Žinomas Kelno žinių vedėjas Tomas Monderatas nerimauja dėl mamos. Ilgaamžė Greta Monderat vis dažniau užsimiršta, Alzheimerio liga palengva glemžiasi jos atmintį.
Bet tai, kas iš pradžių trikdo patogų sūnaus gyvenimą, netrukus tampa netikėta dovana – Greta prabyla apie savo gyvenimą: vaikystę Rytų Prūsijoje, bėgimą nuo rusų kareivių, dingusio tėvo ilgesį ir sėkmę Heidelbergo juodojoje rinkoje.
Sūnui į rankas paėmus tamsiaodės mergaitės nuotrauką, mama nutyla... Kas toji mergaitė? Nuo šios lemtingos paslapties priklauso ir paties Tomo laimė.
„Nesiartinkit prie Gretos“ – tai širdį veriantis pasakojimas apie nelengvą kelių kartų likimą fanatizmo paženklintoje pokario Vokietijoje. Šiuo savo debiutiniu romanu autorė neįtikėtinu greičiu užkariavo „Der Spiegel“ bestselerių sąrašą.
Susanne Abel, gyvenanti ir dirbanti Kelne, savo profesinį kelią pradėjusi kaip mokytoja ir lėlininkė, vėliau pasuko į televiziją. Po studijų Vokietijos kino ir televizijos akademijoje ji tapo žinoma televizinės dokumentikos kūrėja.
„Tai buvo mano gyvenimo svajonė – parašyti romaną, bet iki šiol to nebuvau padariusi. Jei atvirai, pati mieliausiai skaitau biografines knygas, nes labiausiai domiuosi žmonėmis. Visą gyvenimą dariau tai, kas man patinka, o dabar man labiausiai patinka rašyti“, – sako autorė.
Ji prisipažįsta, kad knygoje esama ir autobiografinių dalykų, susijusių su jos mamos, turėjusios senatvinę demenciją, traumine patirtimi, kuri turėjo įtakos ir pačios rašytojos svarbiausiems gyvenimo sprendimams. Rašydama romaną, autorė giliai paniro į vaikystę ir prisiminė pasakojimas, kurias girdėjo būdama maža mergaitė.
Ypač vaizdinga kalba S. Abel ne tik pasakoja apie šeimos vargus, bet ir atgaivina to meto paveikslus. Subombarduotas Frankfurtas, beveik nepažeistas Heidelbergas, tariamas priešas amerikiečių kario pavidalu – visa tai autorė romane apžvelgia tarsi filme.
Tačiau nepaisant visų nepalankių aplinkybių, net ir tais laikais būta laimės ir meilės, humoro ir muzikos.
Siūlome paskaityti ištrauką iš romano.
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
2016-ųjų balandis
– Pone Monderatai, tai įvyko prieš beveik šešiasdešimt trejus metus! Iki 2015-ųjų įvaikinimo dokumentai turėjo būti saugomi tik šešiasdešimt metų. Kaip žurnalistas turėtumėte tai žinoti, – sako Heidelbergo jaunimo reikalų tarnybos vadovo pavaduotoja Ingelorė Frakhauser-Man. – Galėjote ir nevažiuoti. Viską pasakiau Jūsų kolegei telefonu!
Tomas pats nuvyko į Heidelbergą, nes Dženė įtarė, kad civilinės registracijos įrašas „išvykimas: adresas nežinomas“ galėtų reikšti įvaikinimą, tačiau šis klausimas liko neatsakytas. Tomas niekada nebuvo linkęs pasiduoti, bet bendraujant su šia XXL dydžio „auksine mergaite“ jo profesinis žavesys atsitrenkė tarsi į sieną.
– Žinau, ponia, ėė... Man, – ramiai bandė kalbėti Tomas. – Iš tiesų, esu labai dėkingas, kad radote laiko pasikalbėti su manimi. Bet gal kas nors patikrino, ar neliko kur nors bylų? Saugojimo laikas baigėsi vos prieš šešis mėnesius.
– Net jei ir ką nors surastume, – prieštarauja ji, o Tomas nežino, kas jį gąsdina labiau: ponios Frakhauser-Man išvirtusi krūtinė ar ant plevėsuojančios palaidinės grėsmingai judantis, blizgučiais dekoruotas leopardas. – Dokumentų negaliu atiduoti nei Jums, nei vaiko motinai. Tokie mūsų įstatymai.
Jis supranta, kad tarnautoja nori juo atsikratyti. Bet jis taip pat žino, kad ji siunta dėl Tarnybos vadovo skirto papeikimo, kai Tomas pasiskundė dėl tarnybos stagnacijos. Tomas tiesiog ramiai sėdi, mandagiai šypsosi ir leidžia jai kalbėti. Intuityviai jautė, kad ji kažką žino.
– Kaip manote, kiek turėtume darbo, jei reikėtų išnagrinėti visus 40-ųjų ir 50-ųjų metų įvaikinimo atvejus?
– Taip, pritariu, ponia Frakhauser-Man, – užjaučiančiu balsu savo jis ir pasiūlo jai pipirmėčių pastilių – žinoma, be cukraus. – Sunku įsivaizduoti, kiek visokių dokumentų patenka ant Jūsų stalo.
Ji giliai įkvepia ir trumpam užsimerkia. Tada ryžtingai iškvepia.
– Daugumą vaikų, kurių motina – vokietė, o tėvas – juodaodis kareivis, įsivaikino amerikiečiai arba danai.
Tomas liaujasi kramtęs ledinuką.
– Dabar pasakysiu tai, ko iš tiesų negalėčiau pasakoti, – tęsia ji. – Mari Šėnaich, jūsų sesuo, buvo įsivaikinta Amerikoje.
– Amerikoje?
– Taip, tuo metu nė viena norinti įsivaikinti šeima nepageidavo taip vadinamųjų mišrios rasės vaikų. Iškart po Trečiojo reicho žlugimo visi norėjo šviesiaplaukių ir mėlynakių vaikų. Net raudonplaukiai buvo nepageidaujami.
Tomas neteko žado.
– Ar Jūsų motina dar gyva?
– Kodėl klausiate?
– Aš ją pažįstu asmeniškai.
– Kaip sakėte? Kodėl? Kaip tai įmanoma?
– Kartą per metus, visada per sesers gimtadienį, ji pasirodydavo Jaunimo reikalų tarnyboje ir palikdavo laišką, tikėdamasi, kad vieną dieną jos duktė, ieškodama savo šaknų, juos visus perskaitys.
– Kiekvienais metais?
– Taip. Mane informavo anksčiau dirbusi specialistė, nes tai buvo visiškai ypatingas atvejis. Žinoma, visada turėjome reikalų su savo vaikų ieškančiomis motinomis. Bet nė viena moteris nebuvo tokia atkakli ir nepasiduodanti kaip Jūsų motina. Aš ją mačiau kelis kartus ir labai norėčiau jai padėti. Paskutinį kartą ji lankėsi 2010-aisiais.
– Ir? – paklausė jis tyliai. – Ar laiškus kas nors pasiėmė?
Ponia Frakhauser-Man papurtė galvą.
Mari dabar šešiasdešimt septyneri. Jei iki šiol ji tuo nesidomėjo, tikriausiai niekada to ir nepadarys, – pagalvoja Tomas ir paklausia:
– Galbūt galėčiau perskaityti šiuos laiškus?
– Tiesą sakant, negalite dėl laiškų konfidencialumo.
Tomas pasilenkia į priekį ir žiūri moteriai tiesiai į akis.
– Prašau.
Atsispirdama kojomis, tarnybos vadovo pavaduotoja pastumia kėdę nuo stalo ir pasilenkia prie pilko kartoninio dokumentų futliaro. Atlaisvinusi stalą priešais Tomą, ji atidaro dėžę ir ištraukia penkiasdešimt septynis laiškus.
Tiesą sakant, Tomas jau seniai turėjo būti greitkelyje, nes vakare turi vesti laidą.
– Galbūt galėčiau pasiimti? Tikrai visus atsiųsiu atgal.
– Jokiu būdu!
Ji ištiesia jam laiškų atidarytuvą. Jis atplėšia pačioje apačioje gulintį laišką.
1954-ųjų gegužės 23-oji
Mano mylimiausia Marile,
šiandien tau penkeri. Tu jau didelė mergaitė, ir aš Tavimi labai didžiuojuosi.
Aš jaučiuosi geriau. Ilgai gulėjau ligoninėje, bet Tu nesirūpink. Svarbiausia, kad Tau viskas būtų gerai. Kai užsimerkiu, matau Tave, mažą uraganiuką. Ką veikia Tavo Bobelė? Tikiuosi, kad ji Tavimi pasirūpina.
Labiausiai pasaulyje man trūksta Tavęs. Aš Tave labai myliu. Kad ir kur dabar bebūtum, mūsų niekas neišskirs.
Tavo mama
Tomas pajunta deginimą krūtinėje. Norėdamas išvengti priešais sėdinčios tarnautojos dėmesio, jis nusisuka. Laikrodis rodo, kad po valandos jis turi būti Kelne, televizijos studijoje. Petimi prispaudęs telefoną prie skruosto, jis skambina asistentei ir tuo pat metu atplėšia antrą laišką.
– Sabina, atsiųsk man temas. Vėluosiu.
