Patyrę Birmingamo policijos komisariato detektyvai Kerė Devlin ir Lukas Falkas yra matę visko. Tad, gavę pranešimą apie dvigubą žmogžudystę ir paaiškėjus, kad viena iš aukų yra naujasis miesto apygardos prokuroro pavaduotojas, porininkai nedelsdami imasi darbo.

Visgi tai nėra eilinė byla. Devlin ir Falkas greitai susieja nužudytą prokuroro pavaduotoją su viena iš saviškių – buvusia policijos detektyve Seide Kros. Deja, Seidės atminties spragos – dar vienas galvosūkis, kurį reikia išnarplioti, nes ji prisimena tik fragmentus iš smurto kupinos praeities. Tačiau labai tikėtina, kad toje praeityje ir slypi užuominos apie žmogžudysčių motyvus.

Detektyvės Devlin dėmesį nuo šios bylos staiga atitraukia asmeninės problemos. Ji iškviečiama į keturiolikmetės dukters Torės mokyklą, nes viena bendraklasė nukrito arba buvo nustumta nuo laiptų, o šį mirtiną incidentą mačiusi Torė netikėtai tampa įtariamąja. Nors tąkart ant laiptų stovėjo dar dvi mergaitės, niekas negali tiksliai pasakyti, kas iš tiesų įvyko. Devlin tenka laviruoti, kad išsiaiškintų tiesą ir apsaugotų savo dukterį.

Kuo giliau detektyvų trijulė pradeda kapstytis, tuo daugiau paslapčių išaiškėja ir tuo skaudesnės pasekmės jų laukia. Seidės atminčiai pamažu sugrįžtant, atsiskleidžia bjaurios jos praeities detalės, pavojingos paslaptys ir netikėti ryšiai tarp abiejų bylų.

Šis intriguojantis, greito tempo detektyvinis romanas su psichologinio trilerio elementais tėra vienas iš daugiau nei 150 autorės parašytų kūrinių. Įvairiose šalyse išleista jau keturi milijonai jos knygų skirtingomis kalbomis. D. Webb yra įvertinta prestižine žurnalo „Romantic Times“ karjeros pasiekimų premija už romantinį detektyvą, taip pat pelnė kelis Skaitytojų pasirinkimo apdovanojimus bei išskirtinį Šimtojo romano apdovanojimą.

Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Kerė savo ginklą įdėjo į seifą ant naktinio stalelio. Giliai atsikvėpusi, išsinėrė iš švarko ir numetė jį ant lovos. Jie nerado jokių žymių, kad kas nors būtų lankęsis Kurco namuose po to, kai savininkas iš jų vakar išvyko į savo parduotuvę. Jokių lipnių lapelių ar dar kokių nors sąsajų su Kros arba narkotikų karteliu – nieko panašaus į tai, ką jie aptiko Velšo spintoje. Kriminalistai viską iššukuos, o ji su Falku vėliau dar kartą viską apžiūrės.

Bet tik ne šįvakar.

Liūdniausia, kad jie nerado nė menkiausios užuominos, kas vyko tarp Kurco ir Velšo. Nematyti jokių įrodymų, jog jis pažinojo Velšą arba užsiėmė dar kuo nors, o ne tik mėgavosi gyvenimu.

Dianos namuose viskas buvo taip pat. Diana apsimetė, kad jai viskas gerai. Dvyniams – jos berniukams – viskas gerai. Jos vyrui Robiui – viskas gerai. Šokių studijoje, kuriai ji paskyrė savo gyvenimą, – viskas gerai.

Viskas tiesiog puiku.

Kerė svarstė, kiek receptinių vaistų prireikė Dianai, kad viskas būtų gerai.

Pasitrynusi akis sau priminė, jog tikriausiai jai prireiks šio to daugiau nei vaistai, jei kas nors nutiks Torei.

Užuot pasislėpusi savo kambaryje ir jaudinusis dėl visų rūpesčių, Kerė nukeliavo iki dukters kambario. Pakeliui namo Torė vargiai pratarė žodį. Majers būklė tebėra kritinė – bent taip pranešė televizijos naujienos, į kurias spėjo užmesti akį Dianos namuose, kol kažkas perjungė kanalą. Ji vylėsi, kad Saiksas praneš ką nors naujo, tačiau nieko neįvyko. To ir reikėjo tikėtis. Jos duktė – įtariamoji, tad, savaime suprantama, Kerei bylos detalių niekas neatskleis.

Ji pabeldė į uždarytas duris.

– Užeik, – Torė atsiliepė tuo susitaikiusiu tonu, reiškiančiu: „Juk vis tiek užeisi, tai kam beldiesi?“

Atidariusi duris, Kerė įžengė vidun. Torė, atsirėmusi į pagalvių krūvą lovoje, gulėjo, ant juosmens pasidėjusi nešiojamąjį kompiuterį.

– Kas nors įdomaus socialiniuose tinkluose?

Namų darbus ji paruošė pas Dianą. Nereikėjo krištolinio rutulio, kad žinotum, jog, beveik be jokių abejonių, ieško kokių nors naujienų apie sužeistą klasiokę.

Ir tikriausiai gandų, spėjusių pasklisti apie nelaimę.

– Nieko, apie ką norėčiau pasikalbėti. – Užvėrusi kompiuterį, Torė jį prie krūtinės pakėlė kaip skydą. – Kas yra?

Įsitaisiusi ant lovos krašto, Kerė akimirką žvelgė į dukterį. Tokie pat tamsiai rudi plaukai su šviesesnėmis sruogomis kaip ir Kerės. Tokios pat rudos akys. Aukšta ir liekna kaip tokio amžiaus. Ir protinga. Torė buvo labai protinga. Kur kas protingesnė už savo mamą ar tėtį, kai jiems buvo tiek metų.

– Ar prisiminei ką nors, kas galėtų paveikti tyrimą?

Torė priešiškai spoksojo į Kerę, tarsi tikėdamasi priversti ją pakeisti temą. To tai jau tikrai nebus.

Pripažinusi pralaimėjimą, sumurmėjo:

– Kažkas iš Brendalės šeimos feisbuke parašė, kad jos būklė nesikeičia. Kritinė. Ji vis dar be sąmonės. Jie prašo už ją melstis. – Torė keliskart sumirksėjo, bandydama suvaldyti jausmus, atsispindinčius jos akyse. – Nežinau, ko čia melstis. Visos mano maldos Amelijai nė kiek nepadėjo. – Ji vėl pažvelgė į Kerę. – Turbūt ką nors ne taip dariau. Gal dėl to, kad ne taip dažnai lankydavausi bažnyčioje.

Kaltę lengviausia numalšinti, viską suvertus kam nors kitam.

– Tėvas nenorėjo tavęs varžyti religiniais dalykais. – Nors Kerė užaugo bažnyčioje, o seni įpročiai sunkiai dingsta, negalima sakyti, kad ji dėl šito nesutarė su savo vyru. – Galime pasimelsti kartu, jei nori.

– Pamiršk.

Kerė kokias penkias sekundes leido dukteriai papykti dėl paskutinio pasiteisinimo, kodėl ji jaučiasi taip blogai. Tada uždavė klausimą, į kurį reikėjo nuoširdaus atsakymo.

– Kaip manai, ar tame, kas nutiko Brendalei, yra nors šiek tiek tavo kaltės?

Kerė sulaikė kvapą. Ji nenorėjo tikėti, jog duktė galėtų griebtis tokio smurto – ir ši tikrai to nedarė, – tačiau reikėjo išsiaiškinti, kas nutiko.

Torės veidą iškreipė siaubas.

– Kaip tu gali to klausti? Žinoma, kad ne!

– Bet tu man kažko nepasakai, Tore. Kažkas tau neduoda ramybės. Man atrodo, tave kamuoja kažkokia kaltė.

Sulaukusi keturiolikos, Torė pasidarė uždaresnė. Kerė ją suprato. Iki šių metų ji pažinojo visus Torės draugus, mergaites ir berniukus, su kuriais ji nuo darželio lankė mokyklą. Tačiau viskas pasikeitė. Po pradinių klasių į privačią mokyklą, kurią Torė lankė visą savo moksleivišką gyvenimą, atėjo daugiau vaikų. Atsirado aibė naujų vardų ir veidų.

Kerė su savo seserimi lankė valstybinę mokyklą. Dianos vaikai irgi. Bet Torės tėvas pareikalavo, kad jų vienintelė atžala eitų į privačią. Tą pačią, kurioje kadaise mokėsi jis pats. Keista, kad ta prašmatni mokykla visai nesutvarkė jo moralinio kompaso, o gal jis tiesiog nesilankė toje pamokoje. Bet Torė ten buvo laiminga. Ten mokėsi jos draugai. Kerės buvusysis po skyrybų padarė vieną gerą dalyką – sutiko mokėti už mokslą tol, kol Torė baigs mokyklą. Toks susitarimas buvo ne Kerės ir net ne Torės naudai, o jo paties. Nikas nepakęstų, jei jo vaikas lankytų valstybinę mokyklą. Net tas vaikas, kurį jis apleido ir emociškai, ir geografiškai.

– Policijai pasakiau tiesą, – tarė Torė, akyse vėl ėmus kauptis ašaroms. – Nežinau, kas nutiko. Vieną sekundę visos ten stovėjom, o kitą Brendalė jau virto nuo laiptų.

Jos balsas ties paskutiniais žodžiais suvirpėjo. Torė persibraukė akis.

Kerė jai leido minutėlę susikaupti.

– Tavo naujoji draugė Alisa... Ar ji tau patinka? Tikrai patinka – taip, kaip Sara?

Torė kilstelėjo liesą petį.

– Turbūt. Su Sara mes draugaujam amžinai, todėl sunku pasakyti, ar man Alisa patinka taip pat. Aš jos taip seniai nepažįstu. Ji graži ir protinga, bet draugų susiranda nelengvai. Jai patinka būti dėmesio centre, o tai daug ką atstumia.

Tai jau tikrai.

– Tad ji nėra drovi?

Dar vienas neaiškus gūžtelėjimas.

– Ji tiesiog kitokia.

Braitonas garsėjo savo įvairove. Kerei neatrodė, kad Alisai turėtų būti sunku rasti draugų dėl etninės kilmės.

– Kuo?

– Ji valdinga.

Valdinga naujokė tikrai atstumtų daugelį mokinių.

– Kuo tai pasireiškia?

Torė giliai atsiduso.

– O kaip tu manai? Jai patinka nurodinėti, ką daryti kitiems. Ji sako, kad yra princesė.

Torė iškart prikando lūpą, o jos akys išsiplėtė.

Buvo aišku, kad papasakojo daugiau, nei planavo.

– Princesė?

Torė apsilaižė lūpas.

– Tai turėjo būti paslaptis. Man nereikėjo to sakyti.

– Aš niekam neišduosiu, – pažadėjo Kerė. – Viskas, ką man papasakosi, liks tarp mūsų, jei tik tai nesusiję su tuo, kas nutiko. Aš privalau – mes abi privalome – pranešti viską, kas susiję su Brendale.

Torė pirštu perbraukė kompiuterio kraštą.

– Alisa sako, jog yra gimusi valdyti, tačiau kažkas nutiko ir viskas pasikeitė. Štai kodėl ją atsiuntė čia. Toliau nuo namų, kol pasibaigs visos bėdos. Istorija apie mirusius tėvus – tarsi priedanga. Jos tėvai mirę, bet jau seniai. Ją atsiuntė čia apsaugoti, kad ir kas ten dedasi Meksikoje.

Kerė linktelėjusi tarė:

– Visko gali būti. Bet kartais žmonės susikuria istorijų, kai tikrosios per daug skausmingos.

– Manau, ji tą ir daro. – Torė pažvelgė motinai į akis. – Aš tikrai nepatikėjau pasakojimu, kad ji princesė.

Kerė palaukė, kol Torė pratęs, tačiau ji nusuko akis.

– Tu ir Sara pas ją praleidot kelias naktis.

Kerė prisiminė, kad po paskutinio karto praėjo pora mėnesių. Alisa niekada nenakvojo jų namuose. Kerė net nenutuokė, ar ji lankėsi pas Sarą.

– Jos namai keisti, – Torė prikando lūpą, prieš tęsdama toliau. – Man ten nepatinka. Man atrodo, Sara ten buvo porą kartų nuėjusi ir be manęs.

– Tai geras rajonas.

Kerė stengdavosi susipažinti su dukters draugų namais ir rajonais, jei kalba pasisukdavo apie svečiavimąsi.

– Aš ne apie tai... Namas dailus ir visa kita, bet viduje klaiku.

– Kuo?

Tai bent naujiena!

– Ten pilna visokio religinio šlamšto. Teta ir dėdė labai religingi.

– Ir tau dėl to nejauku?

Čia juk pietūs. Dauguma žmonių vaikšto į bažnyčią. Torė ir pati su Sara kelis kartus į ją ėjo. Diana savo namuose turi kryžių ir bent vieną Jėzaus paveikslą.

Torė linktelėjo.

– Ten tiesiog kitaip. Ar galime apie tai daugiau nekalbėti? Prašau.

– Gerai. Kol kas. Bet norėčiau, kad gerai pagalvotum apie tas akimirkas iki Brendalės kritimo. Papasakok man viską, jei prisiminsi dar ką nors, išskyrus tai, ką pasakojai iki šiol. Detektyvai Saiksas ir Petersonas su tavimi kalbėsis dar kartą. Išsisukti nepavyks.

Trečias gūžtelėjimas.

– Gerai.

– Einu, paruošiu vakarienę, – atsistojo Kerė. – Kviečiu prisijungti ir padėti.

Kerė paliko atidarytas duris, pabrėždama kvietimą prisidėti, ir nusileido laiptais. Ji visada pasitikėjo savo dukterimi. Torė nuo jos nieko neslėpdavo. Tik tą kartą, kai neprasitarė apie Ameliją persekiojusį vyrą. Kerė negalėjo patikėti, jog Torė kada nors galėtų nutylėti ką nors svarbaus. Tik ne po Amelijos netekties. Jų širdis vis dar tebedraskė sielvartas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją
Top naujienos
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės