Operos ir baleto teatro sprendimas atsisakyti rusiškų kūrinių sukėlė diskusiją: perteklinis ar savalaikis veiksmas?

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) šiomis dienomis paskelbė, kad nuo vasario mėnesio keičia savo repertuarą – atsisakoma rusų kompozitorių kūrinių. Vietoj Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ bus rodomas baletas „Barbora Radvilaitė“, vietoj vienaveiksmių baletų diptiko, kuriame turėjo skambėti Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ – baletas „Procesas“. LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas sakė, kad šitokių permainų imtasi atsižvelgiant į Kultūros ministro Simono Kairio raginimą, siekiant išreikšti paramą karo siaubiamai Ukrainai. Vis dėlto, šis sprendimas viešojoje erdvėje sukėlė susipriešinimą – vieni šį poelgį sveikina, kiti įžvelgia perteklinius veiksmus.

J. Sakalauskas: rusiška kultūra tampa minkštąja galia, minkštinančia europiečių širdis

„Šis laikas labai sudėtingas. Vyksta karas, šalia to – susipriešinusi visuomenė daugeliu klausimų. Daug įvairiausių reakcijų – ir į vieną, ir į kitą pusę, kurios tampa radikalios, trukdo susikalbėti. Mūsų sprendimas priimtas atsižvelgiant į Kultūros ministro raginimą, išreiškiant palaikymą Ukrainai. Nutarėme kurį laiką repertuare nerodyti kūrinių, kuriuose naudojama rusų kompozitorių muzika. Ne dėl to, kad mes esame prieš visų pamėgtą muziką, bet dėl to, kad tos pavardės, baletai, kai kurios operos, net ir šiuo metu tampa minkštąja galia, kuri minkština europiečių širdis, ir mūsų pačių – Rusijos atžvilgiu. Karas tęsiasi, matome bombarduojamus gyvenamuosius Ukrainos miestų rajonus – man pačiam kaip vadovui, meno vadovui – tiesiog nejauku atlikti tai, kas kelia asociacijas, kas gali kažkuria prasme atstovauti tai kultūrai. Tai yra grynai žmogiška pozicija – susilaikyti, o ne kažką išbraukti, ištrinti“, – sprendimą aiškino J. Sakalauskas.

Daugumą kūrinių, J. Sakalauskas tęsė, Rusija priskiria sau. „Dalis tų kompozitorių, mano nuomone, net nenorėtų, kad jie šiandien būtų priskiriami prie tokios Rusijos, kuri yra šiandien, su tuo režimu. Jie negyvena dabar, mes negalime to patikrinti, bet tuos kompozitorius, visą kultūrą nusisavino dabartinis režimas ir naudoja kaip savo kovos įrankį. Būtent rusų kultūra šiandien tampa žaliuoju koridoriumi Europoje, kur ji atliekama be jokių apribojimų. Kartais atrodo, kad dėl to, net ir kyla abejonės, ar reikia padėti Ukrainai, leidžia užmiršti tai, kas vyksta Ukrainoje. Viena vertus – tikrai graži muzika, įėjusi į pasaulio elitą, be kurios neįsivaizduojami teatrai. Bet tuo pačiu tai asocijuojasi su šalimi, kuri šiandien šaudo gyvenamuosiuose rajonuose, kur gyvena vaikai... Taip, draudimų politika nėra gera – čia gali būti tik rekomendacija, atskirų įstaigos atstovų, menininkų“, – įsitikinęs LNOBT vadovas.

Režimas kultūrą pavertė įrankiu

J. Sakalauskas pabrėžė, kad ši situacija įpareigoja reaguoti jautriai, paklusti savo sąžinei, jautrumui.
Jis tikino suprantąs, kad visi šie paminėti kompozitoriai ir kultūrininkai su šiandienos karu nesusiję, tačiau, pažymėjo jis, „su tuo susijęs režimas, kuris kultūrą pavertė įrankiu“.

„Šios situacijos įkaitais yra daugelis žmonių Lietuvoje ir pasaulyje, pačioje Rusijoje. Už tai, ką daro – turi atsakyti Putinas ir jo šutvė. Kai baigsis karas, man atrodo, galėsime svarstyti, kaip įtraukti rusų autorius į repertuarą vėl, bet šiandien, kai Dnipre nusitaikoma tiesiai į gyvenamą namą, man tampa nebejauku, kai skamba ta muzika. Kuo toliau, tuo labiau“, – kalbėjo J. Sakalauskas.

Vis dėlto, anot pašnekovo, ieškant kaltų, neretai užsiimama „raganų medžiokle“: „Kartais nueiname iki absurdų, bet, deja, momentas įtemptas, pozicija – viena, mes už Ukrainą. Jeigu galime tai priminti – tikrai atsižvelgsime į rekomendacijas, pasistengsime jautriau sudaryti repertuarą, kad būtume su žmonėmis, kurie dabar kenčia, kad neatstovautume tiems, kurie juos kankina.“

J, Sakalauskas kaip pavyzdį pateikė vokiečių kompozitoriaus Richardo Vagnerio pavyzdį. Izraelyje tik neseniai pradėta atlikti jo kūrinius, nors jis negyveno Hitlerio valdymo metais.

„Bet R. Vagnerio muzika buvo ištisai grojama Reicho karininkams, pats Hitleris jį dievino, pavertė savo identiteto dalimi... . Prie ko kompozitorius? Dėl to, kad tuo metu ši muzika skambėjo, ji kėlė asociacijas su nacistine Vokietija. Tai skausminga“, – sakė LNOBT vadovas.

Rusiška kultūra, anot J. Sakalausko, Europoje vis dar paplitusi. „Pats priklausau vadovų valdybai, tarp kurių yra ir „La Scala“ operos teatro, Madrido operos teatro ir operos Kovengardeno (Convent Garden) teatro atstovai. Džiaugiuosi, kad man tenka garbė būti tarp svarbiausių teatrų atstovų, bet tuo pačiu, kad ir kaip keista, mes buvome pirmieji pasakę, kad reikėtų nutraukti santykius su Rusijos menininkais, kurie nepareiškia savo pozicijos apie karą, ir su Rusijos teatrais. Būtent mūsų pareiškimai, pagalba Ukrainai – stipriai paveikė bendruomenę Europoje, iš tikrųjų, buvo gerokai apriboti kvietimai menininkams iš Rusijos. Po šių diskusijų atsiranda ukrainiečių palaikymas“, – pastebėjo J. Sakalauskas.

Vis dėlto, Briuselio operos teatro „La Monnaie“ repertuare, J. Sakalauskas tęsė, kitą sezoną žiūrovai galės išvysti ne vieną rusišką operą.

„Jie nepakeitė sezono programos, tik iškabino plakatą su Mariupolio teatro griuvėsiais. Kaip ir solidarizuojasi su ukrainiečiais, bet... Sovietmečiu mums rusiška kultūra buvo brukama, privalėjome atlikinėti – būtent carinio, sovietinio arealo kompozitorių muziką. Privalėjome kalbėti ta kalba, mums tai tapo neatskiriama dalimi, tuo pačiu – prievartos ženklu – Lietuvai, Latvijai, Estijai, Lenkijai. Tai Vakarų Europai sunkiau suprasti. Buvome prispausti tos valstybės kelis šimtus metų, valstybės, kuri užsakinėjo operas, baletus, simfonijas... Mums tai tikrai nevienareikšmiškai viskas skamba, nors dar ilgai kalbėsime apie tai, ko negalime išimti iš repertuaro, kartais priprantame prie savo pavergėjų. Mūsų santykis labai dviprasmiškas“, – įžvalgomis dalijosi J. Sakalauskas.

Visgi, svarbiausia, anot J. Sakalausko, išlaikyti pagarbą ir jautrumą. „Labiau gerbkime vieni kitus, išgirskime, diskutuokime – pagal tai priimkim sprendimus. Kultūros įstaigos stengiasi žiūrovų nenuskriausti, kad jie galėtų džiaugtis repertuaru“, – patikino LNOBT vadovas.

D. Kuolys: svarbu neprarasti pusiausvyros

Kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, paklaustas, kaip vertinantis LNOBT sprendimą, ar jis savalaikis, ar priešingai, sukeliantis susipriešinimą, sakė, kad karo ir barbarybės akivaizdoje svarbu elgtis išmintingai, civilizuotai, protingai.

„Svarbu neprarasti pusiausvyros, nepulti į isteriją. Man atrodo, kad I. Stravinskio uždraudimas / atšaukimas – isterinis poelgis, kuris rodo menką kultūrinį akiratį mūsų kultūros vadybininkų, kultūros politikų. Bet problemų yra kur kas rimtesnių, į ką mes turėtume kreipti dėmesį, ką turėtume rimtai svarstyti. Yra daug svarbesnių rūpesčių nei I. Stravinskis LNOBT repertuare. Puikus kompozitorius, lietuvių kilmės, kuris Rusiją buvo palikęs, turėjo net dvi užsienio pilietybes. Lietuvių liaudies melodijas įpynęs į savo genialius kūrinius... Tai šiuo atveju, tam tikras kultūrinis neraštingumas kiša koją. Reikia moralinio jautrumo – mūsų kultūros vadybininkams ir politikams taip pat. Skelbti karą Stravinskiui – iš tikrųjų moraliai nejautru, kultūriškai siaura. Kovoti su žmogumi, kuris baisėjosi sovietine Rusija... “, – sprendimu stebėjosi D. Kuolys.

Kaip rimtą problemą D. Kuolys išskyrė per didelį antraeilių rusų autorių skaičių atnaujintoje lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinėje programoje.

„Švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė neseniai patvirtino šią programą. Man kyla klausimų, ar iš tikrųjų mes be Krylovo pasakėčių negalime apsieiti šiandien, programoje turėdami tik vieną ukrainiečių autorių? Kitas dalykas, ar tikrai mums reikia šiandien mokyti Lietuvos jaunimą patriotizmo iš Michailo Lomonosovo imperinių tekstų? Ministrės įsakymu, rusų kalbos ir literatūros programoje rekomenduojama nagrinėti tautos, patriotizmo sampratą M. Lomonosovo kūryboje. Lomonosovas buvo geras mokslininkas, bet kaip rašytojas, istorikas – to meto rusų imperialistas, kuris tapatino rusų kalbos galias su ginklo jėga, su imperijos plėtimusi, kuris šlovino Petro I-ojo imperinius žygius, jo dukters Elžbietos imperinius žygius, kuris teigė, kad baltų tautos yra slavai, kad rusų imperijos uždavinys susigrąžinti neva turėtas Rusijos baltų žemes iki Karaliaučiaus... Mes dabar norime savo rusakilmius Lietuvos piliečius mokyti šitokio požiūrio? Matau daug didelių problemų, kažkodėl pristingame pusiausvyros, racionalaus galvojimo ir refleksijos, kaip mes turėtume su rusų kultūra šiandien elgtis. Turėtume kelti svarbius tekstus, juos apmąstyti, ir sykiu atsisakyti tų tekstų, ypač mokykloje, kurie propaguoja imperinį Rusijos patriotizmą. <...>Savo pastangomis rengiame būsimą penktąją koloną Lietuvoje“, – sakė D. Kuolys ir pridūrė, kad reikia išminties tiems, kurie priiminėja politinius sprendimus. Jeigu to stinga, reikia telkti kolektyvinį protą, išmintį – atvirai diskutuoti, svarstyti tuos klausimus.

Ragina persvarstyti rusų kultūrą

Su pastebėjimu, kad šiandien, žvelgiant į karo Ukrainoje žiaurumus, noras atsiriboti nuo rusiškos kultūros yra žmogiškas ir visiškai suprantamas, D. Kuolys sutiko.

„Atsiribokime nuo agresyvios, imperinės, amoralios rusiškos kultūros. Tai daryti būtina, ypač apsaugoti savo vaikus, bet mes šito nedarome. Sėdi du ministrai toje pačioje Vyriausybėje – vienas skelbia karą viskam, kas rusiška, o kitas sako – ugdykime savo vaikus rusiško imperializmo pagrindu... Šito niekaip negaliu suprasti. Gyvename įtemptais laikais, darykime apgalvotus, išdiskutuotus, išmintingus sprendimus. Mums šito stinga“, – konstatavo pašnekovas.

D. Kuoliui patiko garsaus semiotiko Jurijaus Lotmano sūnaus, Estijos mokslininko, humanitaro, politiko Michailo Lotmano raginimas persvarstyti rusų kultūrą, ir, kad tai yra rusų kultūros žmonių pareiga.

„Peržiūrėti ir rusų klasiką, kiek ji užkoduoja imperinio elgesio, kiek tas rusiškasis humanizmas turi spragų, visą tą kultūrą reikia reflektuoti, svarstyti atviru, išmintingu žvilgsniu – šito kažkodėl nedarome, o reikėtų – be propagandinių klišių, ramiai, kaip kultūros žmonėms. <...>Yra meno kūrinių, kurie stipriai paskatina, pavyzdžiui, moraliniu požiūriu abejotinus poelgius, abejotinas laikysenas – apie tai rašo ir kalba literatūros sociologai, literatūros istorikai. Dėl to mes šiandien neturėtume isteriškai reaguoti į visus dalykus“, – rimtesnių diskusijų pasigedo D. Kuolys. Laisva visuomenė, anot jo, turėtų puoselėti atviras diskusijas, aptarti ne vienareikšmius ir sudėtingus klausimus. Susikurta nepakantumo atmosfera, karo sąlygomis – nėra gerai.

D. Kuolio manymu, siūlymas išmesti rusų kalbą iš mokyklinių programų, atimant laisvą pasirinkimą – irgi priklauso prie tų pačių isterinių šūkių. „<...> Reikia laisvo pasirinkimo, bet mes jo šiandien neužtikriname. Dėl ko? Stinga kitų kalbų mokytojų. Negalime pasiūlyti japonų, ispanų, italų ar prancūzų kalbų daugelyje mokyklų – reikia šituo rūpintis. Kad mūsų vaikai turėtų galimybę rinktis, o ne uždrausti. Valstybinių mokyklų programos – valstybės rankose, čia reikia atsakingų sprendimų“, – įsitikinęs jis.

Sveikintina, kad kultūriniame gyvenime, kaip pastebėjo D. Kuolys, vis labiau atsisukama į ukrainiečių kūrėjus: „Štai neseniai mano bičiulis Antanas Jonynas išleido puikią ukrainiečių poetų vertimų knygą. Sėdo, ir išvertė – ir šiuolaikinę, ir ankstyvesnę ukrainiečių poeziją. Žinau, kad ruošiasi ir kiti kolegos – verčia, pasirodys daugiau tekstų, parodų. Ukrainiečių kultūra vis labiau pažįstama. Kol kas išleista tik viena Ukrainos populiari istorija, bet yra stiprių istorikų, apie kurių akademinių darbų finansavimą reikėtų pagalvoti, versti į lietuvių kalbą, kad lietuvių visuomenė geriau, kuo išsamiau pažintų ukrainiečių istoriją ir kultūrą. Bet tam reikia programinio žvilgsnio.“

Gintautas Mažeikis: galimi ir kitokie sprendimai

Filosofas, kultūros teoretikas Gintautas Mažeikis pažymėjo, kad diskusijos kilo ne tik po LNOBT sprendimo atsisakyti rusiškų kūrinių. Panašios kalbos kilo ir tada, kai vietoj Lietuvių rusų dramos teatro atsirado Vilniaus senasis teatras – ne tik teatro aplinkoje.

„Išties, tai yra problema, kuri mus atskiria. Lietuva elgiasi panašiai kaip Estija ir Latvija, bet, sakyčiau, lyginant su tais sprendimais – šičia jie šiek tiek švelnesni. Žinoma, mes smarkiai skiriamės nuo tokių šalių kaip Olandija, Danija, Vokietija. Mūsų kritikai net nelabai suprastų jų kultūros politikos. Manau, kad šį klausimą būtina nagrinėti ne savo „uždarame kambaryje“, jis privalomas svarstyti tarptautiniu lyginamuoju požiūriu“, – įsitikinęs G. Mažeikis.

Į kai kuriuos priimamus sprendimus, anot G. Mažeikio, kartais žvelgiama net su savimyla. Kartais tokie sprendimai, anot jo, ne visada būna teisingi, labai dažnai – karšti ir nepagrįsti.

„Vis dėlto, nereikia skubėti sakyti, kad turėtume visiškai atmesti Rusijos kilmės kultūrą. Atmenant tokį dalyką, kad Lietuvos kultūra buvo mažiau kolonizuota rusų kultūros, negu ukrainiečių ir baltarusių. Iš kur tai mes matome? Pagal tai, kokia literatūra skaitoma. Rusų klasika, ji nėra bloga, bet ne mažiau skaitoma lenkų ar vokiečių klasika. Šalys kaimynės! Atminkime, kad Vokietija iki 1945-ųjų buvo Lietuvos kaimynė, turėjome su jais sieną. <...> Išties, kritiškai sumažinti rusiškos literatūros ir dramaturgijos kiekį – būtų galima“, – sutiko G. Mažeikis.

Kaip pastebi filosofas, ilgą laiką Rusijos kultūros įtaka buvo perdėta, hegemoninė, kolonizuojanti:
„Visiškai neapmąstytas šios kultūros išmetimas iš mūsų aplinkos – nėra labai suprantamas. Štai, palyginkime. Ukrainoje, kur taip pat vyksta panašios diskusijos (sakyčiau, net aštresnės, nei Lietuvoje) dėl atskirų Rusijos rašytojų galimybės būti skaitomais pačioje Ukrainoje, įskaitant tokius autorius kaip Aleksandras Puškinas, Michailas Bulgakovas, – gerokai kietesnės. Kita vertus, jei pasižiūrėsime Ukrainoje rusų kalba vykstančias laidas, turiu omenyje antiputiniškas televizijas, tokias kaip „Vasario rytas“ („Утро Февраля“) – jos rodo, kad galimi ir kitokie sprendimai.“

Kitokiu sprendimu, anot G. Mažeikio, gali tapti ir klausimas: kaip įgalinti laisvą, kultūrinį, pilietinį rusų mąstymą?

„Aš tikiu, kad vieną dieną Rusijos Putino imperija sugrius. Kai subyrės į šipulius šita klaiki šalis, – kaip mes tada kreipsimės į savo kaimynus, kaip mes padėsime jiems kurti pilietinę visuomenę? <...> Priminsiu, kad tarpukario Lietuvoje, kai ilgą laiką prezidentavo Antanas Smetona, ir galiausiai valdė viena vienintelė Tautininkų partija, tai buvo labai uždara valstybė, mažai bendradarbiaujanti ir įgalinanti aplinkinius kraštus. Kai atėjo okupacijos diena – niekas ir neatbėgo į pagalbą, nei patys gynėmės. Todėl, kad nebuvo aiškaus supratimo, kaip priešintis Rusijai, tai nebuvo labai svarstoma. Šitas valstybės priimamų sprendimų uždarumas niekur neatveda. Jeigu mes nesusigaudysime, būsime užsidarę – tai jokios įtakos savo kaimynams nepadarysime. Kaip nepadarėme įtakos tam, kad sugriūtų Aliaksandro Lukašenkos režimas“, – sakė G. Mažeikis.

Kompleksinė sąvoka, kuri aprėpia labai skirtingus reiškinius

Rusų kūrinių, G. Mažeikis pažymėjo, yra skirtingų, ir labai daug. „Vienas dalykas, puoselėti (apie ką kalbama Europoje) Piotro Čaikovskio muziką arba Fiodoro Dostojevskio romanus. Šitie dalykai yra pripažinti visame pasaulyje, kita vertus, būtent jie ir yra mūsų kolonizavimo pagrindas. Bet yra kūriniai ir rusų rašytojai, kurie buvo labai liberalūs, priešinosi Rusijos imperijai, palaikė lenkų ir lietuvių judėjimą už laisvę, pavyzdžiui, tas pats Aleksandras Gercenas. Yra kūrinių, kurių mes nelabai skaitome, nes mes skaitome ne antiimperinius rusiškus kūrinius, o būtent imperijos išpuoselėtą klasiką“, – pasirinkti kitokią literatūrą patarė G. Mažeikis.

Šis vykstantis procesas, G. Mažeikis tęsė, pasaulyje vadinamas platesniu terminu – atšaukimo kultūra (cancelinimo kultūra): „Atšaukimas turi daug įvairių dimensijų – tai nėra cenzūravimas, nes visuomenė kviečiama susilaikyti, nevykdyti, nedaryti kažkokių veiksmų. Tai, ką pasiūlė Kultūros ministras – tą rekomendaciją galima laikyti klasikine atšaukimo kultūra. Ji nėra prievartinė ar įstatyminė, o rekomendacinė, moralinė. Jeigu matome problemą – pirma ją išdiskutuokime, skirkime tam laiką, formatą, nesubanalinkime klausimo. Nėra tokio pasaulyje vieningo dalyko kaip rusų kultūra. Yra sovietmečio literatūra, yra sovietmečio rašytojai, kurie buvo išaukštinti, ir tie, kurie buvo supūdyti kalėjime. Ką bendro turi Michailas Šolochovas su Ana Achmatova, nors vienas jų buvo kurį laiką draudžiamas, o kitas – ne? Daugybė poetų buvo išsiųsta į tremtį, sušaudyta, ar dar kažkas su jais negero atsitiko. Yra literatūrinė kryptis, kurią persekiojo sovietmetis, yra socialistinis realizmas, kurį puoselėjo sovietmetis. Tai atskirkime šituos dalykus. Rusų kultūra – tai kompleksinė sąvoka, kuri aprėpia labai skirtingus reiškinius.“