Suderino vaidybinio ir dokumentinio kino kūrimo kompetencijas
V. V. Landsbergis laidoje „ARTimai“ pasakojo, kad kuriant partizanišką filmą norėjosi sutelkti geriausias pajėgas – todėl taip susiklostė, kad kuriant filmą jis suvienijo jėgas su kitu režisieriumi, G. Tamoševičiumi, su kuriuo kartu vasaromis dirbdavo su vaikais kino stovyklose.
„Aš pamačiau Giedriaus vaidybinio kino kompetenciją, žymiai geresnę negu mano – aš vis tiek esu daugiau dokumentinių filmų režisierius. Sakau, Giedriau, ateik į pagalbą, darome kartu – jis, susipažinęs su medžiaga, sutiko, ir ėmėmės. Manau, kad iš tikrųjų šio filmo sėkmė didele dalimi yra Giedriaus nuopelnas. Aš buvau daugiau, jei kalbėtume krepšinio terminais, Kurtinaitis – bandžiau kamuolius padavinėti, o Giedrius dėjo į „kašį“, – juokėsi jis.
G. Tamoševičius tuo tarpu džiaugėsi, kad V. V. Landsbergis, būdamas arčiau literatūros reikalų, geriau suprasdamas rašytojo perspektyvos niuansus, galėjo pasidalinti vertingomis įžvalgomis: „Bendraudami mes žiūrėjome iš labai skirtingų rakursų į tą patį dalyką – labai naudingai galėjome bendradarbiauti“.
Silpnas žmogus – taip pat tapatybės dalis
V. V. Landsbergis yra sukūręs ne vieną dokumentinį filmą apie partizanus, taip atidavęs jiems savo pagarbą, tačiau vaidybiniame filme veikia kitos taisyklės.
„Tu turi atrasti kontraversiją, kuri atskleistų laikmečio dramatizmą daug labiau negu skirstymas į gerus ir blogus. Kartais tokiam paprastam žiūrovui galbūt ir norisi, kad būtų labai aišku, kurie tie geruliai bloguliai, bet nėra viskas gyvenime taip paprasta – yra kur kas komplikuočiau. Kartu labai įdomu panagrinėti tą genties, bendruomenės dalį, kuri bandė išlikti ir pasirinko kolaboravimo būdą, galvodami, kad galbūt mes čia kažkaip, kaip sakoma, ir tada dirbome Lietuvai. Nuo kada prasideda šitas fenomenas? Nuo to bandymo išlikti, prisitaikyti, gal kažką ir gero padaryti, bet vienu momentu tai gali tapti dideliu nusikaltimu ir išdavysčių pradžia, o paskui jau prasideda riedėjimas žemyn. Iš tikrųjų, tai yra filmas apie žmogų, kurį mes visi kažkuria prasme turime viduje: jautrų, norintį gero, bet truputį per silpną, kad pasirinktų tą partizaniškąjį pasiaukojimą ir neturintį tiek jėgos, gudraujantį, bandantį išsisukti – deja, tai irgi mūsų lietuviškos tapatybės dalis ir norėjosi panagrinėti tą nepatogią temą. Tokią, kur tu pats nežinai, kaip būtų karo akivaizdoje. Kai yra okupacija, tau nėra taip daug pasirinkimų: yra miškas ir mirtis, arba bandai išgyventi, bet tada gali būti, kad teks pasirinkti ir išdaviko kelią“, – pasakojo jis.
G. Tamoševičius atskleidė, kad jie nuo pat pradžių apsisprendė, kad kur kas įdomiau visą istoriją papasakoti per tokį nevienareikšmį žmogų, kur nežinia, ko iš jo laukti, ką jis galvoja.
„Norėjome kartu su žiūrovu pereiti per visas tas peripetijas ir tada šalia pamatyti ir tuos pačius partizanus, ir kaimo gyventojus, ir elementus iš sovietinių jėgos struktūrų. Norėjosi ir tokio veikėjo, kuris mums atskleistų ir laikmetį, ir būtų tas nežinios, ir įtampos jausmas, kad toje atmosferoje praeitum per filmą lyg būdamas šalia ir turėdamas tuos pasirinkimus nuolat – kaip tu darytum, kaip jis dabar pasielgs?“, – kalbėjo jis.
Panaudojo Kosto Kubilinsko biografijos detales
G. Tamoševičius aiškino, kad jie nenorėjo tiesiog pavaizduoti partizanų vienareikšmiškai kaip herojų: „Jei mes vėl darytume herojus, tai kuo mes skirtumėmės? Iki tol buvo to laikmečio herojai, kaip plakatas, su rusiškais lozungais, o jei čia būtų herojai, tai mes darytume tokį patį plakatą, tik iš kitos pusės“.
Visgi, V. V. Landsbergis patikslino, nėra ir taip, kad jie nebūtų herojais.
