aA
Vilnius City Operos premjera „Pelėjas ir Melisanda“ artėja nenumaldomai, - jau gruodžio 3, 5 d. Vilniaus kongresų rūmai kvies publiką neeiliniam vakarui. Istorija, apie tarp dviejų brolių įkliuvusią moterį pasakos ne tik ryškiausi Lietuvos, bet ir užsienio atlikėjai. Vienas iš jų – Eugenijus Ulanovas (Rusija), dirbantis viename žymiausių operos pasaulio teatrų – Marijos teatre Sankt Peterburge.
Eugenijus Ulanovas
Eugenijus Ulanovas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Retai kituose teatruose pasirodantis solistas, dėl Golo rolės „Pelėjuje ir Melisandoje“ galėtų nukeliauti bet kur, - kaip sako jis pats, tai tikra dovana jo karjeroje. Tikriausiai ištraukus tokį kozirį, režisierei Daliai Ibelhauptaitei ir nebuvo sunku prisivilioti šį solistą į Vilnių, kuris Peterburge jau yra du kartus apdovanotas Metų solisto titulu už Golo rolę Marijos teatro pastatyme.

Kalbėtis su E. Ulanovu – lyg kas kartą atverti naujų įspūdžių klodus.

Impozantiškos išvaizdos, ilgaplaukis vyras atrodo yra gimęs atlikti kiek laukinio, atšiauraus vyro roles. Ir vis dėlto, pradėjus pokalbį stebina iš jo sklindanti šiluma bei paprastumas, kurių iš jo išginti nesugebėjo nei konkurencija, nei pasikeitusios santvarkos. Šiandien Eugenijus sakosi besijaučiantis patogiai ir net bando save režisūroje, na, bet iki to dar toli...

- Papasakokite, iš kur esate kilęs ir kaip atsidūrėte operoje?

- Gimiau Uzbekistane, tuomet dar Sovietų Sąjungos dalyje, ten gyvenau iki 12 metų. Po to persikėlėme į vieną Rusijos miestą, iš kur, po 3-4 metų, ir išvažiavau į Maskvą. Iki tol neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo, bet kai atėjau į perklausas mane iš karto priėmė į parengiamuosius kursus, kur mokiausi 2 metus, o tuomet įstojau ir 1991m. baigiau studijas.

- Potraukis muzikai kilo iš šeimos?

- Šeimoje, iš mamos pusės visi buvo muzikalūs, bet nebuvo muzikantai, iš tiesų niekada negalvojau tapti dainininku, neturėjau išsilavinimo, bet taip gavosi...

- Kodėl?

- Net neturėjau suvokimo, kad turiu tokį operinį balsą. Mėgdavau dainuoti estrados, populiarias dainas. Bet kartą, kai sovietų laikais rudenį visus veždavo kasti bulvių ir panašiai padėti, atsidūriau viename autobuse su dramos teatro artistais. Visi linksminosi, dainavo, ir aš padainavau. Tuomet prie manęs priėjo vienas iš tų artistų, kaip šiandien prisimenu jo pavardę: Soliaris. Jis pasakė: „Jei mano balsas būtų kaip tavo, spjaučiau į dramos teatrą ir eičiau dainuoti. Jei nori, turiu pažįstamą meno vadovą filharmonijoje, ateik, supažindinsiu, pažiūrėsim, ką pasakys.“

Nuo to viskas ir prasidėjo. Nuėjau, manęs paklausė, sakė, kad man reikia eiti dainuoti. Nukreipė mane į mokyklą, kur jau vyko mokslai, mane paėmė, nes chore trūko vyrų. Ten prabuvau metus, ėmiau mokytis muzikos pagrindų. Ten buvo vokalo fakultatyvas, neprivalomas. Su dėstytoja (koks nuostabus buvo jos mecosopranas!), parengėme programą, nuvykau į Maskvą ir iš pirmo karto įstojau.

- Kaip jums sekėsi toliau?

- 1988-1989 m. pradėjo vertis sienos ir į Maskvą ėmė atvykti verslininkai iš užsienio. Tarp jų buvo ir italai. Institute buvo operos studija, kur rodėme spektaklius. Į vieną iš jų jie atėjo, pasibaigus su manimi susipažino, pasveikino ir po kurio laiko man pasakė, kad gyvena Šiaurės Italijoje, ir pasirodo, šalia vieno iš jų gyvena Alfredo Marioti (žymus italų solistas, bosas – aut. past.) ir jie - pažįstami. Jiems patiko, kaip aš dainuoju, mano balsas, iš esmės jie ėmė ir man suorganizavo išvyką į Italiją.

