Būtent tokia ir žymaus rusų teatro pedagogo, režisieriaus Konstantino Stanislavskio autobiografijos antraštė. Prestižinio Rusijos teatro apdovanojimo „Auksinė kaukė“ laureatas, Aleksejaus Kazancevo ir Michailo Roščino režisūros ir dramaturgijos centro meno vadovas, festivalių „ Nauja pjesė“ ir „Liubimovka“ vienas iš steigėjų, GITIS'o bei Kino mokyklos dėstytojas Michailas Ugarovas teigia, kad Театр.doc ignoruoja Rusijos valstybinės kalbos įstatymo pataisas, draudžiančias necenzūrinius keiksmažodžius viešuose renginiuose, nes taip pažeidžiama žodžio laisvė.
– Jūs esate vienas iš Театр.doc įkūrėjų. Tai – nevalstybinis, nekomercinis, nepriklausomas teatras. Kaip apskritai gimė poreikis turėti savo teatrą, kuriame galima būti savimi?
– Atsitiktinai. Tai įvyko prieš keturiolika metų. Maskvoje tada prisikaupė labai daug aktorių, kurie niekam nebuvo reikalingi, labai daug režisierių, kurie taip pat niekam nebuvo reikalingi, ir dramaturgų, kurių pjesių niekas nestatė. Ir mes ėmėme mąstyti, kaip visu tuo – tomis pajėgomis, tuo resursu galima būtų pasinaudoti. Radome rūsį ir pradėjome dirbti. Mes iškart pasielgėme labai protingai. Suvokėme, kad Maskvoje yra 120 teatrų, todėl jei sukursime dar vieną, mes pasimesime tarp kitų. Reiškia, privalome atrasti specifiką, kažkokią nišą. Tai turėjo būti ypatingas teatras. Ir mes išbandėme dokumentinio teatro technologiją. Esmė buvo tokia – dokumentinis ir šiuolaikinių pjesių teatras. Šiame teatre niekada negali būti rodomi spektakliai pagal A. Čechovo, A. Ostrovskio, V. Šekspyro ir kitų kūrinius – tai tiesiog draudžiama. Nes 120 teatrų tai stato. Štai taip ir išėjo.
– Sunku 14 metų laikyti ranką „ant pulso“?
– Ne, nesunku, kadangi teatras pats gyvena, pats vystosi. Štai dabar aš sėdžiu Vilniuje, esu meno vadovas, ir vadovauju nuotoliniu būdu – laiškais. Nesuprantu meno vadovų, kurie nuo ryto iki vakaro sėdi kabinete. Svarbiausia, kad tavo žmonės dirbtų, o ne tu pats. Ir man tai pavyko, todėl visai nesunku. Ateina kokie nors nauji režisieriai, staiga atsiveria nauja estetika, ir galima judėti ta linkme.
– Ir kaip išgyventi užsiimant nekomercine veikla?
– Labai paprastai. Visos pajamos už spektaklį išmokamos aktoriams, teatras paima 15-20 procentų. Bet mūsų biudžetas labai mažas – spektaklio pastatymo lėšos, nes tokia teatro estetika, ji nuo pradžių tokia. Tai vadinama „neturtingu teatru“. Šioje estetikoje labai įdomu dirbti. Ir dar laikomės nuostatos, kad beveik visuose spektakliuose aktoriai vaidina be kostiumų – ką apsirengęs atėjai, taip ir vaidini, ir tai – nuostata, o ne todėl, kad mes taupome pinigus. Tai daroma specialiai.
Dekoracijų nėra – mes uždraudėme dekoracijas. Mes daug ką uždraudėme, nes visa tai – ramentai. Daug įdomiau dirbti be viso to. Kadaise buvo priimtas toks dokumentas – Larso von Triero manifestas „Dogma“. Štai ir mes turime panašų dokumentą. Priėmėme savo manifestą, kur išdėstyti visi draudimai – draudžiamas grimas ir t.t.
