Almas Švilpa, sėkmingos karjeros bangos prieš daug metų nublokštas į Eseno „Aalto" muzikinį teatrą, Lietuvos ilgisi ne tik dėl to, kad čia – gimtinė, artimieji, laivas, bet ir... kolegos iš „Fausto"! Tai jis sako iš nesenos patirties – Vilniuje nugludintą Mefistofelio vaidmenį prieš kelis mėnesius teko atlikti Berlyne, didžiulėje „Deutsche Oper Berlin" scenoje. „Spektaklis tikrai nenuvylė, bet pasigedau tos išskirtinės auros ir charizmos, kuri ypač jaučiama VCO pastatyme. Žinoma, stigo ir kolegų, kurių vaidmenys Dalios Ibelhauptaites pastatyme nušlifuoti iki dalelyčių, ir su kuriais dainuoti – didžiulė laimė", – prisipažįsta.

KompozitoriausCharles'io Gounodoperą Vilniuje solistas papuoš jau gruodžio 5-9 dienomis – „Faustas" sugrįžta vieninteliams šio sezono spektakliams.

Ruošėtės pastatymui Berlyne ar nutiko, taip, jog paskutinę minutę kitą pakeitęs solistas sulaukia triumfo scenoje?

– Birželio gale po Richardo Wagnerio „Valkirijos"prie manęs priėjo brandaus amžiaus vyriškis ir, prisistatęs Berlyno „Deutsche Oper" meno vadovu, paklausė, ar nesutikčiau liepą padainuoti Mefistofelio jų „Fausto" pastatyme. Kadangi tai – vienas mano mėgstamiausių vaidmenų, net negalvodamas sutikau. Tiesa, pono Seuferles (meno vadovo) nepažinojau, nors „Deutsche Oper" buvau dalyvavęs Giacomo Puccinioperos „Mergelė iš Vakarų" spektaklyje. Tuomet teatrui vadovavo kiti žmonės. Labai apsidžiaugiau gavęs galimybę darsyk ten pasirodyti būtent „Fauste", – iš žingeidumo palyginti jį su kitais pastatymais, kuriuose jau buvo tekę dainuoti.

Kokių dar įsimintinų darbų turėjote po šio? Kaip klostosi šis jūsų sezonas – sudėtingas ir daug skirtingų vaidmenų?

– Sezonas tikrai ne pats lengviausias. Spalio mėnesį naujame Eseno teatro „Karmen" pastatyme atlikau Eskamiljo partiją, toliau – gastrolės Tokijuje, kur su „Tokyo Metropolitan Symphony Orchestra" atlikau Alexanderio Zemlinsky'o„Lyrišką simfoniją" ir „Valkirijos" koncertinį variantą. Artimesni planai – „Faustas" su VCO, koncertai Vokietijoje su Antoníno Dvořáko„Requiem", sausį – Richardo Strausso„Salome" spektakliai, vasario viduryje premjera – „Nibelungų žiedas", po to – „Don Žuanas", „Luisa Miller", visa virtinė Wagnerio „Skrajojančio Olando" pastatymų, vienas jų –Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gegužę bei to paties spektaklio premjera ir net trylika po jos vyksiančių spektaklių Prancūzijoje. Sezoną pabaigsiu Dvořáko„Undine".

Jums tenka dainuoti daug „sunkiasvorių" rolių – ar yra kažkoks ypatingas pasiruošimas joms? Ar jos atima daugiau fizinių, emocinių jėgų? Kaip atlaikote tokius krūvius?

– Kad ir kaip keistai skambėtų, esu linkęs dainininką lyginti su sportininku. Abiems labai svarbi fizinė forma, kurią turi nuolat palaikyti, ypač, jei dainuoji vadinamąjį „sunkųjį" repertuarą, kuris, aišku, sekina ir emociškai vien jau dėl savo didelių apimčių, ir balsiškaidėl labai didelių orkestro sudėčių. Kita vertus, tai yra nuostabiai graži muzika, kurioje genijų užkoduota energija suteikia didžiulį impulsą, galimybę prisiliesti prie amžinybės...

Esate pasakojęs, jog visada atostogų grįžtate į Lietuvą bei turite aistrą laivams. Vasarą spėjote paplaukioti?

– Čia tokia iš vaikystės likusi aistra jūrai, vandeniui. Ši tema man aktuali, nes esu klaipėdietis, užaugęs pajūryje. Praėjusi vasara buvo labai puikivisiems vandens pramogų mėgėjams. Gyvenime tokios vasaros neatsimenu, kaip ir neatsimenu, kad Kuršių mariose vandens temperatūra būtų 26-27 laipsniai, Baltijos jūroje – 25, – jau pačiame sezono įkarštyje. Tad, savaime suprantama, šią vasarą su šeima praleidome, galima sakyti, ant vandens, prie vandens ir su vandeniu. Vandenyje – irgi. Grožėjomės mūsų nerealia Kuršių Nerija. Ji, žiūrint iš vandens, yra dar gražesnė negu sausumoje. Tie krantai, kopos... Kadangi marios seklokos, gali priplaukti prie kranto, išlipti, pabūti tokiose vietelėse, kur galbūt žmonės važiuodami keliu net neužsuka, bandyti pažvejoti, nors mes žvejai, bent jau aš, – nelabai kokie. Geriau jau laivą vairuot. Sūnus Arijus žvejoti mokinasi, bando. Nelabai galim pasigirti dideliais laimikiais: juk, sako, svarbiausia – procesas, noras pagauti! O žuvies visada galima nusipirkti.

Šį kartą į Lietuvą grįžtate dainuoti VCO „Fauste", kuris be jūsų – neįsivaizduojamas. Ar pačiam niekad nenutinka taip, kad spektaklį, kuriame atvykstate dainuoti, mieliau stebėtumėte kartu su publika?

– Jeigu aš galėčiau persikūnyti dainuoti spektaklyje ir dar kartu jį žiūrėti, tai čia būtų išvis idealu! To, ko gero, norėtų kiekvienas menininkas, bet aš visada turiu savo „akis" salėje – tai žmona. Ji žiūri mano visus spektaklius. O man patinka stovėti scenoje, vaidinti. Ypač – Mefistofelį. Aš esu laimingas ir nelabai norėčiau su kuo nors ta laime dalintis.

Kokį kitą bendrą darbą norėtumėte įsivaizduoti su VCO ateityje?

– Esu tikrai atviras – labai mėgstu dirbti su D. Ibelhauptaite, man patinka bendradarbiauti su VCO, patinka būtent ta aura, draugiškumas, kuris jaučiamas repeticijų laikotarpiu, spektakliuose. O norai... Esu labai daug sudėtingų partijų dainavęs ir išskirti, ką norėčiau naujo, ko aš dar nesu atlikęs, netgi negalėčiau. Žinoma, viską galima tobulinti be galo be krašto. Žiūrėsim, ko norės, kokių idėjų turės VCO vadovybė, bet aš esu visada pasiruošęs. Žinot, kažkada labai norėjau dainuoti Olandą, ir aš jį dainavau. Kažkada buvo svajonė dainuoti „Nibelungų žiedo" spektaklyje, ir aš padainavau visą „Nibelungų žiedą", o tai jau yra labai didelis iššūkis. Nežinau, ar operos literatūroje yra didesnis už šitą.

Ar mėgstate dainuoti laisvalaikiu? Gal stengiatės pasilaikyti tai darbui?

– Ko gero, nežinau nė vieno dainininko, kuris šiaip imtų ir laisvalaikiu dainuotų. Taip, dauguma turi įprotį prasidainuoti, bet tai yra lyg darbas, reikalingas palaikyti formai ir žiūrėti, ar balsas nedingo. Tai juokais vadinama „prasidainavimais duše", „dušų tenorais" ir panašiai. Tiesiog –įpratimas. Man daug kas sako, kad aš, pavyzdžiui, kartais nejaučiu, kai dainuoju. Kai galvoju apie kažkokią partiją arba medžiagą, galbūt labai tyliai pradedu dainuoti. Vadinasi, esu procese. O laisvalaikiu, jeigu kažkur atsisėdus, atvažiavus į kažkokį susiėjimą manęs prašo padainuoti, nelabai mielai su ta idėja... Kaip vienas garsių dainininkų yra pasakęs: „Kokia jūsų profesija?" – „Elektrikas". – „O jeigu jūsų paprašyčiau lipti į stulpą ir sutvarkyti elektros laidus, būtumėte labai patenkintas?" Juk tai mums ne laisvalaikis, darbas. Be to, kiekvienas turim ir savo balsą saugot.

Ko niekuomet nereikėjo atlikti scenoje, nors labai norėtumėte?

– Čia neišsemiamas klausimas. Gal aš norėčiau, pavyzdžiui, baltu žirgu į scenos vidurį atjoti ir padainuoti ariją balne. Tą sakau, nes sykį teko matyti juokingą pasirodymą. Įjojo solistas žirgu ir pradėjo dainuoti savo ariją. O gyvūnas apsisuko, pakėlė uodegą ir kad pešė! Kliuvo ir jam, ir salei. Atsidurti jo vietoje nesinorėtų... Žinau, kad dabar „Skrajojantį Olandą" Prancūzijoje reikės dainuoti natūraliam vandeny. Įsivaizduoju, turėtų būti efektinga: Olandas maždaug iki kelių vandenyje, gal giliau ne, bet... Nors aš plaukiu pakankamai gerai, tačiau dainuoti ir plaukti – nelabai suderinami dalykai.

Ko dar norėčiau? Su gražiomis partnerėmis jau dainavau ne kartą... O ko dar nebuvo?.. Žinau, kad „La Scala" teatre dainuodamas Borisą Godunovą, solistas turėjo tikrą jo kepurę, siuvinėtą deimantais ir rubinais. Įdomu, koks jausmas tokią dėvėti? Čia šiaip svaičioju. O iš tikrųjų norėčiau kada nors dainuoti spektaklyje su savo dukra. Ji pasirinko medikės kelią, bet, galvojame, kad bus dainuojanti medikė. Gali būti, kad kada nors gyvenime drauge stovėsime scenoje.

Daug sportuojate, kokia šaka jums artimiausia, kokių naujų sportinių įpročių atrandate?

Jaunystėje daug užsiiminėjau kovos menais: dziudo, karatė, kikboksu. Dabar man užtenka porą kartų į savaitę nueiti į sporto klubą, pajudėti, palaikyti fizinę formą. Gerai pasivaikščioti, pavyzdžiui, sportiniu ėjimu valandą, pusantros, dvi be sustojimo. Būtina nueiti į baseiną, savaitgaliais – į sauną. Tiek sporto man kol kas pakanka ir, jei sveikata leis, laikysiuosi šio režimo toliau. Anksčiau, pamenu, daužydavau bokso kriaušę, rimtai dirbdavau, bet dabar ir be to galiu apsieiti. Sportas ir amžius einagreta. Ėmiau suprasti, kad nebūtina kelti 160 kilogramų, nes metai duoda savo. Sportas nebūtinai turi būti ekstremalus, svarbiausia – judėti.

Ko iš jau suplanuotų darbų labiausiai laukiate?

– „Fausto" Vilniuje. Paskui – „Nibelungų žiedo per vieną vakarą", - tai sutrumpinta jo forma, kur 17 su puse valandų sutelpa į beveik keturias. Bus pirmas kartas, kai turėsiu dainuoti visus tris Votanus per vieną vakarą. Dažniausiai būdavo, kad visi trys dainuojami per keturias dienas. Tai man – įdomus iššūkis. Ir paskui, aišku, laukiu būtent to Olando vandenyje. Laukiu visų vaidmenų.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją