aA
Tik nuo pjedestalo „nulipus“ Petro Cvirkos paminklui ir puse lūpų vėl sugrįžtant kalboms apie „regalijų“ atėmimą iš poetės Salomėjos Nėries, kuri dėl savo kūrybos ir paramos sovietų valdžiai vertinama prieštaringai, – Vilkaviškyje, iš kur ji ir kilusi, jos atminimui atidengtas paminklas-koplytstulpis. Paklausti, kaip derėtų dabarties kontekste priimti šį įvykį, kalbinti pašnekovai priėjo vienos išvados – šiandien statomas paminklas S. Nėriai – kaip poetei, žmonių, kurie vertina jos kūrybą.
Paminklo Salomėjai Nėriai Vilkaviškyje atidengimas
Paminklo Salomėjai Nėriai Vilkaviškyje atidengimas
© Vytenis Sakalauskas

Virš vaikiško susipriešinimo aktų

Yra žinoma, kad 1940-aisiais, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjungos kariuomenė, S. Nėris prisijungė prie okupacinės valdžios režimo palaikymo – ji parašė poemą apie Staliną, paskui vyko į Maskvą prašyti Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Tačiau viena paminklo S. Nėriai Vilkaviškyje idėjos autorių, poetė ir mokytoja Vilija Žalienė įsitikinusi, kad S. Nėris visgi buvo ne kolaborantė, o stalinizmo auka.

Šiandien atminimo ženklai, atrodytų, dažniau griaunami, nei kuriami. Su šiuo pastebėjimu V. Žalienė sutiko: „S. Nėris savo lyrika sukūrė dvasios rūbą, apsiaustą mūsų tautai. Jos poezijoje tiek daug amžinybės kosminių ženklų, kurie yra virš mūsų, virš vaikiško susipriešinimo aktų. Jinai tiesiog yra mūsų tautos dvasios išraiška.“

Tie žmonės, kurie visiškai nesusipažinę su jos gyvenimu, neskaitę jos kūrybos, dienoraščių, neanalizavę, nesigilinę, nepajautę, V. Žalienės įsitikinimu, lengvai pasiduoda šūksniams, kurie galbūt madingi, atrodo kaip drąsa ir originalumas.

„S. Nėris – yra klasika. Sumanymas – atiduoti duoklę jos atminimui. Mes, mokytojos-lituanistės jį subrandinome per šituos Nepriklausomybės metus, norėjome priminti, kad S. Nėris – mokytoja ir poetė, jautri, trapi moteris. Salomėją juk vadino mimoza. Ji jautriai reaguodavo į melą, nenuoširdumą, o dabar – kai to melo tiek daug – S. Nėries poezija mums tarsi lakmuso popierėlis, kad pasitikrintume, ar dar yra gyvybės dabarties žodžiuose, ar liko tik melas, poza ir žaidimas? S. Nėries poezija labai tikra, norėjome nusilenkti jos talentui. Priminti, kad tai, kas yra didinga ir nemirtinga, nesvarbu, kada sukurta, kokia buvo santvarka – tai amžina“, – kalbėjo V. Žalienė ir pridūrė, kad dėl paminklo S. Nėriai atsiradimo sulaukė tik pačių nuoširdžiausių, šviesiausių laiškų – jie skrido iš visų Lietuvos miestelių.

V. Žalienė tikino, kad inicijuodami paminklo statymą Vilkaviškyje nejautė jokios baimės, kad sulauks kontraversiškų atsiliepimų: „Ir dabar, ant mano stalo S. Nėries poezijos rinktinė „Tolimas sapnas“. Ta knyga išleista ne taip seniai, įvado autorius – buvęs Kultūros ministras, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas. Būtent tokie žmonės, kaip Viktorija Daujotytė, Elena Baliutytė – man yra orientyrais. Kalbėdami apie poeziją, šie literatūros tyrinėtojai ir kritikai visada ieško branduolio – to, kas yra savičiausia. S. Nėries poezijos branduolys šių tyrinėtojų gražiai pateiktas, kaip brangakmenis, kad matytume S. Nėries poeziją tokią gryną, spinduliuojančią, švytinčią, jaudinančią.“

Paminklo Salomėjai Nėriai Vilkaviškyje atidengimas
Paminklo Salomėjai Nėriai Vilkaviškyje atidengimas
© Daiva Venienė


Yra tokių S. Nėries eilėraščių, V. Žalienės pastebėjimu, kurių negali ramiai skaityti – tiek juose skausmo, dramatizmo, kančios.

„Salomėjos gyvenimas labai dramatiškas, jai teko tiek skausmingų akimirkų, kurių dabar, XXI a. galbūt neteks niekam patirti. Ji išgyveno karą, netektis, skausmingą išsiskyrimo valandą... Teko jai su sūneliu trauktis iš okupuojamos Lietuvos, tas gyvenimas už Uralo, ta vienatvė – visa tai jai padėjo daug ką suprasti – kas slėpėsi už gražių tezių, sovietinės propagandos, ji visa tai pajuto. Tas praregėjimas labai skausmingas. Jos eilėse visa tai yra: atgaila, praregėjimo, nušvitimo momentas, troškimas „nušluostyti raukšles nuo pasaulio veido“, harmonijos siekis ... Tie, kurie skaito S. Nėries kūrybą negali nejausti, kad tai gyva, tikra, didinga“, – sakė V. Žalienė.

V. Žalienė kalbėdama apie žmones, kurie siekia atminimo ženklų panaikinimo S. Nėriai, svarstė, kad „jų širdis pavirto į akmenį“: „Širdis tapo nebejautri grožiui, meilei, svajonei, sielvartui... Jų dvasia mirusi, norėčiau, kad jie atgytų. Jurgio Baltrušaičio frazė, svarbi mūsų laikmečiui: svarbiausia – ne griauti, o kurti.“

Kanonizavimas negali būti pašalintas vienu rankos mostu

Literatūrologas, istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius V. Subačius atsiradusiu paminklu S. Nėriai nesistebėjo – tai bendruomenės iniciatyva. Tokios iniciatyvos, anot jo, demokratinėje visuomenėje turi teisę egzistuoti.

„S. Nėris – Vilkaviškio krašto žmogus. Kai šiandien statomas paminklas S. Nėriai – tai jis statomas kaip poetei, žmonių, kurie vertina jos kūrybą. Tai didelis skirtumas, jei palyginsime su atminimo ženklais, kurie buvo kaip okupacinės sovietinės santvarkos įtvirtinimas“, – sakė jis.

P. V. Subačius regi didelį skirtumą – tarp S. Nėries ir P. Cvirkos figūrų. „Jie atliko tą patį vaidmenį, pasirašydami dokumentus, kurie buvo okupacinės valdžios panaudoti, kaip pretekstas, pridengimas okupacijos. Bet S. Nėris nėjo administracinių pareigų, kokias ėjo P. Cvirka. S. Nėris nedalyvavo kolegų persekiojime. Yra įvairių P. Cvirkos išdavystes įrodančių dokumentų, jis dalyvavo organizacijos administracijoje, kuri tais metais užsiėmė persekiojimu – rašė pažymas, vertino žmones, rašytojus pagal jų elgesį, lojalumą sovietinei valdžiai. Kitu aspektu, jie labai panašūs, bet tai nėra biografijos, o sovietinės politikos dalykai. Jų įtvirtinimas kultūros kanone žmonių sąmonėje nulemtas ideologijos. Valdžios sprendimu šie rašytojai padaryti žymiausiais naujosios literatūros rašytojais, kokiais jie, objektyviai žiūrint – nebuvo. Jei ne sovietinė okupacija – tai jų statusas literatūroje būtų šiek tiek kitoks. P. Cvirkos – gerokai, S. Nėries – mažiau kitoks“, – darė išvadą jis.

Salomėja Neris
Salomėja Neris
© S.Neries muziejaus nuotr.


