Nors pokalbio laiką buvome sutarę iš anksto, jį dienos metu koregavome dar ne kartą, stengiantis neprarasti vilties apskritai pasikalbėti...
Tapo aišku, jog laikas K. Benedikt yra vertingesnis net už gaivaus oro gūsį. Šiuo metu 24 valandos jo gyvenime prabėga lyg valanda.
Visiems puikiai žinomas, tačiau retai Lietuvos scenose pastaruoju metu matomas solistas šį sezoną ne tik apkeliavo didžiąją dalį pasaulio, bet ir debiutavo Karališkojoje Londono Covent Gardeno scenoje. Nuo to ir pradėjome pokalbį.
- Papasakokite apie savo debiutą Covent Gardene. Kaip pavyko pirmasis dublis šioje scenoje?
- Na, mano manymu viskas praėjo tikrai neblogai. Su Covent Gardenu ryšį buvome užmezgę jau anksčiau. Šio teatro direktorius buvo atvykęs į spektaklį Stokholmo Karališkojoje operoje, kur aš dainavau Otelą ir susidarė teigiamą įspūdį.
O šiuo atveju buvo taip, jog jau nuo praėjusių metų gegužės mėnesio buvo sutarta, jog Covent Gardeno „Pajacuose“ Kanijo vaidmenį atliks A. Antonenko (žymiausias latvių kilmės tenoras – aut. past.).
Prieš kurį laiką man skambino jo agentė, klausdama, ar aš turiu paruošęs tą pačią rolę, jei jis atsisakytų. Na, ir atsitiko taip, jog jis susirgo. Tuomet 12 valandą nakties sulaukiau lemtingo skambučio: „Ar sutiktumėte rytoj skristi į Londoną repetuoti su maestro A. Pappano ir poryt dainuoti Kanijo?“ Žinoma, jog atsakiau „Taip“.
Džiaugiuosi, nes viskas praėjo sėkmingai ir visi stebėjosi, kaip greitai aš „įsipaišiau“ į gana sudėtingos režisūros spektaklį.
- Koks jausmas yra pasirodyti Londono Karališkojoje operoje?
- Labai puikus! Visas kolektyvas ten yra labai draugiškas - tokių šiltų kolegų dar niekur anksčiau nebuvau sutikęs, net dainuodamas mažesniuose, paprastesniuose teatruose!
Baritonas, atlikęs Tonio vaidmenį, D. Platanias, pasirodo, yra klausęs mano įrašų Youtube.com, puikus sopranas Eva-Maria Westbroek (kurios vyras – garsus tenoras) taip pat labai mane palaikė ir gyrė, - likau tiesiog apstulbęs. Chore sutikau kolegų, tarp jų ir lietuvę Renatą Skarelytę, su kuria esu pažįstamas jau kokius dvidešimt metų! Tai buvo labai maloni staigmena, net radome laiko kartu išgerti kavos. Tikrai puiku. Džiaugiuosi tokia galimybe...
Čia pokalbis trumpam nutrūksta, - solisto grafike numatytas neatidėliotinas susitikimas. Laukiant kito skambučio galvoji, kokį klausimą užduoti žmogui, kuris šį sezoną pradėjo Meksikoje, lankėsi Kanadoje, dainavo Viktorijos British Columbia ir Monrealio teatrų „Otelo“ koprodukcijoje. Toliau sekė Beirute (Libanas) vykęs klasikinės muzikos ir operos festivalis, Skopjė (Makedonija), kur, specialiu režisieriaus Giancarlo del Monaco kvietimu, K. Benedikt vyko atlikti Kalafo partijos „Turandot“ premjeroje. Ir tai – tik dalis įdomesnių darbo maršrutų.
- Tad kuris pasirodymas paliko didžiausią įspūdį?
- Darbas su Hugo de Ana „Samsono ir Dalilos“ pastatyme Pekine. Pirmą kartą buvau Kinijoje, garsiausiame šalies teatre. Tai buvo labai įdomus darbas. Manau, jog atradau dar vieną svarbų ingredientą savo repertuarui - Samsoną, - jis man tinka ir patinka.
Labai smagu grįžti ir į Sankt Peterburgą, dainuoti „Otelo“. Šį kartą – ypatingai, kadangi mano Dezdemona bus Asmik Grigorian!
- Ar po šitiek kelionių neatradote šalies, kurioje jūsų balsas jaustųsi geriausiai?
- Na, pagal mano natūrą noriu ir toliau gyventi Lietuvoje. Žinoma, kai patenki į saulėtą kraštą, o Lietuvoje tuo metu apsiniaukę, ta pavasariška gaiva balsui žymiai labiau patinka. Tada ir supranti, kodėl italai tiek daug dainuoja apie saulę (juokiasi). Iš tiesų, tai priduoda nuotaikos, tonuso, sielos, - tai susiję: negali žmogus dainuoti apie džiaugsmą supykęs ar apie laimę – sielvartaudamas...
- Solistams dažnai tenka atlikti tą pačią rolę diena iš dienos, teatras iš teatro... Klausiant paprastai: ar neatsibosta?
- Jei žvelgtume paviršutiniškai, žinoma, tos pačios melodijos, jos įgrįsta, bet aš į tai žvelgiu kitaip. Kiekviena vieta, kiekvienas spektaklis yra visiškai naujas darbas, nauja interpretacija. Negalvoju, kad dainuoju tą patį. Ar aš esu Stokholme, ar Bazelyje, ar Grace - tai bus vis kitas Otelas. Tarkime, praeitą sezoną vien „Otelo“ turėjau 38 spektaklius, bet jie tikrai nebuvo atlikti vienodai!
Aš į tai žiūriu, kaip į vaidmenį: nors žodžiai ir rolė yra ta pati, bet vaidmuo visuomet skiriasi. Kartais jis bus melancholiškesnis, kartais turės savyje daugiau heroizmo, arba atvirkščiai, kaip dirbant su Europos kontraversišku režisieriumi Calixto Bieito, Otelas iš viso nebėra herojus, o tampa tiesiog situacijų, aplinkybių ir sutapimų įkaitu. Tokiu būdu ta pati medžiaga tampa būtent to vakaro vaidmeniu.
Visi jį vadins Otelu, bet jis – visai kitas žmogus.
Dar viena pauzė pokalbyje, - vyksta „Otelo“ repeticija. Galvoje dėliojasi jau išsakytos frazės ir kirba vienintelė mintis: o koks bus K. Benedikt Kavaradosis Vilnius City Operos „Toskoje“, po sunkiai suskaičiuojamų pasirodymų Estijoje, Italijoje, Savonos ir Bergamo festivaliuose ir... Marijos teatre?
- Visų pirma Kavaradosis – labai daininga rolė, dvilypė, romantiška, dramatiška, elegantiška ir tuo pačiu gana drastiška, nes jis nėra tik dailininkas... Tarkime, turime „Bohemos“ rašytoją Rudolfą, kurį atlikti jau atsisakiau tris ar keturis kartus, nes tai – ne mano vaidmuo – nejaučiu jo savo vidumi, savo siela. O Kavaradosį jaučiu, man jis patinka - jo viduje yra ne tik romantikos, bet ir kovos. Jis priima iššūkį ir net ne prieš vieną asmenį, o visą tuo metu susiklosčiusią santvarką. Nesvarbu jog galėtų būti menininkas, atsiribojantis nuo politinių ir istorinių momentų, procesų visuomenėje, jis visgi užima labai aiškią poziciją ir dėl to rizikuoja savo gyvybe...
Esu dainavęs daug Pučinio rolių: Pinkertoną, Kalafą, Degrijė, ruošiu ir Edgarą, kuris yra labai sudėtingas, bet Kavaradosis išlieka vienas įdomiausių.
Tikiuosi, jog darbas su VCO bus kaip visad įdomus, kartu mums jau yra tekę dirbti „Manon“ pastatyme.
Man patinka, kuomet Dalia Ibelhauptaitė atranda tokias netradicines koncepcijas, kaip „Onegino“ sprendimai, ar tos pačios „Manon“ perkėlimas į 30-uosius. Tikiuosi įdomaus ir kompaktiško darbo, juk visi turėsime susirinkti, palyginus labai trumpam laikui.
Ir žinoma, būsimieji partneriai scenoje! Kostas Smoriginas, Almas Švilpa, Sandra Janušaitė – mano partnerė, su kuria jau ne kartą esame kartu lipę į sceną ir visi, visi kiti! Taip pat labai smagu bus susitikti ir vėl pamuzikuoti su maestro Gintaru Rinkevičiumi.
Labiausiai tikiuosi, jog mūsų darbas, spektakliai bus praleisti su gyvu nervu nuo pradžių iki galo.
Po beveik visos dienos, praleistos kalbant, arba laukiant dar įdomesnio pokalbio pratęsimo su K. Benedikt, belieka padėkoti ir laukti gyvo susitikimo „Toskos“ premjeroje, Vilniaus kongresų rūmų scenoje.