– Šiuolaikinėje dramaturgijoje apstu necenzūrinės leksikos. Nuo liepos 1 d. Rusijoje įsigaliojo valstybinės kalbos įstatymo pataisos, draudžiančios necenzūrinius keiksmažodžius viešuose renginiuose ir pan. Kaip jūs laikotės šio įstatymo?
– Mes jį ignoruojame. Pirma, kiekvienam spektakliui nurodomas amžiaus cenzas, antra, jei ten yra necenzūrinės leksikos, mūsų afišose būna perspėjimas. Ir jeigu žmogus tai matydamas vis tiek eina [į spektaklį], reiškia, jis prisiima atsakomybę. Įstatymą ignoruojame, nes jis prieštarauja konstitucijai – taip pažeidžiama žodžio laisvė. Ir ne tik mes, daugelis Maskvos teatrų gyvuoja, ignoruodami šį įstatymą.
– Gegužės 29-ąją jūsų teatro vadovė Jelena Gremina buvo iškviesta į prokuratūrą, jai buvo daromas spaudimas, ir šiuo metu jūs turite sunkumų dėl patalpų nuomos. Kokia jūsų teatro padėtis šiandien?
– Dabar mes turime jau trečias patalpas, nes buvo iškilusi problema dėl valdžios daromo spaudimo pirmųjų patalpų nuomotojams. Mes persikėlėme. Ir su antromis patalpomis (buvo sunkumų), kadangi išleidome spektaklį „Bolotnoje delo“ [«Болотное дело» – Bolotnaja aikštės vardu pavadinta byla, žinoma kaip stambiausia baudžiamoji byla, nukreipta prieš 2011-2013 m. Rusijos protesto judėjimo dalyvius. Ji ne kartą buvo kritikuojama dėl įvairių teismo praktikos bei teisės pažeidimų. Kai kurie apžvalgininkai procesą įvertino kaip politinį. – red.]. Tai toks plačiai nuskambėjęs skandalingas procesas. Valdžia vykdė provokaciją prieš absoliučiai taikius žmones. Spektaklis sulaukė tiesiog juokingos valdžios reakcijos. Atvykau į teatrą prieš kokias tris valandas (iki spektaklio), o ten stovėjo autobusas, kuriame – OMON‘as (liet. Rusijos ypatingos paskirties dalinys; ОМОН – Отряд мобильный особого назначения.– red.) Pagalvojau, kad kažkas nutiko, gal radiacija... Šitie pusgalviai atvažiavo prie teatro.
– Gal į spektaklį?
– Taip. Jie mums pasakė, kad nereikia vaidinti šio spektaklio. O mes atsakėme jiems, kad vaidinsime ir viso gero. Ir visą spektaklį jie prastovėjo kieme. Matyt, laukė mitingo. Nežinau, ko jie laukė, gal maišto, o tai tik spektalis. Šiuo metu nuomojamės trečias patalpas. Kol kas tylu. Mes turime ne tiek jau ir daug politinių spektaklių, bet jų yra. Yra vienas labai juokingas spektaklis pavadinimu „Berlusputinas“, Dario Fo pjesė – tai žiauri, aštri Putino satyra. Ir viskas normalu – rodomas 4 metus. O štai dėl „Bolotnoje delo“ valdžios nervai neišlaikė. Kol kas mūsų planuose nenumatytas naujas politinis spektaklis, tačiau Rusijoje toks gyvenimas, kad nuolat atsiranda pretekstai pastatymams. Mes turėjome logotipą su užrašu – „Teatras, kuriame nevaidinama“, dabar atsirado ir antras lozungas – „Teatras, kuris nebijo“. Labai gerai. Man patinka.
– Yra teatrų, kurie bijo.
– Jie bijo prarasti finansavimą, yra priklausomi ir jais galima manipuliuoti. O mes? Mes – ne valstybinis teatras, mūsų niekas negali uždaryti, nėra kam mūsų uždaryti. Todėl jaučiamės laisvi.
– Jūs dukart buvote apdovanotas „Auksine kauke“ – už spektaklį pagal P.Priažko pjesę „Puikus gyvenimas“ ir už pastatymą „Oblom off“ («Облом оff»).