Ponia Frakhauser-Man varto bylas. Ji nieko nepastebi.
1955-ųjų gegužės 23-oji
Mano mylimiausia Marile,
šiandien Tau šešeri. Greitai eisi į mokyklą.
Man taip Tavęs trūksta...
Jis permeta akimis laišką ir tuoj pat plėšia trečiąjį. Laikas nuo laiko Tomas užmeta akį į telefoną, gulintį ant stalo šalia vokų, ir skaito Sabinės iš Kelno atsiųstas antraštes: Socialdemokratų skrydis žemyn: praėjus vos keturioms savaitėms po paskutinių trijų Landtago rinkimų, visoje Vokietijoje SPD populiarumas krenta 21 procentu.
1956-ųjų gegužės 23-oji
Mano mylimiausia Marile,
šiandien Tau septyneri. Neįtikėtina! Ar Tau patinka mokykloje? Tikriausiai Tu daug mokaisi... Aš persikėliau. Dabar gyvenu ne Heidelberge, o Kelne...
Nutekinti duomenys atskleidžia turtingų Putino draugų ofšorinius sandorius.
1956-ųjų gegužės 23-oji
Mano mylimiausia Marile,
šiandien Tau aštuoneri...
Milijonai dokumentų iš Panamos advokatų kontoros atskleidžia itin turtingų žmonių, įskaitant ir Rusijos prezidento Putino, tarptautinius sandorius. Pėdsakai veda tiesiai pas jį.
Suskamba jo telefonas. Sabina klausia, kada vėliausiai jis pasieks Kelną, nes ruošiamasi susisiekti su Maskva.
Pažvelgęs į laikrodį, Tomas išsigąsta.
– Šūdas, – išsprūsta jam. – Išvažiuosiu po penkiolikos minučių.
Traukdama nosį ponia Frakhauser-Man atsistoja nuo kėdės ir paima laiškus.
– Pone Monderatai, nukopijuosiu Jums laiškus. Juk šiandien ir aš turiu kitų darbų.
Televizijos vairuotojas Čarlis Kozlovskis stovi Heidelbergo Frydricho Eberto gatvėje, draudžiamoje vietoje. Pamatęs atbėgantį Tomą, jis į jungia variklį ir važiuoja link jo mirksėdamas automobilio žibintais.
– O dabar laikykitės, – dar prieš užsisegant Tomui saugos diržą, ištaria jis.
Automobilis apsisuka neleistinoje vietoje, vikriai aplenkia dviratininką ir, lenkdamas kitus iš kairės ir iš dešinės, lekia pro geltonai šviečiančius šviesoforus Nekaro kryptimi.
Tomas džiaugiasi, kad nusprendė nevykti savo automobiliu, nes jau kelias savaites jį kankino nemiga. Be to, jis galėjo dirbti automobilyje.
Jis galvoja apie Putiną ir Panamos dokumentus, apie Vokietijos ambasadorių Maskvoje, su kuriuo apie tai kalbėsis, apie motiną, kuri penkiasdešimt septynerius metus, kiekvieną gegužę, ėjo į Heidelbergo jaunimo reikalų tarnybą.
Ir apie Mari, SAVO seserį.
Čarlis įsuka į greitkelį, per kelias sekundes atsiduria greitėjimo juostoje ir lekia dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu į šiaurę. Jis labai susikaupęs, stengiasi nestabdyti. Nėra greitesnio ir saugesnio vairuotojo už buvusį policijos pareigūną, kuris po susišaudymo buvo negarbingai atleistas. Jei būtų kitas vairuotojas, Tomas tikrai išliptų iš automobilio. Bet jis žino, kad Čarlis viską kontroliuoja, todėl jis gali atsipalaiduoti net ir skriedamas dviejų šimtų keturiolikos kilometrų per valandą greičiu.
– Nupirkau kavos ir kai ką užkąsti.
Čarlis parodė į kavos puodelį ir maišelį, gulinį porankių dėžėje tarp sėdynių.
– Ačiū, – padėkojo Tomas ir gurkštelėjo pravėsusios kavos su pienu.
Iš „Göbes“ maišelio jis išsitraukė sviestinį riestainį. Suraukęs kaktą iškart prisimena: jis žino šią senamiesčio kepyklą. Šioje vietoje jo motina jam visada nupirkdavo marmurinį keksiuką ir kakavos. Būdamas vaikas, jis kasmet pavasarį važiuodavo į Heidelbergą ir turėdavo jos ten laukti, nes ji už kampo turėdavo sutvarkyti kažkokius reikalus. Sugrįžusi ji visada atrodydavo labai liūdna. Tomui nepatikdavo su ja vykti į Heidelbergą. Bet vienos išleisti nenorėdavo, nes jautė, kad ją reikia saugoti.
