Diplomato Jurgio Savickio gyvenimas neatskiriamas nuo pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) egzistencinių etapų. Pirmojo pasaulinio karo metais, dar būdamas studentu Jurgis įsisuko į lietuviško valstybingumo atkūrimo ir lietuvybės gynimo sūkurius. 1915 m. atvykęs į Kopenhagą dėjo pastangas įkurti čia Lietuvos informacijos biuro filialą. Kiek vėliau, įsiliejęs į Nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos veiklą, rūpinosi į vokiečių nelaisvę patekusių carinės armijos kareivių-lietuvių išlaisvinimu ir grąžinimu į tėvynę. 1917-ųjų pavasarį dalyvavo istorinėje Lietuvių konferencijoje Stokholme, kurioje galutinai apsispręsta dėl nepriklausomybės siekio ir pirmąkart viešai pareikalauta, kad kariaujančios šalys pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe, tarptautinių santykių subjektu.
1918 m. rudenį susiformavus pirmąjai prof. Augustino Voldemaro vyriausybei J. Savickis pradėjo ilgą, turiningą ir permainingą diplomato karjerą, kuri truko ligi pat lemtingos sovietinės okupacijos. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvos labui J. Savickiui buvo lemta dirbti laikinuoju reikalų patikėtiniu, nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru įvairiose šiaurės Europos sostinėse: Kopenhagoje, Helsinkyje, Stokholme, Rygoje. Darbas nebuvo lengvas. Kiekviena sostinė turėjo savo vidaus politinę ir kultūrinę specifiką, darbo stilių geopolitinius interesus, nors ir nerašytas, bet jau susiklosčiusias vietos diplomatinio korpuso tradicijas. Tačiau įgimti gabumai, asmenybės vidinis turtingumas bei žavesys ir jautri menininko siela J. Savickiui greitai leido perprasti skirtingų sostinių specifikas, rasti naujų draugų ir tapti tikru profesionalu – diplomatu par exellence.
Ligi 1922 m. pabaigos Lietuva neturėjo platesnio tarptautinio pripažinimo de jure. Atstovauti ir ginti mažos, neįtakingos, dar nepripažintos valstybės interesus buvo dvigubai sudėtinga. Viena vertus, 1914–1918 m. Didžiojo karo nualinta Europa pergyveno ekonominę krizę ir socialinius maištus, politinį populizmą ir geopolitinį susukaldymą, etines/estetines revoliucijas ir ideologinį nuosmukį. Vakarų intelektualai kalbėjo bei rašė apie Europos civilizacinį saulėlydį, o politikai egoistiškai laužė galvas kaip išsiurbti pinigines reparacijas iš parklupdytos Vokietijos ir apmokėti per karą susikaupusias savo šalių skolas tarptautiniams kreditoriams. Lietuva ir kitos besikuriančios Baltijos šalys jiems rūpėjo tik tiek, kiek siekė jų nacionaliniai ekonominiai interesai. Kita vertus, situacija ir pačioje Lietuvoje 1919–1920 m. buvo tragiška: vyko sunkios ir kruvinos kovos dėl nepriklausomybės ir valstybei svarbių teritorijų su išorės priešais; krašto viduje veikė bolševikinė penktoji kolona ir į iredentą orientuotas polonistinis sąjūdis; civilinė administracija ir savivalda vietose dar tik kūrėsi; katastrofiškai trūko pinigų – 1919-ųjų rugpjūtį–spalį nacionalinis biudžetas tiek išdžiūvo, kad pradėjo strigti kariuomenės aprūpinimas maistu, o laikinojoje sostinėje besikuriančiam valstybės aparatui jau nebuvo net iš ko mokėti algų.
Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos tarptautinis pripažinimas vyko lėtai ir vangiai. Tačiau ir ilgai lauktas pripažinimas visų problemų neišsprendė. Bravūriška Steigiamojo Seimo ekonominė, tautinė ir užsienio politika 1920-ųjų vasarą bei tų pačių metų rudenį vėjavaikiškai pralaimėtos kovos šalies pietryčiuose lėmė, kad valstybė liko be sostinės. Negana to, didžiųjų Europos valstybių diriguojama tarptautinė bendrija Lietuvos Respublikos teritorinį suverenitetą 1923-ųjų kovą de jure praktiškai susiaurino beveik ligi buvusios carinės Kauno gubernijos ribų. Iš esmės tai reiškė Lietuvos valstybės padalinimą. Taip kontinentinės Europos viduryje atsirado valstybė be sostinės ir su nebaigta realizuoti teritorine programa. Žvelgiant istoriškai, tai buvo smūgis ne tik Lietuvos nacionaliniam saugumui, bet ir visos Europos geopolitiniam stabilumui. Todėl ilgiems metams lietuvių diplomatijos pirmaeiliu uždaviniu tapo politinė ir diplomatinė „kova dėl Vilniaus" bei santykių su Lenkija normalizacija, kurioje gana ženklus ir J. Savickio pėdsakas.
