Pavasarį dailininkas sukūrė ciklą keraminių pano močiutės Onos Liaudanskaitės atminimui, o vasara, praleista Aukštaitijoje ir Latvijos Nidoje, praėjo su mineraliniais dažais, kuriuos iš Kinijos atveža ambasadoriaus Dainiaus Voverio žmona Elena.
„Esu dirbęs įvairiomis medžiagomis, bet šie Lietuvoje reti, natūralūs dažai, pramaišiui su minkšta pastele ir juodu tušu ant drėgno popieriaus yra kažkas nepaprasto – toks jausmas, lyg tapytum tirštu krauju...“ – stebisi tapytojas.
Meno istorikė Ramutė Rachlevičiūtė, pažiūrėjusi naujausius dailininko darbus sako: „Daug ką gyvenime išmėginęs – darbą žiniasklaidoje, įvairiose dailės srityse – keramiką, sieninę tapybą, koliažus, dar kažką - V. Žukas grįžta prie to, nuo ko pradėjo – tapybos. Tik šiuokart ji kameriška, intymi ir netikėta. Uždari, sulygsvarinti peizažai – ramybė dūšioje, apsiraminimas? O pritraukti prie žiūrovo akių arčiau – natiurmortai. Ramu, kaip audringos jūros ramiame užutėkyje. Kol kas...“.
Prancūzų kultūros centro direktorius Audelin‘as Chappuis pareiškė, kad „V. Žuko kūriniai negali palikti abejingais, nes jie yra tuo pat metu pasiekiami ir galingi. Šis kūrėjas visiškai atspindi šiuolaikinį lietuvių meną, kuris yra įleidęs savo šaknis į tūkstantmetę šalies tradiciją“.
Vaizduodamas tik jam vienam būdingus objektus – metalinę žemaitišką palmę, karvės kaukolę, akmenį arba ir medžių kamienus, tolumoje į dangų smingančius Alantos bažnyčios bokštus – V. Žukas įveda autentiškus daiktus, kurie anksčiau buvo kasdieniais sodiečio gyvenime. Tačiau autorius užsimena, kad „...į šiuos objektus nevertėtų žiūrėti kaip į etnografiją, bet labiau kaip į ženklus – pavyzdžiui, medinis sūrspaudis ir avies kailio džiovinimo trikampis gali tapti pirmųjų krikščionių (šventųjų Baltramiejaus, Kotrynos) arba Lietuvos pokario partizanų gyvenimo ir mirties simboliais, o šiaudinė sėtuvė gali būti ir besisukančio pasaulio ar žydėjimo įvaizdžiu“.
Niujorke kuriantis dailininkas Audrius Naujokaitis sako, kad V. Žukas naujuose paveiksluose „žiūri į kitą popieriaus pusę“: „Dvasingi peizažai, paprasti, bet turintys paslaptingumo. Galima būtų pasakyti – laikantys pagrindinius atsakymus kitoje popieriaus pusėje“.
V. Žuko paveikslų yra įsigiję Lietuvos ir JAV muziejai, keli šimtai dailininko darbų yra Europos, JAV, Australijos kolekcininkų rinkiniuose, dar keli šimtai – Lietuvos dailės mėgėjų nuosavybė. Interjero dizaineriai ir menotyrininkai ginčijasi – modernizmas tai ar postmodernizmas, tačiau pripažįsta, kad ekspresyvūs ir slėpiningi dailininko kūriniai žadina pozityvias emocijas ir ypač tinka interjeruose.
Prieš kurį laiką gavęs kvietimą sukurti savo darbų galeriją DELFI meno svetainėje, V. Žuko albumas tapo populiarus ir šiomis dienomis sulaukė 50 tūkstantojo apsilankymo.
