Rugsėjo mėnesį eskizas buvo parodytas Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vykusiame festivalyje „Salve!“, po kurio teatrologė Daiva Šabasevičienė rašė: „Birutė Mar veiksminę dramaturgiją formuoja kaitindama „detektyvinę“ intrigą: pristatydama Šatrijos Raganos gyvenimą, siekia ne tik naujai prikelti šią rašytoją-intelektualę (neatsitiktinai dėl jos neeilinio išprusimo, kelių kalbų mokėjimo kaimiečiai ją vadino „ragana“), bet ir išnarplioti rašytojos gyvenimo peripetijas.“
Pasak teatrologės, spektaklyje papasakojama ypač jaudinanti istorija: „Kartais nutinka taip, kad šalia mūsų gyvenusios asmenybės ir jų likimai žmones sukrečia labiau nei teatre dirbtinai įvairiomis priemonėmis sukurtos istorijos.“
Aktorė, taip pat ir šio bei visų kitų savo spektaklių pjesių autorė ir režisierė B. Mar į daugeliui tik iš mokykloje skaitytų kūrinių „Viktutė“, „Irkos tragedija“, „Sename dvare“ pažįstamą Šatrijos Raganą atsigręžė po to, kai scenoje įkūnijo jau ne vieną mūsų kultūrai svarbią istorinę asmenybę: Salomėją Nėrį (spektaklis „Poetė“), Unę Babickaitę (spektaklis „Unė“), Jono Biliūno žmoną Juliją Janulaitytę (spektaklis „Jis ir ji“ kartu su Aleksu Kazanavičiumi), Moniką Mironaitę (spektaklis „Lietuviškoji Nora“ su Aleksu Kazanavičiumi, Andriumi Bialobžeskiu ir Mindaugu Capu). Tačiau iš tiesų aktorės pažintis su šia ypatinga moterimi prasidėjo gerokai anksčiau, daugiau kaip prieš dvidešimt metų, dalyvaujant „Šatrijos Raganos kelio“ projekte, kai drauge su kitais menininkais keliavo po Šatrijos Raganos vietas Žemaitijoje ir ten skaitė rašytojos kūrybą.
„Tada pasirodė labai artima jos pasaulėjauta, uždarumas, tas „ilgėjimos“ kitokio, subtilesnio gyvenimo... O dabar, praėjus daug laiko ir man pačiai įgijus gyvenimo patirties, mintyse vėl ėmė skambėti jos tekstai, dienoraščiai, jos išmintis ir tasai itin stiprus gyvenimo trapumo, praeinamumo pojūtis. Pajutau, kad atėjo laikas vėl iš naujo perskaityti Šatrijos Raganą“, – sakė B. Mar.
Spektaklis-impresija paremtas žinomos lietuvių rašytojos, pedagogės, labdarės M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos biografijos ir kūrybos faktais bei ypač intriguojančia jos slėpiningo asmeninio gyvenimo istorija: nors išlikę daug rašytojos laiškų, nėra nė vieno, skirto jai itin svarbiam žmogui, šalia kurio nugyveno nemažą gyvenimo dalį – kunigui Kazimierui Bukantui.
B. Mar subtiliai keliauja rašytojos pėdomis, atversdama jos laiškus ir dienoraščius, interpretuodama kūrinių „Viktutė“, „Dėl ko tavęs čia nėra“, „Sename dvare“ ir kitų fragmentus – taip mėgindama atspėti Šatrijos Raganos paslaptį bei apmąstyti, priminti istorinį rašytojos gyvenimo kontekstą, jos puoselėtas vertybes, neprarandančias aktualumo praėjus šimtmečiui.
Pasak aktorės, Šatrijos Raganos mintys šiandien ypač aktualios – ir apie egoistišką žmogaus prigimtį, ir apie Lietuvos bėdas – beprasmiškas žmonių ir partijų, draugijų tarpusavio kovas ne dėl bendros naudos, o dėl užgautų ambicijų…
„Man regis, niekas to meto literatūroje nėra taip stipriai ir giliai pajutęs ir įžodinęs tokio amžinybės jausmo – sykiu būdama labai „materialistiška“, kaip Marija save pati vadina, savo dvasia ji skriejo toli, kaip pati sako, „stovėjo ant aukšto kalno“ ir žvelgė į tą krutančių, knibždančių skruzdėlių gyvenimą... Tai ilgesys gilios, amžinos meilės, kuris virto jos kūryba, visokeriopa veikla, pagalba žmonėms…“ – įžvalgomis dalijosi B. Mar.
Aktorės monologas – tarsi M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos išpažintis praėjus daugeliui metų, jos „neparašytas laiškas“, kuriam subtiliai pritaria smuikininko A. Šilalės atliekami muzikiniai motyvai.
Spektaklio kompozitorė, Niujorke gyvenanti 2022 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Žibuoklė Martinaitytė teigė, kad spektaklyje skambanti muzika kaskart vis kitokia, nes jos trukmė ir netgi atliekamų fragmentų seka priklauso ir nuo aktorės pasirinkto tempo, ir nuo gyvo instrumentalisto, reaguojančio į sceninį veiksmą, sprendimų.
„Parašiau daugybę tarpusavyje susijusių fragmentų, pavadinau juos savotiškomis ilgesio variacijomis. Repetuojant su nuostabiu smuikininku Artūru Šilale iš karto sužavėjo šio atlikėjo improvizaciniai gebėjimai ir intuityvi pagava, kokios muzikos ir kiek reikia. Šiuo atveju atlikėjas tampa ir vienu iš kūrėjų. Gyvo instrumento grojimą palydi elektronika, kurioje taip pat skamba akustiniai garsai“, – spektaklio muzikinę dalį apibūdino kompozitorė.
Ji prisipažino iš pradžių kiek suabejojusi dėl spektaklio literatūrinio pagrindo, tačiau perskaičiusi spektaklio tekstą ir Šatrijos Raganos kūrinių ištraukas suprato, kaip per laiką nusidriekusiomis nematomomis gijomis yra susijusi su šia rašytoja: „Jos kūryboje aptikau to paties metafizinio ilgesio užuominas ir grožio apraiškas, būdingas ir mano pačios kūrybai.“
Spektaklio „Neparašytas laiškas“ scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar, kompozitorė – Žibuoklė Martinaitytė, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijų dailininkas, garso režisierius – Marius Vilčinskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, režisierės asistentė, choreografė – Sigita Mikalauskaitė.