Po 1926-ųjų gruodžio 17-osios karinio politinio perversmo, kuris žymėjo parlamentinės demokratijos saulėlydį Lietuvoje, naujoji autoritarinė A. Voldemaro vyriausybė ėmėsi mažinti valstybės administravimo išlaidas. URM biudžetas 1927–1929 m. sumažėjo net 35%. Tai lėmė kai kurių, geopolitiškai mažiau reikšmingų pasiuntinybių likvidavimą. 1927 vasarą uždarius pasiuntinybę Helsinkyje J. Savickis buvo atšauktas į centrą, iškart po vasaros atostogų nuo rugsėjo 1 d. tapo URM Teisių-administracijos departamento direktoriumi ir šias pareigas ėjo ligi pat pirmosios poperversminės vyriausybės griuvimo. Tačiau išlaidų toks radikalus apkarpymas URM ir viso Lietuvos dipkorpuso darbo kokybei neigiamų pasekmių neturėjo. Greičiau, priešingai. Ministerijos aparatas tapo dinamiškesnis ir profesionalesnis. Įvesta nauja diplomatinių pranešimų rengimo, siuntimo į centrą ir apsaugos tvarka. Šalies diplomatinė veikla tarptautinėje scenoje tapo labiau tikslinga, planinga, racionali, labiau matoma ir efektyvi.
J. Savickiui vadovaujant Teisių-administracijos departamentui, kuris pagal svarbą ministerijoje prilygo Politikos departamentui, Lietuvos diplomatija Europoje pasiekė ženklių poslinkių pirmyn. 1927–1929 m. buvo parengta ir pasirašyta keliolika valstybei svarbių ir reikšmingų politinių, ekonominių, finansinių, arbitražinių, susisiekimo, karinių, švietimo, etc. sutarčių su Vokietija, Prancūzija, Italija, Vatikanu, Belgija, Didžiąja Britanija, Čekoslovakija, Lenkija, Latvija, etc. Itin Lietuvai svarbus buvo diplomatinių santykių su Vatikanu atkūrimas ir Konkordato sudarymas. Dar didesnę reikšmę turėjo susitarimai su Lenkija: 1927 m. gale Lietuva pagaliau atsisakė stabmeldiškos „karo stovio" politikos su Lenkija, o pastaroji savo ruožtu Lietuvą pagaliau pripažino de jure; 1928 m. rudenį Karaliaučiuje po ilgų ir sunkių derybų pasirašta taip vadinama Mažojo pasienio sutartis su Lenkija, kuri buvo pirmas žingsnis link galutinės santykių normalizacijos tarp šalių.
Ne mažiau reikšminga buvo ir tais pačiais metais Berlyne sudaryta tarpvalstybinė Lietuvos – Vokietijos sutartis dėl sienos, kuria Veimaro Vokietija autonominiame Klaipėdos krašte pati pagaliau pripažino Lietuvos suverenitetą. Netenka abejoti, kad rengiant šių ir kitų sutarčių tekstus, didžiulis darbas ir atsakomybė gulė būtent ant URM Teisių-administracijos departamento vos kelių darbuotojų ir pirmiausia paties direktoriaus pečių. Turint galvoje tuometinio premjero ir užsienio reikalų ministro A. Voldemaro – J. Savickio tiesioginio šefo aikštingą charakterį ir reiklumą, galima drąsiai konstatuoti, jog su savo pareigomis jis susitvarkė puikiai. Ne be šio departamento ir jo direktoriaus pastangų 1927–1929 m. buvo parengti ir suorganizuoti net keli aukščiausio lygio A. Voldemaro oficialūs valstybiniai vizitai į Paryžių, Londoną, Berlyną, Romą, Vatikaną, Ženevą.
J. Savickio asmenybės dydį bei žavesį puikiai iliustruoja ir tai, jog būdamas URM departamento direktoriumi, jis 1928–1930 m. pradžioje dar kartu suspėjo sėkmingai dirbti ir Valstybės Teatro Kaune direktoriumi. Jo vadovavimo metais Valstybės Teatras pastebimai sustiprėjo, repertuaras buvo atnaujintas. Iš Maskvos į Kauną dirbti buvo pakviestas garsus režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, su kurio atėjimu dažnai siejamas lietuviško nacionalinio teatro virsmas iš provincialaus į modernų.
