Pagrindinėje salėje rodoma paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m.“, o pirmame ir trečiame aukštuose – paroda „MAGMA. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“.

Įėjus verta iš pradžių praeiti pro ryškia magenta (mėlynos ir raudonos spalvų lygiomis dalimis mišiniu) išdažytas sienas ir nusileisti žemyn, į pagrindinę salę, skirtą tarpukario laikotarpiui.

Rengdama šią parodą kuratorė Ieva Burbaitė atsispyrė nuo sukakties. Šiemet sukanka 80 metų nuo Kaune surengtos moterų menininkių parodos. Šiam įvykiui skirta ekspozicija – dešinėje nuo įėjimo, nuo jos ir verta pradėti. Pasitiks stalai su keramika, piešiniais, grafika – tai tik nedidelė dalis 1937 metais eksponuotų 296 kūrinių (dalyvavo 40 įvairaus lygio ir žanrų menininkių).

Paroda "Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m."

Greta ant sienos – rimtų, garbanotais plaukais ir baltomis apykaklėmis parodos dalyvių fotografijos bei to meto spaudoje pasirodžiusios recenzijos. Paroda susilaukė nemažai dėmesio – ją globojo Prezidento žmona Sofija Smetonienė (įsigijo ir 2 paveikslus), paroda sutraukė daugiau 3500 pavienių žiūrovų ir 52 ekskursantų grupes. Tačiau sunku ginčytis su to meto recenzentais – rodomi kūriniai dažniausiai nedidelio formato, nekeliantys ir rimtesnių problemų – vyrauja puokštės, namų, darbų aplinka, vaikų, šeimos temos.

Paroda "Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m."

Kita vertus – ko dar galima tikėtis iš moterų, kurių vos kelios buvo labiau pripažintos ir kūrė nutaikiusios minutę tarp darbų ir šeimos rūpesčių. Aplinkai ir taip skeptiškai žiūrint į jų nuo šeimos ir namų atimtą laiką, skirtą menui, betrūko dar imtis viešai kalbėti apie moterų problemas – šiandien tai nepopuliaru, galime įsivaizduoti, kaip tai būtų sutikta tarpukario Kaune. Todėl moterys linksminosi tyliai. Tai galime pamatyti sekančioje parodos salelėje.

Antroji parodos dalis – vėl stalas, ant kurio ir aplink jį rodomi mažieji moterų darbai: teatro kostiumų eskizai, piešiniai, fotografijos. Tarp jų – kandžiai juokingos Barboros Didžiokienės karikatūros ir pikantiški Domicelės Tarabildienės fotografiniai autoportretai.

Paroda "Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m."

Žvelgiant į pastaruosius prisimeni, kokios žavios damos buvo tos moterys (jei netikit – pažiūrėkit į jų nuotraukas „Google“). Tai, kad apie jas, net ir pačias žaviausias ir ryškiausias, žinome tiek nedaug, viena vertus – liūdna.

Kita vertus, labai smagu, nes mūsų laukia dar tiek naujų atradimų! Brangus kostiuminis serialas „Nepatenkintos tarpukario tapytojų žmonos“, skandalinga ir spekuliatyvi, tačiau lietuvišku bestseleriu tapusi knyga apie slaptą tapytojos Marcės Katiliūtės ir Salomėjos Nėries meilės romaną, ką jau kalbėti apie įtempto siužeto filmais paverstas menininkų porų meilės istorijas!

Paroda "Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m."

Akivaizdu, kad darbo turės ir dailės istorikai – žinomos net ne visų parodoje pristatomų moterų mirties datos, ką jau kalbėti apie išsamias biografijas. O jos įdomios.

Pavyzdžiui – dvarininkė Elena Každailevičiūtė. Skulptorė, 5 metus studijavo Paryžiuje. Vėliau grįžo į Lietuvą, kur vis tik nebuvo aktyvi meno lauko dalyvė. Po Antrojo pasaulinio karo išvyko į Vroclavą ir čia žinios apie ją baigiasi.

Paroda "Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m."Paroda "Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m."

Parodoje eksponuojamos dvi elegantiškos jos nedidelio formato medinės skulptūros rodo, kad kūrė ji tikrai ne mėgėjiškai.

Vieno keisčiausių parodos paveikslų „Pavergtoji Vilnija“ autorė Irena Jackevičaitė-Petraitienė menus studijavo Sankt Peterburge, vėliau – Romoje. Sukūrimo metu šis jos paveikslas tiesiog negalėjo netapti hitu – gan didelis formatas, dramatiškai trakuojama Vilniaus tema, kur jis vaizduojamas kaip išsigandusi daili jauna moteris, aptempta žalio šilko suknele, vos beslepiančia vieną krūtį. Šiandien paveikslas atrodo labiau tragikomiškai, tačiau tai – istorija.

Paroda "Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m."

Įvairovėje gyvybės visada daugiau

Paroda supinta iš įvairovės: paprastutės tapytos puokštės, pretenzingi „salioniniai“ paveikslai, paveikslai sukurti pagal užsakymą ir tylūs eksperimentai, tokie kaip Černės Percikovičiūtės, gabios J. Vienožinskio mokinės, kuri, nesulaukusi trisdešimties, buvo nužudyta Kauno gete.

Paroda "Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m."

Tokia įvairovė neatrodo taip rimtai ir solidžiai, kaip nuolatinėje NDG ekspozicijoje sukabinti tuo metu kūrusių vyrų darbai, pro kuriuos specialiai nesidomintis Lietuvos daile ir nežinantis autoritetų žiūrovas paprastai praeina sunkiai slėpdamas nuobodulį.

Moterų menininkių paroda įvairi, todėl – įdomi. Norisi tikėti, kad kada nors ir oficialusis pasakojimas apie tarpukario Lietuvos dailę įtrauks daugiau moterų, taip atsinaujindamas ir tapdamas žymiai margesniu.

Paroda "Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m."

Taip galvojau smalsiai apžiūrinėdama paveikslus ir skulptūras, o apėjusi ratą sustojau ties Marcės Katiliūtės kūriniais (rodomi 8 jos paveikslai, šalimais – grafika). Graži, drąsi ir talentinga. Darbšti.
„Kad moteris galėtų būti vertinama kaip vyras, ji turi daug daugiau už jį dirbti ir padaryti“, – rašė dienoraštyje. Tuo pačiu nuolat skurdo, neturėdama finansinio palaikymo nei iš šeimos, nei valstybės. Nors mokėsi puikiai ir buvo giriama dėstytojų, valstybinės stipendijos taip ir negavo – buvo landesnių, o ir – vyrų. Nusižudė būdama 25-erių, tuo sukeldama diskusiją apie moters menininkės padėtį ir vertinimą.

Stabtelkite ties jos vangogiška maniera 1935 metais nutapytu autoportretu. Žaisminga geltona suknutė raudona apykakle, beretė ir žvilgsnis. Įdėmus, stiprus. Kaip užtaisytas ginklas – norisi skolintis šią eilutę iš parodos viršuje, skirtos XX a. antrosios pusės moterų kūrybai. Šis žvilgsnis ir jungia šią parodą su ekspozicija viršuje, kur neatsiprašinėjama dėl savo kūrybos.

Kaip užtaisytas ginklas

Parodos „MAGMA. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“ pradžia – muziejaus fojė, pro ją neišvengiamai teks praeiti net ir norintiems pamatyti tik tarpukario moterų parodą.

Savo lokacija ir ryškia spalva ji „lenda į akis“, kaip ir visos tos moterys, reikalaujančios tai balsavimo teisės, tai adekvataus atlygio už darbą, tai dar kažkokių teisių. Parodos kuratorės – Laima Kreivytė ir Benedetta Carpi de Resmini iš Nacionalinio grafikos instituto Romoje.

Vizualaus meno projektas "M/A\G/M\A"

Rodomi Italijos menininkių darbai, sukurti 7 dešimtmetyje (tuo metu Italijoje dar buvo draudžiamos skyrybos ir abortai) ir 9 dešimtmečio antroje pusėje (ir vėliau) Lietuvių menininkių sukurti darbai. Kuratorių pasirinkimu daugumos jų temos sukasi aplink kalbą ir kūną, tad darbai nebus vizualiai efektingi. Teks paskaityti ir aprašymus, kurie šį kartą gan trumpi ir aiškūs.

Paroda suskirstyta iškalbingomis potemėmis: „Kalba kaip užtaisytas ginklas“, „Prieš dogmas“, „Rašymas kūnu“. Italės ir lietuvės sujungtos į savotiškas poras ar grupes, rodant, kaip kartais susišaukia skirtinguose kraštuose ir skirtingu laiku sukurti darbai.

Vizualaus meno projektas "M/A\G/M\A"

Pavyzdžiui, Chiara Fumai videoinstaliacija, kurioje ji televizijos studiją primenančioje aplinkoje dalykiškai skaito radikalų Valerie Solanas vyrų išnaikinimo draugijos manifestą. Greta – Jurgitos Barilaitės videofilmas „Rodyti ar nerodyti“, kuriame jos dukra mokosi skaityti, pratyboms atsitiktinai pasirinkusi būtent šią knygą.

Vizualaus meno projektas "M/A\G/M\A"

Kai kurios „poros“ siejamos daugiau vizualiai. Tomaso Binga (šios menininkės ir poetės, iškėlusios vestuves su savimi ir ta proga pasikeitusios savo moterišką vardą į vyrišką, kitą kūrinį rasite ekspozicijoje trečiame aukšte) atlieka „susiliejimo su tapetais“ (italų kalba šis posakis kilo iš vyrus lydinčių, tačiau išliekančių nepastebimomis moterų elgesio) performansą, o šalia rodomi Aurelijos Maknytės rasti seni, iš laikraščių iškirpti, siuvimo lekalai, lydintys vienos paprastos siuvėjos sovietmečiu rašytus laiškus dukrai.

Vizualaus meno projektas "M/A\G/M\A"

Vertėtų nepraleisti ir parodos tęsinio trečiame aukšte. Čia nedidelėje salėje rasime tais pačiais principais organizuotus italių ir lietuvių dialogus.

Bene įsimintiniausias kūrinys šioje salėje – Karlos Gruodis „Prarastas vainikas“ (1995). Autorė institute netyčia užtiko spintelę, kurioje laikomos suklasifikuotos lietuvių liaudies dainos apie meilę. Būtent tokia klasifikacija atkurta ir jos kūrinyje: „Nelaiminga meilė (ilgesys)“, „Nelaiminga meilė (nusižudo)“, „Nelaiminga meilė (mirtis, kariuomenė, apkalbos)“ ir tarp visokių kitų, su meile susijusių nelaimių, tėra vos keli pozityvūs skyreliai: „Laiminga meilė (linksmi susitikimai)“, „Laiminga (abipusė) meilė“, „Laiminga meilė (vedybos)“. Vaizdas ekrane tarp stalčiukų – menininkės užfiksuotas jos tėvų bučinys.

Vizualaus meno projektas "M/A\G/M\A"

Viltinga pabaiga

Ekspozicijos trečiame aukšte centre lyg antkapis į žemę atremtas Lauros Garbštienės videodarbas „Filmas apie nežinomą menininkę“ galėtų būti paskutiniu šio ilgo pasivaikščiojimo kūriniu, tarsi apibendrinančiu abi matytas parodas.

11 minučių trukmės filmas prasideda nuo atminimo lentos nepripažintam nežinomam dailininkui Vilniuje lankymo, vėliau menininkė balta suknele keliauja į atlaidus, lanko stebuklingą šaltinį, eina keliais aplink medinę bažnytėlę, vėliau, panirusi į ežerą, išplaukia jau Paryžiuje, kur gerokai sutrumpėjusia, bet vis dar balta suknele metro stotyje šoka pole dance ant keleiviams laikytis skirtų stulpų ir taip užsidirba pinigų filmo kūrimui.

Stilingas, juokingas ir graudus filmas susieja abi matytas parodas. Čia ir moters dalia bei jos pastangos būti nuolankia, ir vienatvė meno lauke, ir užsispyrimas bei drąsa, kurios leidžia užbaigti filmą optimistine nata.

Vizualaus meno projektas "M/A\G/M\A"

Optimistiškai nuteikia ir abi šios parodos. Šiandien istorija tapo ne tik tarpukario moterų buvimas šešėliuose, bet ir kai kurie Italijos feminisčių kūriniai.

„Akademijoje dabar dauguma studentų – moterys. Ar tai reiškia, kad neužilgo reiks rengti vyrų parodas?“ – lyg juokais, lyg rimtai klausia vienas tapytojas.

Diskusija apie tai, ar reiktų moterų kuriamą meną vertinti ir eksponuoti atskirai nuo vyrų, ar menas tėra geras ir blogas nepriklausomai nuo lyties, sena ir vis nesibaigianti. Bent jau šiuo atveju tokia strategija pasiteisino. Tarpukario ekspozicijoje – dėl naujos informacijos ir stipriai pagyvinto bendro to laiko meno lauko vaizdo, antrojoje parodoje – dėl galimybės prisiminti, kaip ilgai ir sunkiai buvo eita link šiandieninės situacijos.

Vizualaus meno projektas "M/A\G/M\A"

Vakaruose šiuo metu populiari tendencija ieškoti ir rodyti į dailės istorijos paraštes nustumtas moteris nėra neatsitiktinė. Ji gerokai pagyvina nusistovėjusį vyrišką pasakojimą, taip įnešdama kiek sumaišties ir tuo pačiu – gyvybės. Tai patvirtina ir šios dvi parodos Vilniuje.

Abi parodos Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veikia iki birželio 4 dienos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI