Leidyklos „Tyto alba“ 2019 metų pavasarį išleista knyga „Lyderystė“ nagrinėja atsakymus į lyderystės „kaip“: kaip tapti lyderiu, kaip vesti žmones pirmyn, kaip padaryti, kad žmonės tave sektų, kaip pasiekti tikslą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Remdamiesi savo patirtimi, autoriai A. Miniotaitė ir I. Staškevičius žvelgia į lyderystės reiškinį pro skirtingų teorijų akinius. Jųdviejų spalvingas pokalbis ir įžvalgos gali ne tik įkvėpti vadovus, bet ir padėti norintiesiems tapti lyderiais, paskatinti imtis veiklos.
Didelė dalis šios knygos ir buvo parašyta pajūryje – kokiomis aplinkybėmis?
Alisa Miniotaitė (A. M.): Neringa – visuomet galimybė atitrūkti nuo miesto šurmulio. Ypač gera ištuštėjusioje Nidoje. Kadangi žiema į Neringą ateina vėliau, nuo rugpjūčio pabaigos iki pat gruodžio čia būti labai malonu. Neringoje rašiau ne tik šią knygą, bet ir disertaciją, atvažiuoju ramiai apmąstyti verslo idėjų ar plėtros planų.
Ignas Staškevičius (I. S.): Pajūryje praleidžiu kiekvieną vasarą skaitydamas ir rašydamas, čia parašiau nemažą „Lyderystės” dalį.
Kas jums labiausiai patinka pajūryje, kodėl gera čia būti, ką mėgstate veikti?
I. S.: Čia mėgstu tiesiog gyventi vasarą – bendrauti, bėgioti, plaukioti, lankytis koncertuose. Man patinka Palanga – ji ir kurortiška, ir tinka darbui: patogu susisiekti su kitais miestais, yra įvairių paslaugų. Šis kraštas gražėja ir auga, man labai smagu, kad pajūry gausėja ne tik lankytojų, bet ir nuolatinių gyventojų.
A. M.: Kai atvažiuoju su šeima, viskas labai paprasta – laikomės neformalaus plano: pusryčiai, pietūs, vakarienė, tarpuose jūra, dviračiai, miškai, žaidimai. Jei viena – daugiausiai laiko praleidžiu rašydama ir vaikščiodama pajūriu. Nida tada būna visiškai nurimusi.
Jau buvote susitikę su knygos „Lyderystė“ skaitytojų auditorija Vilniuje ir Kaune. Kas žmonėms labiausiai rūpi, ko jie klausia apie lyderystę?
A. M.: Man regis, žmonės ieško vilties, geros žinios. Vieniems gera žinia, kad lyderiu tampama, vadinasi, ir jie gali tapti. Kitiems – kad gali tapti geresniu vadovu ir nori gauti įžvalgų, ką reikia daryti. Treti tikisi, kad jų vadovai taps tikraisiais lyderiais. Ir galų gale – bendroje diskusijoje randame atsakymus, kaip Lietuva gali būti dar geresnė šalis gyventi.
I. S.: Iš kitų susitikimų įstrigo, kad žmonėms labai rūpi, jog Lietuvoje būtų daugiau lyderių, o taip pat – kad lyderiais taptų jų vaikai. Kažkodėl susidomėjusieji knyga mažiau svarsto, kaip puoselėti savo pačių lyderystę.