– „Oblom off“ buvo mano režisūrinis debiutas, o po pertraukos – „Puikus gyvenimas“.
– Kaip jūs reagavote į šiuos apdovanojimus? Jus tai nustebino ar turėjote kokių nors vilčių, kad gyvenime ne visada turi būti opozicijoje.
– Ne, aš ramiai vertinu į premijas. Tai – tik premija. Pirmoji – taip, man buvo malonu, kad mano režisūrinis debiutas iškart buvo įvertintas nacionaline premija, žinoma, tai džiugino. O „Puikaus gyvenimo“ įvertinimas mane labai nustebino, nes „Auksinė kaukė“ yra gan konservatyvi, respektabili premija, o čia spektaklis, kur visi keikiasi, kažkoks gyvenimas... Tačiau jiems pakako drąsos įvertinti naujovę. Žinoma, buvau nustebęs, kai ceremonijoje ištarė „Puikus gyvenimas“, bet maloniai nustebęs. Jei atvirai, nesitikėjau.
– Kas jums, kaip režisieriui ir dramaturgui, teikia pasitenkinimą: premijos, žiūrovai, darbas su aktoriais? O gal autobusas su OMON‘u? Kadai suvoktum, kad štai ji – kūryba, pulsuoja.
– Premijos – ne. Театр.doc turi jau keturias premijas, be minėtų, dar spektakliai „Uždek mano ugnį“ [„Light My Fire“] ir „Deguonis“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę, kurią jis ir pastatė. Būtent už šį spektaklį Театр.doc gavo pirmąją „Auksinę kaukę“. Keturios premijos – nieko nereiškia. Na, ir ką – iškabinta ant sienos. O pasitenkinimą teikia darbas su aktoriais, žiūrovai ir dar – kuo labiau valdžia mus spaudžia, tuo daugiau žiūrovų sulaukiame, t.y. į teatrą sunku patekti, reikia iš anksto registruotis – štai šie dalykai džiugina, ir, žinoma, tai, ką jūs minėjote – autobusas su OMON‘u... Nežinau, aš juk užaugau įprastame teatre. Niekada nežinojau, kad dėl teatro galima patekti į policiją, net minčių tokių neturėjau. Jei rodomas spektaklis „Bolotnoje delo“, mes turime du teisininkus, advokatus, kurie dėl visa ko sėdi, ir iškart prasideda kova. Juk yra religinių fanatikų, kurie dukart puolė teatrą. Tad salėje būtinai turi būti stiprūs vyrukai, kurie akimirksniu reaguos. Ir visu tuo turi užsiimti meno vadovas. Niekada nemaniau, kad tai įeina į pareigas, o dabar labai lengvai su tuo susitvarkau: stiprūs vyrukai? – prašom, teisininkai? – prašom. Manau, kad retas meno vadovas tuo rūpinasi, o man tenka.
– Nuo rugpjūčio 16-osios Lietuvos rusų dramos teatre beveik savaitę vedėte meistriškumo kursus mūsų teatro aktoriams, ir iš šio susitikimo jau sausį numatoma premjera. Premjeros pavadinimas – tai žymaus teatro pedagogo, režisieriaus Konstantino Stanislavskio autobiografijos „Mano meninis gyvenimas“ antraštė. Ar liks toks ir spektaklio pavadinimas?
– Manau, kad liks.
– Jūs naudojatės verbatimo metodu, ir Pavelas Priažko savo pjesėje „puikus gyvenimas“ taip pat juo naudojasi. Kaip jūs apibrėžtumėte šį metodą? Kuo jis geras ir kuo sudėtingas pjesės autoriui?
– Aš juo naudojuosi labai retai. Dažniausiai statau įprastas pjeses, bet kartais pamėginu. Jis geras tuo, kad į sceną įžengia visiškai gyva šnekamoji kalba, tokia, kokia žmonės kalba gatvėje, kur atsiveria labai daug prasmių. Kadangi net labai gera šiuolaikinė dramaturgija – tai vis tiek literatūrinė kalba, tai autoriaus suformuotas sakinys, o čia man patinka tai, kas yra Pavelo Priažko pjesėse. Mano garsus spektaklis – „Puikus gyvenimas“, tai – primityvi gatvės kalba, kurią labai sunku išreikšti, bet kai pavyksta, tai būna nuostabu. Tai sugrąžina teatrą į gyvenimą, iš gyvenimo – į teatrą ir vėl atgal, nes gyvenimas, žinoma, įdomesnis ir įvairesnis už teatrą.
– Mano klausimas banalus, tačiau vis dėlto: kokią susidarėte nuomonę apie mūsų trupę? Jeigu galima, be pagražinimų, kaip yra iš tikrųjų. Juk jūs turite skvarbų pedagogo žvilgsnį.
– Klausimas! Na, tarkime taip – normaliai. Aš turiu priekaištų ir rimtų, tačiau nekalbėsiu apie tai, juk jūs visa tai parašysite.
– Išsakykite savo priekaištus, kitaip mes nesužinosime, ko mums trūksta.
– O jūs to negalite pakeisti. Pagrindinis trūkumas – esate valstybinis teatras ir turite nuolatinę trupę. Man tai – svarbiausia. Iš to kyla daugiausia trukdžių, kurių aš nepajėgus nugalėti. Pavyzdžiui, aktoriai ne viską drįsta pasakoti girdint kitiems, nes tai – kolektyvas, turintis savus santykius, o aš į įsikišau į tuos santykius. Dabar aš nuolat kankinuosi ir mes su Georgijumi galvojame, ką daryti. Nes žmonės, nesusieti trupės, yra atviresni, laisviau bendrauja, nesižvalgydami, o čia nuolat žvalgosi vienas į kitą... Trūkumas? Nemanau. Taip yra, tokia padėtis. Aš juk to nepakeisiu. Juk mes su Georgijumi specialiai pasakėme, kad kūrybinėse dirbtuvėse dalyvauja tie, kurie nori, kam įdomu. Šito primygtinai prašiau, nes nesuprantu, kodėl man, aktoriui, įsakymu skyrė vaidmenį. O man, tarkim, nepatinka. Tačiau aš privalau, nes įsakymas iškabintas. Nežinau, esu laukinis, bet tokių dalykų nesuvokiu. Mūsų Театр.doc trupės nėra, nėra jokių įsakymų. Taip, žinoma, sunkiau dirbti, bet tai turi ir labai didelių privalumų.
– Žinoma, dar per anksti klausti apie sausio premjerą, bet vis tik – koks bus tas spektaklis „Mano meninis gyvenimas“?
– Net neįsivaizduoju. Mes čia visi ėmėmės tokio žanro... Aš nuolat aiškinu Georgijui [Surkovui], jis dėl savo jaunystės nori viską planuoti, o aš jam aiškinu, jog tai ne tas žanras, tai visiškai spontaniškas dalykas, čia negalima planuoti. Žinote, kaip režisieriai dokumentininkai filmuoja savo filmus? Jie juk neturi scenarijaus. Iš pradžių filmuoja, o vėliau pagal nufilmuotą medžiagą rašo scenarijų, t.y. elgiasi priešingai nei vaidybinio kino režisieriai, kuriems pirmiau yra scenarijus, o po to filmavimas. Čia tokia pati situacija. Planuoti galima, bet mano patirtis liudija, kad viskas žlugs po dviejų savaičių, visas tavo planas. Todėl aš nežinau. Tema man atrodo įdomi – „Mano meninis gyvenimas“, ji juk ne tik aktorius ar teatro žmones jaudina. Aš siūliau eiti į gatvę ir paklausinėti sutiktų žmonių – jūsų gyvenimas kūryboje, mene? Ir jie papasakos, kokį pirmą filmą matė, kokį spektaklį... nepasakos kaip aktoriai apie profesiją. Juk žmonės taip pat gyvena su menu, tik jį vartodami.
Dėkoju už pokalbį.