1937-ųjų rudenį, Europos politiniam klimatui vis labiau kaistant, užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis (senjoras) J. Savickį pasiuntė dirbti Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir ministras S. Lozoraitis, nežiūrint visų trūkumų ir netobulumų, Tautų Sąjungą vertino itin aukštai, nes buvo įsitikinę, kad ji yra viena svarbiausių ir patikimiausių lietuviško nacionalinio valstybingumo tarptautinių atramų. Į Ženevą vykstantiems Lietuvos pasiuntiniams buvo keliamas uždavinys stiprinti tautų Sąjungos autoritetą ir Lietuvbos vaismenį joje. 1938 m. gale – 1939 m. pradžioje aiškėjo, jog klostosi situacija, kada Lietuva 1939 m. rudenį pagaliau galės būti išrintkta į Tautų Sąjungos nenuolatinę Tarybą. Tokia perspektyva Lietuvą džiugino ir kėlė papildomus tarptautinius uždavinius. Taigi 1937 m. rudenį J. savickiui buvo patikėtas labai svarbus diploatinis baras tarptautinėje arenoje.
Kita vertus, šis paskyrimas tapo paskutine rašytojo modernisto diplomatine misija užsienyje. Būtent Ženevoje J. Savickiui teko fiksuoti Senojo kontineto lėtą geopolitinę agoniją ir pagaliau griūtį: Austrijos anšliusą ir Lenkijos ultimatumą Lietuvai; Sudetų krizę ir Čekoslovakijos padalinimą Miuncheno konferencijoje; Čekoslovakijos galutinį žlugimą ir Klaipėdos netektį; Ribbentropo–Molotovo paktą ir Lenkijos–Didžiosios Britanijos Savitarpio pagalbos sutartį; ir pagaliau – Antrojo pasaulinio karo pradžią ir SSSR išmetimą iš Tautų Sąjungos. Pastarasis istorinis įvykis itin ryškiai ir tiksliai atsispindi J. Savickio diplomatiniame palikime – pranešimuose į Kauną, nes jis buvo tiesioginis istorinių Tautų Sąjungos Asamblėjos sesijų dalyvis, kuriose dėl SSSR agresijos prieš Suomiją vyko neišpasakytai karštos diskusijos ir SSSR, nesutikusi agresijos nutraukti, galų gale buvo išmesta iš šios universalios tarptautinės organizacijos.
Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatija buvo profesionali ir išsilavinusi, turėjo itin platų humanistinį europiečiams būdingą pasaulėvaizdį, pasižymėjo giliu tarptautinių reikalų išmanymu, garbe, atsakingumu ir principingumu. Rašytojas Jurgis Savickis dvidešimtmetį praleidęs šalies diplomatinėje tarnyboje, regis, neturėjo priežasčių jaustis savotišku ar vienišu Stepių vilku. Be jo 1919–1940 m. šioje tarnyboje įvairiais periodais įvairiose pareigose dirbo ir daugiau talentingų, pasaulinio garso meno žmonių: Paryžiuje poetas mistikas Oskaras Vladislovas Milašius ir literatūriniais gabumais pasižymėjęs istorikas Petras Klimas; Maskvoje – poetas Jurgis Baltrušaitis, Romoje (prie Vatikano) – dailininkas Juozas Macevičius ir dailininkas Adalbertas Staneika (prie Kvirinalo); Stokholme – rašytojas Ignas Šeinius-Jurkūnas, etc. Būtent tokio pobūdžio personalinė lietuviškos diplomatijos sudėtis daugeliu atvejų lėmė, kad Lietuvos Respublika, nežiūrint sudėtingos tarptautinės situacijos tarpukaryje, sėkmingai sprendė strategines valstybės išlikimo ir įsitvirtinimo, teritorinės programos realizavimo problemas.
Juk neatsitiktinai katastrofa pirmąją Lietuvos Respubliką ištiko tik tuomet, kai Antrasis pasaulinis karas jau įsibėgėjo ir de facto buvo žlugusi visos Europos visa geopolitinio saugumo architektūra: iš politinio žemėlapio išnykusiios Austrija ir Čekoslovakija, Lenkija, Norvegija, Danija, Olandija, Liuksemburgas, Belgija; padalyta Suomija; jungtinė prancūzų-britų-belgų kariuomenė 1940-ųjų birželio pirmomis dienomis beviltiškai sumušta šiaurės Prancūzijoje prie Dunkirko; birželio 14-ąją kapituliavo Paryžius, o po kelių dienų prasidėjo „Mūšis dėl Britanijos"....