Kaip jie tapo kanonizuoti, P. V. Subačiaus pastebėjimu, – akivaizdus reiškinys: „Kaip komentuoja Vakarų teoretikai – šitas kanonizavimas negali būti pašalintas vienu rankos mostu. Žmonės atsimena kūrybą, kurią skaitė ir visiškai nesvarbu dėl kokios priežasties ji atsidūrė chrestomatijos vadovėliuose. Menkai tai reflektuoja, nedidelė dalis apmąsto tuos dalykus. Jeigu jie skaitė, kūriniai patiko, paliko įspūdį, įsidėmėjo vardus – juos gali atsiminti ir dvi, ir trys kartos. Ta atmintis nėra ydinga, jeigu mes kalbame apie neutralią kūrybą – ne apie poemą Stalinui, ne apie brolybės sėklą, o kūrinius, kurie išreiškia bendražmogiškus dalykus ar tam tikrą socialinę kritiką.“

Jei šiuolaikinė literatūrologija gan aiškiai atskiria asmenį nuo jo tekstų, tai plačioji visuomenė – vis dar linkusi viską sutapatinti. „Kaip komentuoja istorikai, literatūrologai, politologai – yra viena, ką jaučia žmonės – visai kita. Asmeniškai atrodo, pagrįsta ta nuomonė, kad literatūros kūriniai gali būti skaitomi mokyklose, būti tiriami chrestomatijose. Dėl paminklų – yra įvairiopų sprendimų. O mokyklos neturėtų būti vadinamos asmenų, kurios pakenkė savo valstybei, buvo valstybės išdavikais, vardais. Bet bendruomenės yra priėmusios sprendimus išlaikyti tuos vardus – tai jų reikalas“, – kalbėjo P. V. Subačius.

Be to, kaip pastebėjo pašnekovas, neretai viskas suplakama į vieną krūvą: „Buvo reikalavimas, kad Šiauliuose būtų pakeistas Juliaus Janonio gimnazijos vardas – na, ir bendruomenė (nežinau, kokios buvo formalios normos) priėmė sprendimą, kad tą vardą reikia išlaikyti. Nereikėtų painioti komunistinių pažiūrų, bolševikiniame judėjime savo laiku dalyvavusio J. Janonio su P. Cvirka. Tai visai kitas reikalas, nei valstybės išdavystė.“

Paminklas ne rašytojui, o epochai – ką sovietai darė su kultūra, kaip formavo atmintį

Ideologijos, P. V. Subačius tęsė, skirtingos, jos buvo stiprios, jaunimas įsitraukdavo. „J. Janonis parašė tekstų, kurie neįdomūs, kuriais sovietai manipuliavo, bet jis asmeniškai priėmė sprendimą anksti pasitraukti iš gyvenimo – valstybei žalos nepadarė tuo metu. Gali jo ideologija būti nepriimtina, akivaizdu, kad tas vardas suteiktas sovietiniais laikais – ideologiniais sumetimais. Sunku būtų pasakyti, kad J. Janonio biografija tiesiogiai implikuotų nelojalumą, valstybės išdavystę. J. Janonio biografija paranki kelti klausimus jauniems žmonėms – kokie gali būti klystkeliai, kokias tragedijas atneša ideologiniai pasirinkimai. Tai šiek tiek kitaip, nei aktyvus dalyvavimas okupacijos veiksmuose“, – sakė P. V. Subačius.

Paulius Subačius
Paulius Subačius
© DELFI / Kiril Čachovskij


Sudėtingą istoriją, profesorius įsitikinęs, reikia permąstyti, kalbėtis, analizuoti. „Nebuvau šalininkas ir P. Cvirkos skvero išardymo. Prof. Giedrė Jankevičiūtė pirmą kartą paminėjo – „kaip inkliuzas gintare“ galėtų likti tas visas skveras. Reikia taip ir suvokti, įdėti pastangų, konceptualizuoti, pateikti paaiškinimus, stendų pavidalu ar kitaip. Bet vėlgi – paradoksas, visi gynėjai ir menininkai su savo projektais, kurie gal įdomūs ir prasmingi, visi sukruto, kai buvo priimtas sprendimas tą paminklą pašalinti. Buvo galima ir įvairius projektus organizuoti, kontekstualizavimo iniciatyvas kelti – visus trisdešimt metų. Šaukštai po pietų“, – konstatavo P. V. Subačius.

Kultūros žmonėms, kaip sakė P. V. Subačius, reikėtų išlikti maksimaliai sąžiningiems. „Mano galva, kalbant apie menininkus reikia atskirti argumentus. Kad P. Cvirka buvo didis rašytojas, reikia atmintį puoselėti – yra falšyvas argumentas, paminklas su juo kaip rašytoju nieko bendro neturi. Paminklas galėjo būti išsaugotas kaip atmintis – ką darė sovietai su mūsų kultūra, kaip jie formavo atmintį. Tai būtų visai kito tipo paminklas, ne P. Cvirkai, ne rašytojui, o tai epochai. Kai pradedame minėti „Cukrinius avinėlius“ to paminklo kontekste – nerimta ir nepadoru. Kadangi tie argumentai susipynė į gordijaus mazgą – atsirado politikų, kurie tą mazgą turėjo perkirsti kalaviju – tai ir atsitiko. <...>Kultūrininkai visada pasmerks tą veiksmą, bet politikai turi atsakomybę – jei votis neišpūliuoja kultūriniais metodais, tai problema išsprendžiama politiniu kirčiu“, – pažymėjo P. V. Subačius.

Laikas viską įvertina

Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius Antanas Staponkus, reaguodamas į naujieną, kad Vilkaviškyje atsirado naujas paminklas S. Nėriai, sakė, kad tai labai gera žinia, poetei paminklų galėtų atsirasti ir daugiau.

„S. Nėris didžiausia Lietuvos poetė, kažin ar atsiras tokio lygio kūrėjų, kad ir kas, ką kalbėtų – to neįmanoma paneigti. Puldami ir griaudami tokių kūrėjų paminklus – nepakeisime istorijos. Jeigu protingai vertinti – ar važiavo S. Nėris, P. Cvirka, Antanas Venclova, Liudas Gira į Maskvą, ar ne – tai absoliučiai neturėjo jokios reikšmės. Pagal Molotovo-Ribentropo paktą buvo visų Baltijos šalių likimas išspręstas, formalus dalykas. Nebūtų šios asmenybės, tai kariškiai atstovautų, lygiai tokį patį veiksmą atliktų – taip buvo nuspręsta diktatorinio režimo. <...> Nereikia taip primityviai pulti asmenybių, kiekvieno žmogaus gyvenimas komplikuotas. Tą apkaltinsiu, aną nuteisiu, šitą išteisinsiu – toks požiūris man visiškai nepriimtinas. Paminklus išnaikindami, žmones šmeiždami – istorijos nepakeisime. Laikas viską įvertina“, – sakė A. Staponkus.

Salomėjos Nėries paminklasskulpt. Vladas Vildžiūnas
Salomėjos Nėries paminklasskulpt. Vladas Vildžiūnas
© DELFI / Laimonas Jankauskas


Kalbėdamas apie naujo paminklo atsiradimą, istorikas, prof. dr. Vygantas Vareikis sakė, kad žmonės turi teisę į laisvą išraišką, išskyrus tuomet, kai simboliai uždrausti – kaip svastika ar raudona žvaigždė. Visgi, jo manymu, prieštaringai vertinamų autorių kūriniai neturėtų būti atsiejami nuo pačių asmenybių – vertėtų atskleisti pilną paveikslą.

Istorikas ragino pažvelgti į europinius pavyzdžius: „Tebediskutuojama apie Knutą Hamsuną, kuris palaikė nacių okupaciją Norvegijoje. Visi sako – garsus rašytojas, bet... Vyksta diskusijos apie vieną didžiausių XX a. Vokietijos filosofų Martiną Heideggerį, nacistinių pažiūrų; Vokiečių politikos filosofo, teisininko, vienos didžiausių politikos mokslo figūrų Carlo Schmitto gerbėjų Amerikoje pakankamai daug, aukštuose konservatorių sluoksniuose, nors nacių laikais rašė tam tikrus teisinius dokumentus, straipsnius, kuriuose siūlė žydų autorių pavardės pažymėti Dovydo žvaigždele. Tai buvo istorija – galbūt laikas padėti brūkšnį, nes viskas jau pasibaigė. Turime išaugusią kartą su naujomis viltimis, naujais idealais ir vizija.“

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(53 žmonės įvertino)
3.1132

Paskirtos 2022 m. individualios stipendijos kino kultūros ir meno kūrėjams

Lietuvos kino centro direktoriaus įsakymu Kino kultūros ir meno kūrėjams skirtos 24 individualios...

Kultūros ministerija tęsia iniciatyvą: paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį – nemokami muziejai

2022-aisiais, kaip ir ankstesniais metais, Kultūros ministerijai pavaldūs nacionaliniai ir...

Vertėja Aušra Gudavičiūtė apie „Vakaro nejauką“: šiame romane viskas atvirkščiai, išvirkščiai

„Vakaro nejauką“ galėtume skaityti kaip tam tikrą alegoriją, galbūt mūsų – Vakarų –...

Paryžiuje pristatyta knyga apie filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ režisieriaus Sergejaus Loznicos kūrybą

Prancūzijoje, Paryžiuje, Pompidou centre buvo pristatyta knyga „ Sergejus Loznica , kinu...

Išsami Leonardo Coheno biografija siekia įminti jo genialumo mįslę

Iš litvakų dvasininkų šeimos kilęs dainų autorius ir atlikėjas Leonardas Cohenas pasaulio...

Top naujienos

Šimonytė: sprendimas dėl Galimybių paso sustabdymo bus priimtas kitą trečiadienį (58)

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė penktadienį besilankydama pasienyje teigė, jog...

D+Jogintė Užusienytė-Četkauskienė, Dainora Pankūnė

Įvertino Lukašenkos grasinimus Baltijos valstybėms: tai žinutė iš Rusijos, o Putinas yra įvarytas į kampą (8)

„Noriu žmogiškai pasakyti mūsų draugams lietuviams: neduok dieve, jeigu sukelsite karą kartu su...

Lavrovas apie gautus atsakymus iš NATO: man šiek tiek gėda Pentagonas: Rusija tęsia dalinių telkimą (303)

Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas pareiškė, kad jam buvo gėda dėl NATO atsakymo...

Andrikienė: tikroji Kinijos įsiūčio priežastis yra visai ne atstovybės pavadinimas (22)

Penktadienį Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) nariams susitikus su keturių verslo asocijuotų...

Santaros klinikose daugėja užsikrėtusių koronavirusu vaikų: trijų būklė itin sunki (76)

Nepaisant to, kad sparčiai auga užsikrėtusių koronavirusu žmonių skaičius, patenkančių dėl...

Apie Lietuvos konflikto su Kinija pasekmes – iškalbinga vokiečių verslininko frazė (180)

Ekspertai skeptiškai vertina Pasaulio prekybos organizacijos ( PPO ) galimybes išspręsti Lietuvos...

Paaiškėjo Sabonio ir Valančiūno balai NBA „Visų žvaigždžių“ rinkimuose paskelbti komandų starto penketai (11)

LeBronas Jamesas ir Kevinas Durantas bus savo komandų kapitonais šių metų NBA „Visų...

Pacientas, kuriam persodinta kiaulės širdis, stebina net medikus (4)

Pacientas, kuriam pirmajam pasaulyje buvo persodinta kiaulės širdis, anot medikų, daro pažangą....

Jūs rimtai? Gritėnas – apie moteris kariuomenėje ir koronaviruso audras

Neslopstant įtampoms iš Rusijos pusės netyla diskusijos dėl to, kaip viskas gali ar negali...

Daugiau nei 50 darbuotojų – tiek į darbą šiandien priimtų metalo apdirbimo įmonė „Iremas“: reikalingi ir galintys dirbti Suomijoje (14)

Motyvuojantis atlygis, geros darbo sąlygos, patrauklus papildomų naudų paketas ar gera darbdavio...