Pasilenkia į priekį ir, rodydamas į maišelį, klausia:
– Ar toli kepykla nuo Jaunimo reikalų tarnybos?
– Arčiau nei už šimto metrų, – atsako Čarlis, lėkdamas pro Darmštato išvažiavimą.
Tomas vėl atsilošia.
Po kurio laiko jis pažvelgia į laiškų krūvą, sukištą nešiojamo kompiuterio krepšyje. Dėl ypatingos skubos laiškai sumesti ne chronologine tvarka.
Kelnas, 1971-ųjų gegužės 21-oji
Mano mylimiausia dvidešimt dviejų metų Mari,
... aš taip myliu Tavo mažąjį broliuką. Jis vardu Tomas ir yra mielas berniukas. Žinau, kad Tau jis patiktų.
Tomas nuryja seiles, susigėdęs nusišluosto ašaras ir užsideda akinius nuo saulės.
Kelnas, 1980-ųjų gegužės 23-oji
Mylimiausia Mari,
prabėgo dar vieneri metai. Dabar tau 31-eri. Dažnai bandau įsivaizduoti, kaip tu gyveni. Ar Tu laiminga? Daugiau nieko kito nenoriu, tik kad būtum laiminga. Galbūt jau ir pati turi vaikų, o aš esu senelė.
Tavo brolis jau beveik dešimtmetis. Jis puikus berniukas. Mąsto savo galva. Galvoju, kad jis tai paveldėjo iš manęs. Aš jį labai myliu ir džiaugiuosi galėdama matyti, kaip jis auga...
KĄ? Aš jį labai myliu. Negi motina galėjo jausti jam meilę? Tomas negali prisiminti, kad ji bent kartą būtų jam taip pasakiusi. Priešingai. Jis nuolat jautė jos griežtumą. Ji niekada nerodė savo jausmų ir net apie tai nekalbėjo.
1985-ųjų gegužės 21-oji
Tau 36-eri... Tavo brolis jau paauglys. Man prasidėjo menopauzė. Mums ne visada lengva būti kartu. Bet aš jį myliu, nes jis stiprus, aiškiai kalba ir bekompromisis. Esu tikra, kad jis ras savo kelią. Tu galėtum juo didžiuotis.
Dažnai savęs klausiu, ką tu iš manęs paveldėjai? Ar iš savo tėvo? Vaikystėje tavo veidas buvo gražus... Kartais pagalvojau, kad apie Tave reikėtų papasakoti Tomui. Bet ką jis pagalvos apie mane? Kad esu motina gegutė, kuri atidavė savo vaiką? Oi, Mari, kada nors ateis laikas, kai būsiu pakankamai stipri ir galėsiu su juo pasikalbėti. Galbūt jam reikia suaugti...
Tomas prisimena mūšius su motina. Jam liūdna dėl prarastų progų. Daugelį metų jis tiesiog atstumdavo savo motiną, nevengė konfliktuoti. Nenuostabu, kad ji jam nepasakojo apie įsivaikinimą.
– Po dešimties minučių būsime vietoje, – sako Čarlis ir prie Grembergo sankryžos išsuka iš A4 greitkelio.
Kelnas, 1970-ųjų gegužės 21-oji
Mano brangioji,
šiandien tau 21-eri. Tu – suaugusi moteris. Turiu Tau pasakyti kai ką svarbaus: aš laukiuosi. Tu turėsi broliuką arba sesutę.
Tu pakankamai subrendusi, kad sužinotum tiesą. Mano meile, turi žinoti, kad niekada nenorėjau Tavęs atiduoti. Tavo tėvas ir aš, mes abu labai tave mylėjome ir norėjome likti su Tavimi amžinai. Tu buvai mūsų saulės spindulėlis. Kad galėtų mane vesti, Tavo tėtis Bobas Kuperis turėjo vykti į gimtinę, Naująjį Orleaną, ir sutvarkyti kai kuriuos formalumus. Bet jis nesugrįžo į Vokietiją. Daugiau apie jį nieko negirdėjau. Buvau tokia jauna, man buvo labai sunku, todėl teko Tave laikinai apgyvendinti vaikų namuose.
Kilo problemų, man panaikino teisę rūpintis Tavimi. Niekas nepasakojo, kaip Tau sekasi. Beveik išsikrausčiau iš proto...
Suskamba Tomo telefonas.
– Na, ką sužinojai? – klausia Dženė.
– Žinoma. Mari gyvena Amerikoje. Ar gali įsivaizduoti? Visiškai akivaizdu, kad mano motina nesutiko atiduoti vaiko?
– Siaubinga. Papasakok, kas atsitiko?
– Dabar negaliu, – kimiu balsu sako Tomas ir išjungia telefoną.
