Ar pavyko sovietų valdžiai sukurti sovietinį žmogų ir kokiais būdais jis buvo lipdomas?
Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėja Dovilė Lauraitienė ekspoziciją prilygino laboratorijai. „Kuriama kažkas naujo, eksperimentuojama. Salėse vyraujanti raudona spalva primena sovietinius laikus, kur buvo kuriamas sovietinis žmogus. Kiek pavyko jį sukurti – kiekvienam lankytojui teks atsakyti asmeniškai. Ši muziejaus ekspozicija skirta įvairioms amžiaus grupėms: ir tiems, kurie tuo metu gyveno, išgyvendami teigiamas ar neigiamas emocijas, ir jaunajai kartai, kuri to laikmečio nežino. Yra sukurtas audiogidas, galima su juo keliauti po muziejaus ekspoziciją, išgirsti žmonių prisiminimus, išgyventi tą laikotarpį“, – pasakojo ji.

Muziejuje penkios ekspozicinės salės – kultūros, moralės ir vertybių kaitos, religijos, tapatybės transformacijos ir kasdienybės temomis.
„Sovietų valdžia šiais aspektais paremtą praeities idėją bandė ištrinti ir pakeisti į naują – socialistinę, komunistinę ideologiją. Visos salių ekspozicijos sudarytos iš trijų lygmenų: tai, ką oficialiai vaizdavo sovietų valdžia plakatuose, tai, kaip žmonės iš tikrųjų jautėsi tuose rėmuose. Ir trečias lygmuo – visi nukrypimai, pogrindis, komunistinis pasipriešinimas“, – aiškino R. Miknevičius.
Kultūros salė sudaryta iš įvairių potemių: menas, mokslas, išeivija. „Ką darė sovietai su Lietuvos kultūra? Menininkai negalėjo kurti to, ką norėjo. Visų pirma, jie privalėjo remtis socialiniu realizmu. Kas tai yra? Toks klausimas iškilo mokslininkams, ką gi jie turėtų vaizduoti? Įvairios meno išraiškos buvo uždraustos, negalėjai žvalgytis į tai, kas vyksta vakaruose, turėjai daryti, kas buvo liepta sovietinės valdžios. O tai reiškė sovietinių herojų ir progresyvaus komunistinio pasaulio atvaizdavimą“, – menininkams aktualius sovietinio laikotarpio suvaržymus nupasakojo R. Miknevičius ir pridūrė, kad laviruoti buvo sudėtinga.
„Pirmas lygmuo – Lenino atvaizdas. Už Leniną, tu, kaip menininkas, galėjai gauti daugiausia pinigų, finansiškai apsimokėjo tapyti lyderius. Antras lygmuo – ekslibris, neutralesnis meno kūrinėlis. Ar menininkai galėjo kurti abstraktų pop art'ą? Tikrai ne. Trečiame lygmenyje – slaptas medžio raižinys, jame pavaizduoti partizanai. Tokio kūrinio nieku gyvu negalėjai parodyti oficialiai, kaip savo darbo! Tave iškart išmestų iš kūrybinės industrijos. Kūrybinės organizacijos prižiūrėjo, ką menininkas darė“, – trumpai apie menui sovietmečiu tekusius iššūkius kalbėjo R. Miknevičius.
Mokslas sovietmečiu buvo nepaprastai svarbus, tačiau tai įvyko vėlyvesniu sovietmečio laikotarpiu. Užtat Stalino valdymo metais, R. Miknevičiaus pasakojimu, vyko įdomus reiškinys – buvo uždraustos tokios mokslo šakos kaip kibernetika, genetika ir psichoterapija.
„Dėl ko? Neatitiko komunistinės ideologijos. Taškas. Vėliau, sovietmečiu, branduolinė fizika, matematika pakilo į aukštą lygį, pasiekė laimėjimų, kosmoso pramonė buvo maksimaliai išnaudota, gausiai finansuojama – reikėjo konkuruoti su Vakarais“, – tęsė gidas.

Atėjo naujas žmogus – komunistas
Įžengęs į Moralės ir vertybių kaitos salę R. Miknevičius pabrėžė, kad, atėjus sovietams, Lietuva buvo krikščioniška valstybė, turėjusi dešimt Dievo įsakymų, kurių privalėjo laikytis kiekvienas krikščionis.

Visa, kas susiję su religija, R. Miknevičiaus žodžiais tariant, buvo užspausta – vyko ateizacija. „Uždarytos bažnyčios, vienuolynai. Sovietų sąjunga turėjo būti ateistinė valstybė. Tie, kurie išpažino religiją – buvo šmeižiami, pravardžiuojami. Tais laikais tai buvo normalu, nors sovietinėje Konstitucijoje 58 straipsnyje buvo teigiama, kad draudžiama kelti neapykantą religijai. Tačiau iš įvairiausių istorinių šaltinių matome – tai dar vienas sovietinis paradoksas. Vietoj bažnyčių buvo įrenginėjami sandėliai, verbuojami kunigai“, – apmaudavo gidas.

Galima būti išskirtiniu, bet nedaug
Kalbėdamas apie ketvirtąją, Tapatybės transformacijos salę R. Miknevičius sakė, kad sovietai perrašinėjo visą esamą istoriją – tarpukario valdžią laikė fašistine.
„Mes, sovietai, išlaisvinome jus, lietuvius, tad turite būti dėkingi – taip jie bandė pateisinti savo atėjimą. Neturėjo kur dėtis, todėl perrašė istoriją: jums reikėjo pagalbos, mes atėjome ir išvadavome. Ką darė su tautiškumu? Visos respublikos turėjo tapti viena liaudimi, ištrinant praeities nepriklausomybės atmintį. Pagrindinė kultūra ir kalba – rusų. Tačiau lietuviams leido naudoti folklorą, dainų šventes su tautiniais kostiumais. Vienas iš tokių nepolitinių akcentų – taip, galima būti išskirtiniu, bet nedaug. Tik parodyti savo praeitį, vos vos“, – sovietinio laiko ypatumus apibrėžė R. Miknevičius.

Kiekvienoje salėje yra numatyta ir interaktyvi erdvė (terminalai), kur lankytojai galės peržiūrėti skirtingas veiklas: sovietinės propagandos ir melo demaskavimo vaizdo siužetus, nuotraukų galeriją, viktoriną ir sovietiniu laikmečiu naudoto žodyno paaiškinimą.
„Terminale rodomos melo dekonstrukcijos, video medžiagos – įvairiausi reportažai, kronikos. Kultūros salėje, šiuo atveju, pavyzdžiui, apie dailę, geležinę uždangą, kur lietuvis buvo – už jos. Atskiroje salėje kiekviena medžiaga skirtinga. O atlikus anketą gali sužinoti, kiek esi homo sovieticus? Ideologinį lygmenį galima pasitikrinti interaktyvioje erdvėje, atsakius į viktorinos klausimus, įvertinimas – pagal penkiabalę sovietinę sistemą“, – galimybes nupasakojo D. Lauraitienė.
Atidaromame muziejuje – per 200 eksponatų, kuriuos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro prašymu pateikė muziejai, bibliotekos, archyvai ir privatūs asmenys. Ekspozicija „Projektas – Homo Sovieticus“ nėra baigtinė, ji bus vystoma, atsižvelgiant į visuomenės reakcijas, istorinius tyrimus.