– Kai jau buvo paskelbta jūsų pavardė kaip nugalėtojo, tai Seimo narys Arūnas Gelūnas savo Facebook'e parašė, kad jūs jam geriau žinomas, kaip nacionalinės operos direktorius, nepatekęs į kitą „Eurovizijos“ etapą. Jis aiškiai kalbėjo apie grupę „El Fuego“. Ar geras operos direktorius būtinai turi būti ir geras dainininkas? Ar „El Fuego“ netrukdys jūsų karjerai direktoriaus poste?
– Nesvarbu, kokio lygio tu esi muzikantas, bet, jeigu turi gerą išsilavinimą ir turi pasaulėvaizdį muzikiniame pasaulyje, tai yra labai svarbu. O grupė „El Fuego“ gyvenime man padėjo tapti matomu ir galbūt užsidirbti pinigų kažkiek, bet dabartiniame poste ir kai kuriose veiklose ji uždeda tokį antspaudą, nuo kurio kartais sunku ir pabėgti.
– Bet jūs ketinate tęsti dainavimą ir tapęs teatro direktoriumi?
– Tikrai šita tema bus dar atskiri mano pranešimai, bet dabar, aišku, matau, kad sudėtinga bus tęsti karjerą šioje grupėje. Aišku, dar yra įsipareigojimų, kurių taip staigiai nenutrauksi, bet vis tik dabar, aš manau, turėsiu kurį laiką būti atstovas tos akademinės muzikos ir privengti kai kurių savo gyvenime krypčių, tame tarpe, matyt, ir „El Fuego“.
– Gintautas Kėvišas, galima pasakyti, yra ištisa epocha mūsų operos teatre. Daugybė buvo garsių muzikantų ir orkestrų atvažiavę, ir režisierių, kurie statė tas operas. Kiek šitame darbe, šitose pareigose lemia autoritetas, žinomumas, ryšiai, pažintys su tomis garsenybėmis?
– Autoritetas ir pažintys labai dažnai leidžia prisibelsti gerokai greičiau, kartais įkalbinti, įtikinti, kad verta važiuoti į Lietuvą, į teatrą, kur biudžetas yra 12 mln., kai tuo metu kokiame Metropolitan biudžetas yra 300 mln., ir vis dėlto surasti būdų, kodėl tas žymus menininkas turėtų čia važiuoti. Tai, manau, kad G. Kėvišo patirtis ir autoritetas tikrai tam labai padėjo. Tai yra ta vieta, kuri nėra mano stipriausia, kur reikės save labai stiprinti.
– Tai jūs galite pažadėti, kad šitame jūsų vadovaujamame teatre mes matysime Eliną Garančą, arba Izraelio simfoninį su Z. Mehta, arba tokį koks buvo amžinatilsį A. Mingella ir jo „Madam Butterfly“?
– Aš manau, kad taip. Ir, galiausiai, dabar, kaip suprantu, 3 metus į priekį yra suplanuota programa, ir ten yra tikrai tokių įspūdingų pavardžių, prie kurių tikrai aš neprisidėjau. Tai tikrai nuopelnas buvusio vadovo G. Kėvišo. Nebūtinai visas repertuaras galėtų būti „Traviata“, „Karmen“ ar „Rigoletas“. Arba tie pastatymai galėtų būti dar įdomesni.
– Bet ar yra Lietuvoje operos režisierių, kurie galėtų pastatyti operą? Ar yra iš ko rinktis?
– Yra. Yra Lietuvoje režisierių. Tegu nesupyksta kiti režisieriai, bet aš labai vertinu operiniame mene G. Varną. Jo pastatymai operos teatre labai ryškūs ir palikę savo pėdsaką, tarkime, „Pikų dama“, kuri mane užbūrė dar būnant pirmų kursų studentu ir taip suformavo požiūrį į operą, tai yra „Rigoletas“ – tikrai puikus pastatymas, taip pat ir „Kornetas“.
– Jūs paminėjote G. Varną, o aš noriu klausti apie Dalią Ibelhauptaitę. Ji stato Kongresų rūmuose, o ten gali turbūt greičiau uždusinti dainininką, negu parodyti visą operos didybę.
– Va, tarp to vieno paminėto tikrai nepaminėjau D. Ibelhauptaitės, su kuria mes labai gražiai bendravome Klaipėdoje, kur perkėlėme tikrai jos du puikius pastatymus. Ir, manau, „Bohema“ apskritai yra chrestomatinis pastatymas. Kai kurie D. Ibelhauptaitės darbai yra tikrai labai didelis indėlis į Lietuvos operos kultūrą, jos populiarinimą ir tikrai ją vertėtų paminėti prie tų pagrindinių operos režisierių.
– Žinote, aš dar noriu paklausti, kaip jūs vertinate modernius klasikinių operų pastatymus?
– Kartais modernus sprendimas puikiai tinka ir jis turi išliekamąją vertę, kaip pavyzdžiui, R. Wilsono pastatymai, tai yra puikūs meno kūriniai, o kartais tas modernus menas... Atsiprašau, pavyzdžiui, dabartinė „Traviata“ operos teatre, na, man atrodo, ji labai šiuolaikiška, manęs nešokiruoja, bet tiesiog mane glumina. Labai atsiprašau, kad galbūt diskreditavau teatrą, kuriam galbūt jau netrukus vadovausiu, bet man nepatiko toks pastatymas. Taip, jis yra modernus, bet kas iš to. Kalbėkime apie kokybę, apie gyvybę kultūroje, apie gyvybę operos teatre. Man jos labai stinga. Man labai stinga operoje to gyvumo, atvirumo ir tikrų emocijų.
– Na, ir kad pataikytume į toną apie tai, kas yra aktualu, tai ar nebijote, kad vieną dieną perskaitysite savo pavardę tarp tų, kurie priekabiavo?
– Ramiai stebiu šitą situaciją, nes savo gyvenime gal tokių epizodų nelabai net ir pamenu, kur iš viso būtų tokia situacija, kad reikėtų kalbėti apie kažkokius keistus santykius. Bet ji man vis tik turi dvi puses. Iš tikrųjų mūsų visuomenė valosi, ji kelia problemas, ir tai yra toks etapas Lietuvoje, pavadinkime paauglystės etapas, bet jis turi įsigyventi, turi atnešti daugiau skaidrumo. Bet yra ir kitas aspektas. Labai dažnai tai yra ir susidorojimo priemonė. Na, išmestų kažkas žinutę, rastų kokių nors neaiškių popierių, nekaltumo prezumpcija, man atrodo, kažkaip nelabai veikia, visuomenė nuteisia, ministerijos nuima, o žmogus po to galbūt įrodo, kad jis ir nebuvo kaltas, bet jau to niekas nebegirdi.
– Pone direktoriau, mes dar nepakalbėjome su jumis apie baletą, nepakalbėjome apie koncertus, bet aš tikiuosi, kad mes tą padarysime šiek tiek vėliau, o dabar leiskite jums padėkoti, kad suradote laiko užsukti pas mus.
