žodžių prasme, bučiuoja rankas ir dėkoja už atvežtus „Kino pavasario“ filmus, kad jie galėjo pamatyti. Tai, ką jie mato, geriausiu atveju yra televizija. Pas juos niekas nevyksta. Vilniuje turime gausybę renginių, o ten žmonės pasigenda dėmesio“, – teigia A. Ramaška.
Pagal paties A. Ramaškos skaičiavimus, įsigijus tokią mašiną, išlaidos neatsipirktų vien iš kino bilietų, todėl į pagalbą būtų pasitelkti rėmėjai: „Jie tikrai būtų dalis, bet, visų pirma, manau, turėtų būti ir valstybinis interesas, vyriausybės kažkokia kultūros politika, kad ne žodžiais, o darbais būtų parodyta, jog mums rūpi žmonės, gyvenantys Lietuvoje. Visų pirma, manau, kad tai turėtų kilti iš pačios valstybės.“