„Yra du pagrindiniai personažai ir jie turi savo atitikmenis – ne visiškai, bet iš ko mes komponavome, tai partizanų vadą Taurą mes komponavome remdamiesi Dzūko, Vanago ir Žemaičio biografijomis. Tai tikrai yra ryški asmenybė ir Dainius Gavenonis, man atrodo, puikiai tą vaidmenį sukūrė. Jeigu mes jį deklaruotume kaip pirmoje pozicijoje esantį, jis galėtų būti kaip šiek tiek per daug teigiamas, bet dabar jis yra už išdaviko nugaros, kuriuo iš pradžių pasitiki, tėviškai globoja“, – pasakojo jis.
Antrajam personažui yra naudotos poeto Kosto Kubilinsko biografijos detalės. „Jis yra tiek talpus, nes buvo ir toje, ir toje barikadų pusėje. Jis sugebėjo sudalyvauti ir partizanams parašydamas gerų eilėraščių ir satyrų: netgi po išdavystės jo eilėraščiai dar porą metų buvo spausdinami partizaniškoje spaudoje, net ir jau žinant, kad jis yra išdavikas – tiesiog nebuvo geresnės partizaniškos literatūros. Čia yra labai daug paradoksų šito žmogaus pasiūlytoje versijoje, bet kai kartais iškyla į viešumą šita tema, mes sakome, tai nėra filmas apie Kostą Kubilinską – jis yra sukurtas naudojantis biografija tiek partizanų vadų, tiek šita išdavystės istorija. O pagrindinis šaltinis visgi buvo Dzūko, Liongino Baliukevičiaus dienoraštis, kuriame labai gražiai aprašyti visi etapai – ir pradinis, pasitikėjimo, noro įtraukti Kostą į partizanišką veiklą, gal net į partizanus, ar bent jau matant jį kaip labai potencialų, gabų partizaniškos lektūros rašytoją, ir paskui suvokimas, kad tas žmogus nėra visiškai atviras, kažką slepia, o dar po to – ir suvokimas, kad jis ir įvykdė tą didžiąją išdavystę“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.
Filmo kūrėjai tikino nebijantys, kad gali sulaukti ir nevienareikšmiškų reakcijų. „Jei kažkas gali pykti – tegu išlieja tą savo energiją, kažkas gali džiaugtis – tegu džiaugiasi. Man atrodo, labai gerai, jeigu filmas sukelia įvairių jausmų. Tikimės, kad jis suteiks žmogui galimybę apmąstyti laikmetį ir save. Tad tegu pyksta, džiaugiasi, tegu liūdi – svarbu, kad nebūtų abejingi“, – sakė G. Tamoševičius.
Universali žmogiškumo istorija
V. V. Landsbergis prisipažino, kad vežant filmą į Talino festivalį, kur jis laimėjo Baltijos šalių geriausio filmo prizą, jiems buvo labai neramu, ar filmas bus suvokiamas ir aktualus užsieniečiui.
„Galvojome, ar čia yra mūsų pačių vidinių problemų, dramų atspindžiai, kurie aktualūs tik Lietuvoje? Bet buvo labai gražu išgirsti, kad ir Izraeliui, ir Lotynų Amerikai, kitiems komisijos nariams ir žiūrovams buvo labai aišku, kad tai yra žmogiškoji drama, kad tai yra apie žmogaus pasirinkimą ribinėje situacijoje, apie tam tikrus egzistencinius išbandymus – tik jie yra perkelti į konkretų laikotarpį. Bet ir meilės, ir išdavystės istorijos yra universalios“, – pastebėjo jis.
V. V. Landsbergis svarstė, kad šis filmas gali būti lyg kino atlaidai, paskatinsiantys į abi susipriešinusias puses pasižiūrėti ir matyti vienai kitą.
„Ir apgailėti tuos, kurie žuvo miške, pasirinkdami didvyrio kelią, ir pabandyti suprasti, išanalizuoti, kas nutiko su tais, kurie bandydami išgyventi, kartais to egzamino neišlaikydavo ir suniekšėdavo arba tapdavo išdavikais. Tai vis tiek irgi yra mūsų dalis, ir išdavystė, deja, irgi yra tapatumo dalis – tai reikia permąstyti, kas būtų jeigu būtų, ypač šiuolaikinių karų akivaizdoje, mes turime būti viskam pasiruošę. Tai yra filmas, leidžiantis ir dabartį suvokti, analizuoti – kaip būtų man, jeigu taip atsitiktų“, – kalbėjo jis.
Daugiau apie filmą, kaip buvo pasirinkti aktoriai, kodėl pagrindinį vaidmenį atlikęs Donatas Želvys iš pradžių jo atsisakė, o vėliau viso filmavimo metu slėpėsi šešėlyje, kodėl kūrėjams teko statyti upelio užtvanką, pjauti svetimų sodybų žolę ir kaip pasisekė atsitiktinai rasti vienai pagrindinių veikėjų puikiai tikusią suknelę, žiūrėkite pokalbyje laidoje „ARTimai“.
