Policija sureagavo greitai
Po koncerto, kuris pasibaigė vėlai vakare, muzikas savo instrumentą paliko tam skirtoje vietoje – teatre orkestro nariams skirtuose persirengimo kambariuose yra užrakinamos saugyklos.
„Kitą dieną popiet turėjo būti antras koncertas. Ryte paskambinęs kolega pranešė, kad keletas tų saugyklų išlaužtos, kitos – bandytos išlaužti. Manęs paklausė, ar buvau palikęs savo instrumentą... Deja, taip! Neaišku, kaip buvo įeita į teatrą – vyksta tyrimas. Dabar susirūpinta dėl paties teatro saugumo – galvojama apie daugiau vaizdo kamerų, kad persirengimo kambarys būtų rakinamas elektroniniu užraktu. Palerme du orkestrai – vienas simfoninis (kuriame aš groju), kitas Operos teatro. Kalbama apie taisyklių sugriežtinimą, kad ateityje toks atvejis nepasikartotų“, – pasakojo muzikas.
Italijos policija, tęsė pasakojimą V. Martišius, į įvykį sureagavo greitai. „Jie turi atskirą padalinį – „Vanagai“. Tai mobilus būrys, kuris didžiausiose Italijos miestuose važinėja su motociklais, civiliškai apsirengę. Būtent jie turi daug kontaktų skirtingose rajonuose – per slaptus kanalus gauna ir paskleidžia informaciją. Jie apžiūrėjo tą rajoną, kuriam priklauso mūsų teatras. Bandžiau išklausinėti daugiau detalių, bet jie neatvirauja, netgi oficialiai kartu su manimi nenusifotografavo. Fotografijoje – su policijos šefe ir kolegomis. Žmogaus, kuris man iš tiesų altą sugrąžino – jo nuotraukoje nebuvo. Bet jeigu ir būtų, reikėtų užtušuoti“, – apie itin slaptą pareigūnų darbą kalbėjo muzikas.
Bandė apsiprasti su praradimu
Kelios dienos buvo ypač neramios, V. Martišius pasakojo, jau bandęs apsiprasti su mintimi, kad instrumentas pavogtas, kad, ko gero, bus neįmanoma jo sugrąžinti.
„Bet greitai sulaukiau skambučio, kad instrumentą surado! Šis altas labai man tiko... Ieškojau pas skirtingus meistrus, bet nei su vienu altu to tokio ypatingo jausmo nebuvo, tad nusprendžiau įsigyti, labai džiaugiausi, kad pavyko atrasti sau skirtą. Kad apie vagystę sužinotų – skleidėme daug žinių vietiniuose Palermo laikraščiuose. Tai ir geras, ir blogas dalykas. Sunku parduoti instrumentą, jei kuo daugiau žmonių žino apie vagystę – buvo pranešta visiems smuiko meistrams, antikvarų parduotuvėms, pateiktas aprašymas, nuotraukos... Galvojau, kad tikrai bus sunku parduoti, bet buvo baimės (jeigu tai nebuvo specialiai užsakyta vagystė), kad vagys, kurie turi mano instrumentą, išsigąs, ir apskritai juo atsikratys – kur nors išmes, sulaužys, kad nebūtų įkalčių“, – patirtais būgštavimais dalijosi muzikas.
Kolegos buvo šokiruoti
Nors bandė būti optimistišku, bet visgi dėl finansinių aspektų teko kreiptis net ir į advokatus – ar draudimas apmokės nuostolius vagystės atveju?
„Nėra taip paprasta. Muzikantams reikia žinoti, kad jeigu instrumentas pavagiamas iš darbo vietos, tai gauti kompensaciją iš privataus draudimo – nėra lengva, jie nori, kad sumokėtų darbdavys. O darbdavys turi kitokią nuomonę. Prisideda ir emocinis aspektas – bjaurus pats vagystės faktas, privačios erdvės išniekinimas, neteisybės jausmas... Kolegos buvo šokiruoti, jie buvo palikę savo instrumentus, bet pavogė tik mano! Klausimas, ar vagims pavyko atidaryti mano dėžutę, nes užraktas nebuvo toks tvirtas kaip kitų (tie, kas groja daug metų tame orkestre, turi pasikabinę didesnes spynas, ar papildomą varžtą įsukę). Nežinau, ar tai turėjo reikšmės, ar buvo specifiškai nusitaikyta į mano instrumentą, ar tiesiog atsitiktinumas, kurio nereiktų išbraukti. Kol kas niekas nežino – vyksta tyrimas“, – kalbėjo V. Martišius.
Muzikas stebėjosi sulaukęs itin daug palaikymo: „Palerme labai daug kas padėjo – pradedant nuo muzikantų, nepažįstamų, baigiant – policija, visais specialiais būriais. Tikrai nesitikėjau, kad tiek daug paramos sulauksiu. Tai Pietų Italija, ne Šiaurės Europa, matyt, dėl saulės kiekio, dėl to, kad per paskutiniuosius šimtus metų apturėjo daug bėdų, – žmonės nusprendė į viską žiūrėti pozityviai. Tokia atmosfera tikrai padeda, – daug saulės, daug šilumos, daug draugiškumo.“