Tai buvo 1989 m, pasiėmiau akademines atostogas, nuvykome, susipažinome, vyko pamokos, susitarėme, jog ten būsiu mažiausiai metus. Jis man sakė, jog mano perspektyvos puikios. Bet aš ten negalėjau išbūti, buvau jaunas, daug ko nesupratau. buvo net emocionalus paradoksas: man buvo sunku papulti į tą sistemą, aš visgi buvau sovietiniu žmogumi, man atrodė, kad yra absoliučiai būtina baigti Institutą, gauti diplomą. Jie norėjau, kad aš likčiau, siūlė...

Iš Italijos išvykau po 3,5 mėnesio. Pabaigiau institutą, galvojau: jei mane taip liaupsino Italijoje, galėsiu ten grįžti. Bet prasidėjo 91-ieji, sunkus metas šalyje, buvo sunku su darbais, apie keliones net negalvojau, išvykau visai su kitais reikalais į Peterburgą ir ten pasilikau...

Vėliau ėmiau dirbti Kamerinėje operoje, o 1999 mane jau pakvietė į „Don Žuano“ pastatymą Marijos teatre, sudainavau premjeroje ir nuo tol ten dirbu.

- Dar trumpam sustokime Italijoje, galbūt ten sutikote daugiau įsimintinų menininkų?

- Taip, ten susitikau su Rudolfu Nurejevu (vienas ryškiausių 20 a. Rusijos baleto šokėjų, novatorių, palikusių šalį dėl persekiojimų, mirė nuo AIDS, - aut. past.). Jis su trupe tuo metu surengė kelis spektaklius, tarp jų ir „Otelą“. Tada dar nežinojau, kad jis sirgo. Man tiesiog vieną dieną pasakė, jog jis gastroliuoja tame pačiame mieste, kur buvau aš. Aš ir nuėjau, o rusų tradicijoje juk reikia atsinešti gėlių! Tai aš vienas kvailelis su tom gėlėm ir atėjau...

Iki tol niekuomet nebuvau matęs Nurejevo, - kai jis išvyko, buvo uždrausta viskas, kas buvo su juo susiję, net ir fotografijos, tad apie jį buvau tik girdėjęs: „apie tokį legendinį šokėją“. Taigi, vis dėlto norėjau jam tas gėles padovanoti, o jį saugojo policija. Kažkokia moteris pasakė, kad pas jį užeiti negalima, bet ji paklaus. Ir jis man suteikė 5 minutes. Ateinu, o jis taip kovingai mane sutiko: kas jus atsiuntė? Aš visiškai nesupratau, kas vyksta, sakau, niekas, žinau jūsų pavardę, atėjau išreikšti susižavėjimą jūsų kūryba...

Trumpai tariant, vietoj 5 minučių, kalbėjomės pusę valandos, visi prodiuseriai ėjo iš proto, autobusai laukė... Jis man daug papasakojo, davė patarimų. Sakė, kada bus Maskvoje, kad susitiktume, bet tuomet, 1991 m., kai jis atvyko, aš jau išvykau į Peterburgą, o kai po metų jis atvyko į Peterburgą, aš buvau išvykęs į Ameriką.... Taip ir daugiau nesusitikom. 1993 m. jis jau mirė.

- Kaip suprantu, kelionė į Italiją buvo apskritai jūsų pirma kelionė į kitą šalį, kokie įspūdžiai tuomet jus aplankė?

- Taip, pirma išvyka ir iš karto į kapitalistinę šalį... Be jokio pasiruošimo. Įspūdžiai labai ryškūs, per tą laiką labai daug kur pabuvau. Atvažiavau balandžio mėnesį, ir tuomet Italijoje buvo daug migrantų, tarp jų ir rusų, iš to miesto, kuriame gyvenau, juos turėjo nukreipti, - ką į Europą, ką į Ameriką. Ir mane tas vaizdas stebino: jie galvojo, kad keliauja į kažkokį rojų, bet juk iš tiesų viskas buvo taip sunku ir taip sudėtinga.... Jie daugelį mėnesių gyveno labai prastomis sąlygomis, mačiau ir kaip prastai į juos reagavo vietiniai. Viena italė ant jų net šaukti buvo pradėjusi: ko jūs niekad nesišypsot? Visi tokie nelaimingi... Kažkokie keisti dalykai dėjosi...

Aplankiau Romą, Vatikaną. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokį kiekį žymiausių paveikslų, dailininkų darbų, Rafaelis, Mikelandželas... Kai pradėdavau pasakoti savo pastebėjimus, vietiniai nustebdavo: mes kasdien matome šiuos dalykus ir nebepastebime detalių, štai, ką reiškia naujas žvilgsnis...

- Ar po kelionės viduje kas nors pasikeitė?

- Žinoma... Supratau, kad tuo metu buvau nepasirengęs kitokiai sistemai. Nežinojau kalbos, žinoma, kažkiek itališkai supratau, bet angliškai nekalbėjau. Nenutuokiau, kaip tame pasaulyje „daroma“ karjera, kaip tai veikia... Tik žymiai vėliau, kai tai atėjo į Rusiją, pradėjau suvokti, nors ir tada man buvo sunkoka. Iš esmės nežinau, ar tada likęs Europoje būčiau galėjęs sukurti karjerą. Aš ne žiaurus žmogus, nežinau, ar būčiau galėjęs taip prasibrauti...

- Minėjote, jog keliavote ir po Ameriką?

- Taip, kai jau persikrausčiau į Peterburgą, buvo suorganizuoti koncertai Amerikoje. Bet tada dar nedirbau Marijos teatre. Amerika man paliko ne tokį gerą įspūdį. Atsimenu tik tiek, kad Niujorkas yra visiškai atskira valstybė valstybėje, o mažoji, vieno aukšto Amerika – visai kitokia. Bendravau ir ten su emigrantais, bet ir jų nesupratau, kodėl jie ten atkeliavo, kokie iš tiesų buvo jų tikslai, kaip jie įsivaizdavo tą geresnį gyvenimą...

- Ką jums, kaip rusų dainininkui reiškė papulti į Marijos teatrą?

- Aš apie tai svajojau, kai kitur dirbau, ėjau žiūrėti ten spektaklių.

Be viso ko, tame teatre dirba geriausia korepetitorė Jelena Matusovskaja. Šiais metais šventėme jos 85-metį, organizavome didelį koncertą. Ji visą gyvenimą dirba su dainininkais, tarp jos mokinių yra pasaulinės pavardės, tarp jų ir Ana Netrebko, Vladislavas Sulimskis, kuris pas jus buvo atvažiavęs į „Trubadūrą“... Ji – nepakartojama moteris, dar kai nedirbau Marijos teatre, ji, neimdama nė cento su manimi dirbdavo, po pamokų eidavau pažiūrėti spektaklių ir svajodavau...

Ir visiškai netyčia jiems prireikė dar vieno solisto Don Žuanui, nes režisieriui kažkodėl neįtiko pirmasis. Ir man pasiūlė šį vaidmenį likus tik dviem savaitėms iki premjeros. Tada mintinai mokėjau tik porą arijų ir vieną duetą.... Tad teko dirbti ypatingai sunkiai: naktimis mokaisi tekstą, muziką, o dienomis repetuoji sceniškai. Ekstremali situacija...

Žinoma bet kuris dainininkas, ne tik Rusijoje, yra labai laimingas, jei yra pakviestas į mūsų teatrą. Sulaukiame ir pačių ryškiausių žvaigždžių. Šiandien pas mus per metus įvyksta mažiausiai 5 premjeros, ir tai tik operos spektakliai, neskaičiuojant baleto. Mūsų meno vadovas, Valerijus Gergijevas, atrodo, niekada nemiega, visada kažką daro, - labai energingas žmogus.

Dabar mes jau turime kelis pastatus: senąjį, naująjį ir koncertų salę, o dar Vladivostoko teatras taip pat po Marijos tetaro sparnu priimtas... Taigi, tenka bendrauti su daug žmonių, solistai dažnai keičiasi, vis sutinki ką nors nepažįstamo.

Na, orkestras ir choras yra nuolatiniai, orkestrus turime net kelis, didžiulį chorą, ir jaunųjų dainininkų studiją.

- Kokia rolė, be Golo, yra jūsų mylimiausia?

- Žinote, juk, kaip sunku į tokius klausimus atsakyti... Kai dirbi su role, visuomet ją įsimyli, nes kitaip nei tau, nei publikai nebus gera... Aš imuosi tiek pagrindinių, tiek mažų rolių. Iš tiesų mažų rolių nėra! Jos gali būti taip įdomiai sukurtos, net žiūrovai jas įsimena ir per nusilenkimus tau dėkoja lyg už pagrindinį vaidmenį...

Don Žuaną myliu, nes tai buvo pirma rolė šiame teatre, o be to ji nuostabi ir tikrai mano. Marijos teatre dainuoju visą čia esantį Mocarto repertuarą: „Visos jos tokios“, „Figaro vedybos“, „Užburtoji fleita“... Tikrai myliu visas roles! Koks nuostabus yra Marčelas „Bohemoje“, Ruprechtas „Ugnies Angele“, ar Šarplesas „Madam Baterflai“...

- Na, o C. Debussy? Ką jums reiškia šis kompozitorius ir jo opera „Pelėjas ir Melisanda“?

- Niekada nemaniau, kad kada nors atliksiu šią rolę, šį kūrinį. Tai stilistiškai harmonijos ir ritmo prasme sunki muzika, tai - prancūzų kalba. Ir kažkodėl Gergijevas nusprendė, kad Marijos teatre turi būti „Pelėjas ir Melisanda“. Kai manęs paprašė peržiūrėti Golo rolę, ir pagalvoti, ar imsiuosi, pasiėmiau klavyrą su pažodiniu vertimu. Pradėjau vartyti. Buvo vakaras ir net nežinau, kas atsitiko, bet negalėjau sulaukti ryto, kad galėčiau pasakyti, kad imu, darom!

Tai buvo vienas sunkiausių kada nors mano darytų darbų: ir muzikos mokymasis, ir kalbos parengimas (daug dirbau su prancūzų kalbos mokytoju), repeticijos... Atvyko jaunas ir labai talentingas režisierius Daniel Kramer. Visą darbą prisimenu su dideliu švelnumu ir šiluma, nors tai buvo tikrai sunku... Nebūna viskas lengva ir paprasta, ir teatras yra gyvas organizmas, - ir pavydo, ir pykčio būna. Su viskuo reikėjo susitvarkyti.

Bet aš labai laimingas, kad mano gyvenime yra ši opera, kad dalyvauju ir Marijos teatre, ir čia, Vilnius City Operoje pas Dalią dirbu su jos versija. Ji, beje, labai protingai elgiasi. Visada, statant „Pelėją ir Melisandą“ ne prancūzakalbėje šalyje, atsiranda bėda. Mažai kas, ne menininkų, meno teoretikų tarpe žino Maeterlincko kūrinį, o ir Debussy muzika taip pat ne kiekvieno ausiai tinka, - ji labai nevienareikšmė.

Pasinėrus į Maeterlincko tekstą ir Debussy muziką, vienareikšmiškai galiu pasakyti jog tai – genialus kūrinys, čia nėra nė vienos nereikalingos natos, ar žodžio, jis ją juk 11 metų rašė... Ji tokia tikra tiek savo muzika, tiek tekstu žmogui, ji tiesiog geniali... Paprasčiausiai. Ir ką daro Dalia? Ji žino, kad salėje bus nemokančių prancūzų kalbos, negalinčių išgirsti jos simbolių, kalbinių niuansų, be to, prisidės ir ne tokia paprasta, nors labai graži muzika. Ir Dalia eina puikiu keliu, kuris man iš pradžių pasirodė sudėtingas. Iš esmės ji nerafinuoja to, kas jau yra rafinuota, ji kuria žmogiškai ir žmonėms, kad net nei kalbos, nei muzikos neišsistudijavęs žmogus vis viena supras, kas čia svarbiausia ir plastika, aktoryste, psichologija jam viskas bus papasakota. Labai tikiu šiuo darbu.

Dar norėčiau pridurti, kad man labai malonu, nes jaučiu, jog nuo pirmo susitikimo su Dalia, kuri apie mane beveik nieko nežinojo pasikvietusi, mes puikiai sukibome nuo pirmos sekundės. Tikiuosi, kad taip ir liks, išvengsime tradicijos susipykti prieš premjerą (juokiasi).

- Kaip suprantu jūsų Golo nuo Peterburgo interpretacijos skiriasi, koks jis bus čia?

- Na, negaliu sakyti kad kardinaliai, bet taip, jis ryškiai pasikeitė. Koks jis bus Vilniuje? Jis bus tokiu, kokį jį matyti nori lietuvė Dalia, gyvenanti Londone ir žinanti tiek Europos, tiek Rusijos režisūrines mokyklas. Tai man labai smagu, nes turime ir artimų taškų, - ji vis tiek seka psichologiniu keliu, jai rūpi, jog operoje viskas turėtų psichologinį pamatą ir būtų aišku, racionalu. Ir kaip ji sako, tuo pačiu viskas turi būti kaip kine, o nors operoje tai ypatingai sunku, bet man tai patinka ir aš ja tikiu.

- Kaip jūs atsipalaiduojate?

- Dabar toks periodas, kad laisvo laiko beveik nėra. Šiai dienai aš dar ir 3 kurso studentas muzikinio teatro režisūros specialybėje! Studijuoju pilnu tempu, repetuoju irgi... Kai baigsiu studijas, galbūt tada ir bus laiko pasilinksminti... Dabar laiką suvalgo kiti dalykai. Žinoma yra draugai, su jais matomės, mylimi žmonės, teatro žmonės, kolegos...

- Tad ką statysite baigęs studijas?

- Neužsibrėžiu aukštų tikslų: būti režisieriumi, kuris įeis į istoriją, - aš jau nebe mažas berniukas. Šiai dienai norėčiau pastatyti tris operas, ir jei tai padarysiu būsiu savimi patenkintas: Richardo Štrauso „Salomėją“, Piotro Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“ ir „Pikų damą“.

Žinoma, kas tik šių operų nestatė... Tai labai populiarios operos, bet tai - genialūs kūriniai... Taip, sako, jog šiandien nieko naujo nesugalvosi, bet čia ir galvoti nėra ko... Matote, aš noriu kurti apie meilę. Manau, jog reikia, kad žmogus galėtų eiti paskui meilę ir mokytis, kas ji tokia yra, nes šiandien aš matau, jog būtent ta žmonijos vidaus dalis dingsta. Atrodo, kad žmones moko nebemylėti. Aš esu prieš tai, aš noriu, kad mes vieni kitus galėtume ir norėtume pamilti.

DELFI
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

LNDT ruošiasi premjerai „Miegantys“: kuriant kolektyvinį sapną

Lapkričio 4–7 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio pagal Mariaus...

Asmik Grigorian: aplankė labai didelis noras bendrą pasirodymą su mama surengti būtent dabar (3)

Vienas gražiausių pasaulio balsų – Asmik Grigorian – metų pabaigoje grįžta į Lietuvą ir...

Komiksų kūrėja Tatiana Goldberg: man labai patinka kurti naujus pasaulius

Šių metų literatūros festivalyje „Vilniaus lapai”, kaip ir kasmet, bus skiriama dėmesio...

Birutė Mar: nešti šviesą, kad ir koks stiprus vėjas mėgintų ją užpūsti (9)

Paklausta apie ateities planus ir svajones, garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“...

Picasso šedevrai „Sotheby's“ aukcione nupirkti už 108,9 mln. dolerių

Vienuolika Pablo Picasso šedevrų šeštadienį „Sotheby's“ aukcione Las Vegase buvo nupirkti už...

Top naujienos

Migrantai į Lenkiją veržėsi jėga, jiems talkino ir baltarusiai pasienyje dislokuotų karių skaičių didina iki 10 tūkst. (296)

Lenkijos sienos apsaugos tarnyba pranešė apie migrantų bandymą jėga prasiveržti per sieną....

Šūviais į apsauginį įtariamo vyro feisbuke – raginimai ginkluotis: ei, mentai, ir ką jūs man padarysit? (385)

„Ei, mentai . Vaikštinėju visur be kaukės. Ir ką jūs man padarysit?“ - savo feisbuko...

Valdančiuosius nuo fiasko išgelbėjo 13 sekundžių trukusi Seimo naujoko klaida (7)

Praėjusią savaitę Seimui apsisprendus, kad darbuotojai turi patys susimokėti už privalomus...

Kinijoje dešimtims tūkstančių žmonių griežtai nurodyta neiti iš namų (21)

Kinijos šiaurėje pirmadienį dešimtims tūkstančių žmonių griežtai nurodyta neiti iš namų,...

Eksperimento metu išsiaiškino, kokiame aukštyje nustoja veikti mobilusis ryšys: soriukas, Arvydai Saboni (15)

Mobiliuoju ryšiu esame įpratę naudotis būdami ant žemės, tačiau skrisdami lėktuvais paprastai...

Nors laimėjo, bet į ringą lipo „ne tas“ Maslobojevas: buvau pamišusiomios akimis, delnai prakaitavo (2)

Po beveik dvejų metų į ringą grįžęs ir dar vieną pergalę „Glory“ turnyre iškovojęs...

Primena, kad darbuotojų laukia ilgasis savaitgalis – truks 4 dienas šiemet laukia dar vienas ilgasis savaitgalis (17)

Dirbančiųjų kitą savaitgalį laukia tikra atgaiva – bus galima pasimėgauti net 4 dienų ilguoju...

Vaistinės po ribojimų sugriežtinimo: tiek pykčio dar niekada nebuvome sulaukę (324)

Nuo penktadienio vaistinės e, kuriose priimami pacientai ir be galimybių paso, vienam pirkėjui...

Lietuvą nesunku pamilti iš naujo: fotografo kadruose iš paukščio skrydžio – žadą atimantys vaizdai (3)

Atrodo, savo šalį bei žymiausius jos objektus pažįstame „lyg nuluptus“, tačiau fotografas...