Rado savo uostą
R. Zolubas, cituodamas poetą ir rašytoją Česlovą Milošą, kuris yra pasakęs, kad „net jei tuoj pasaulio pabaiga, mes vis tiek turim sodinti savo obelis“, pažymėjo, esą kažkas panašaus įvyko ir šiuo atveju. „Sumanymas pavyko! Bendruomenė didelė, fotomokyklą yra baigę kone apie tris tūkstančius žmonių, jie rado savo uostą. Esmė – duoti žmogui petį atsiremti“, – kalbėjo Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentas.
Ar atėjo atsakymas, kur nerimo metu atrandama ramybė? „Manau, kad taip. Turbūt ramybė – buvimas ne tik su savimi, ne ekrane – tai išėjimas į lauką, pameditavimas. Privertėme daugelį tiesiog išeiti į lauką, nesėdėti įsitempus... Kitas dalykas, visi dalyvavo bendrame veiksme. Ne kiekvienas gali kaip plaukikė Rūta Meilutytė plaukti per tvenkinį tarsi kraują (olimpinė čempionė sudalyvavo meniniame performanse „Swimming Through“ („(iš)plaukti“), kuris buvo skirtas atkreipti dėmesį į Ukrainoje kenčiančius žmones – aut. past.), bet jie gali priešintis nepasiduodami neigiamiems judesiams, kurie veikia aplinkui. Man regisi, mes puikiausiai pasiekėme tą tikslą“, – pasvarstė R. Zolubas.
Pagrindinės kryptys, kurios matėsi ir konkursui atsiųstuose darbuose, ir kuo domimasi kuriant meną, kaip pastebėjo pašnekovas, kito žmogaus pažinimas per fotografiją, istorijų pasakojimas. Kitas segmentas – bandymas susijungti su gamta arba tiesiog sukurti gražų dizainą.
„Vieni susinervinę eina į sodą dirbti – gėlininkės „įleidžia“ rankas į žemę ir nusiramina, o fotografas – „įlysdamas“ į natūrą. Kalbu apie gamtos fotografavimą, tarsi su motina žeme susiliejama... Na, ir treti – svajototojai, matantys debesis, saulėlydžius, saulėtekius, vaikštantys po rytinio miesto gatves, gaudantys krintantį saulės spindulį... Žmogus, gamta, miestas“, – labiausiai pamėgtus fotografijos žanrus išskyrė jis.
Kokybė išliko aukšta, bet turinys tapo labiau žaidybinis
Fotografijos procesams labai didelę įtaką, R. Zolubo pastebėjimu, padarė išmaniųjų telefonų atsiradimas. „Atsirado vaizdo laisvumas, demokratiškumas, šias priemones žmonės pradėjo naudoti fiksuodami kasdienius įvykius. Tai paveikė ir profesionaliąją fotografiją. Kokybė išliko labai aukšta, bet turinys tapo labiau žaidybinis, įtraukiantis, atsiradę daugiau netikslumų kompozicijoje. Nuotraukose atvaizduojami herojai – nesuvaržyti, einama per jausmą, artumą šiltumą“, – dalijosi įžvalgomis fotomokyklos įkūrėjas.
Atrodytų, kad šiandien visi yra užsikrėtę noru fotografuoti, įamžinti tai, ką mato. Paklaustas, kodėl šis pomėgis taip plačiai išplito, R. Zolubas ieškodamas atsakymo pradėjo nuo toliau. Anot jo, viena priežasčių – gerai nuteikia graži aplinka. Tuoj pasiteirauja, ar yra tekę lankytis Italijoje, Olandijoje ar Austrijoje. Anot jo, kai patenki į tokią aplinką, savijauta itin gera.
Išmanusis telefonas, R. Zolubo įsitikinimu, puikus kūrybos įrankis. „Tai toks pat fotoaparatas – jis niekuo nesiskiria, tik dydžiu, galbūt failas mažesnis. Ir pats labai mėgstu fotografuoti telefonu, nors turiu superinę įrangą, tiesiog reikia žinoti, koks įrankis tau „skanus“. Vienu metu norisi lašinių su agurku, kitu – eklero... Čia tas pats“, – vaizdžiai palygino jis.
„Matau lokacijas, galiu žinoti, ką veikiau pamėnesiui. Fotoaparatas didelis, sunkus, jam reikia keisti objektyvus, tai tarsi koks išskirtinio paveikslo kūrimo įrankis. O mobilusis man atsako į klausimą – kas aš, kur, kodėl... Nereikia nuvertinti. Be to, norint talpinti į socialinę mediją nėra jokių problemų – čia pat nufotografavai, čia pat patalpinai – atlikai kūrybinį veiksmą nuo pat pradžios iki galo. Anuomet fotomenininkams reikėdavo išryškinti juostelę, atspausdinti fotografijas fotolaboratorijoje, išdžiovinti ir įrėminti, o tada laukti, kada ateis tavo eilė parodai... Tai būdavo labai retai, o aš dabar tai galiu daryti nors ir kas pusę valandos. Aišku, yra šioks toks minusas – negaliu apgalvoti, tik išpublikavęs pamatau minusus, bet tai fotografinės praktikos problemos. Kuo ilgiau tai darysiu, tuo bus didesnis draivas“, – apie neribotas interaktyvumo galimybes kalbėjo R. Zolubas.
