aA
Antroji ištrauka iš rašytojo, poeto, dramaturgo Marko Zingerio naujausio romano „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ – vienas iš daugelio kinematografiškųjų kūrinio epizodų. Knygos išleidimą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Lietuvos knygynuose ieškokite nuo balandžio vidurio. Kviečiame skaityti antrąją ištrauką.
Markas Zingeris
© Paulius Račiūnas

Kai Laisvės alėjoje išsprogo pirmieji liepų pumpurai, Jaša Bliuminas jau deklamavo ištisą poemą, kiekvieną jos skyrių vienu atsikvėpimu, kaip sambrėškiais lakštuoja mažutėlė pilka lakštingala. Už tai tėvukas Mika jam nupirko dviratį su tviskančia rankena ir stipinais, su skardžiu skambučiu.

Tomis susižadinimo ir nuojautų dienomis Ana Albertovna Bliumin suieškojo kino teatro „Triumf“, kuriame turėjo įvykti šventė, sovietinį direktorių, buvusį savo vyro kino mechaniką. Tai buvo išvaizdus vyras, nevykęs aktorius paburkusiais paakiais, prieškariu čia sukęs projekcinį aparatą. Ana Albertovna pasveikino jį su naujomis pareigomis, kad ir pavėluotai, ir įdavė butelį tauraus gėrimo, aukso vertės konjako, juodojoje rinkoje iškeisto už pasakiškai gražią koralų apyrankę. Ne viską išsinešė kiemsargis Petras!

Apie tą kino mechaniką, kurį už akių pravardžiuodavo „balalaika“, ji buvo nekokios nuomonės, nes anuomet aparatinėje, jam prasukus melodramą, rasdavo krūvas tuščių alaus butelių, o kartą (iki šiol negali užmiršti) net moteriškas kelnaites.

Apie tą kino mechaniką, kurį už akių pravardžiuodavo „balalaika“, ji buvo nekokios nuomonės, nes anuomet aparatinėje, jam prasukus melodramą, rasdavo krūvas tuščių alaus butelių, o kartą (iki šiol negali užmiršti) net moteriškas kelnaites; šią moteriško garderobo dalį Ana Albertovna vadino reitūzais, žodelį perėmė iš XIX amžiaus, šitaip Napoleonas ir Prūsijos generolai vadino jodinėjimo kelnes. Be to, Jašos močiutę visad persekiodavo anos, kitos Anos, šešėlis – nepakęsdavo lengvabūdžių suvedžiotojų.

Marko Zingerio knygos viršelis
Marko Zingerio knygos viršelis
© Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Tačiau čia turėjo įvykti koncertas, į kurį šeima dėjo tiek vilčių.

Balalaika, kurio vėlės atsiprašome, nes tikrąjį vardą pamiršom, susieidavo su žmonėmis iš orgkomiteto, tad galgi įprašytų juos įtraukti mažą gabų berniuką į programą.

– Juk jūs šiais laikais viską galit! Tai pašnekėkite jiems įtaigiu balsu, kad ir šitaip: „Tai bus koncerto numeris „Vaikiukas-nykštukas“. Į sceną išeina vietinis vaikas. Jis atmintinai deklamuoja rusų klasiko knygą! Jo mamą išgelbėjo tarybinė armija. Visi ploja!“

Kad ir ką grotų, dūzgintų ar barškintų tovariščius Balalaika naujaisiais laikais, jis buvo neblogas žmogus, dargi sentimentalus. Išvaizdi figūra žylančiais smilkiniais. Jį gaubė tam tikras laikinosios sostinės fleur’as. Juokaudamas prisistatydavo jaunoms damoms: „Esu gražiai konservuotas džentelmenas.“ Būtų galėjęs operoje išeiti į sceną su žodžiais: „Karieta, ponios ir ponai, prie paradinių durų“, betgi „Triumfe“ gaudavo didesnę algą. O anais laikais poniai Blumin rankelę bučiuodavo, šešiolikinės dėl jo ūsiukų leipdavo. Jaunyste, kur tu?

O konjakėlis buvo prancūziškas! Tad naujasis kino teatro direktorius, sudrėkinęs gerklę Jašos močiutės atneštu „Courvoisier“, kiek pamindžiukavęs pasakė valdžiai:

„DRAUGE LENINO RAJONO SEKRETORIAU!
TAI BUS MAŽO BERNIUKO, KURIO MOTINAI
RAUDONOJI ARMIJA IŠGELBĖJO GYVYBĘ,
DOVANA ARMIJAI NUGALĖTOJAI!“

Paskutinį sakinį pridėjo nuo savęs.

Ko gero, galingam vyrui plačiais atvartais pataikė į pačią širdį.

Atėjo diena, kai liesutis berniukas su kojytėmis kaip degtukai ir rusvais kirpčiukais atsidūrė akinamai apšviestoje scenoje didumo sulig Rotušės aikšte arba, jei arčiau šešiamečio Jašos šiokiadienių, kaip didžiulė močiutės keptuvė, kurios viduryje tarsi kiaušinio trynys plūduriuoja jis, Jaša.

Dėdukas Jaka plekštelėjo jam per užpakalį.

Kleiner, pirmyn!

Jam už nugaros sūpavosi aksominė užuolaida, už jos, užkulisių tamsoje, plyksėjo dėduko Jakos akiniai.

Aukštybėse sugirgždėjo trosai, ir per salę, lydimas prožektoriaus palubėje, praskriejo oro akrobatas su besiplaikstančia raudona vėliava. Vien tik šiai dienai buvo iškviestas iš Vilniaus, o gal net iš Maskvos.

Aukštybėse sugirgždėjo trosai, ir per salę, lydimas prožektoriaus palubėje, praskriejo oro akrobatas su besiplaikstančia raudona vėliava. Vien tik šiai dienai buvo iškviestas iš Vilniaus, o gal net iš Maskvos.

Nuošė plojimai.

Užkulisiuose atsirado žmogus, anais laikais vadintas konferansjė, frakuotas kaip ir dėdukas Jaka, ir sieksniniais žingsniais nukinkavęs į sceną paskelbė numerį – veik tais pat žodžiais, kokiais „Triumfo“ direktorius Balalaika gražbyliavo Draugui, sėdinčiam aukštoje kėdėje. Tik šįkart – be jokių mindžiukavimų.

Palenkęs ploną strypą prikišo prietaisą Jašai prie burnos.

Šešiamečio šou prasidėjo.

Užsimerkęs nuo ryškių spindulių Jaša įkvėpė oro ir prabilo – tik šįkart ne kaip šeimos iščiustyta lakštingala, o kaip cypsintis viščiukas inkubatoriuje – į teatrališkų šviesų nutviekstus tolius, žvelgdamas virš auksasiūlių antpečių, plyksinčių tamsoje kaip mėnesiena jūroje (praėjusią vasarą jis poilsiavo prie Baltijos).

Nuo tų dienų – taip galvojo ligonis pooperacinėj, – jis visą gyvenimą siekė, kad ir nesąmoningai, tegu tik versdamas libretus, kad šalta grėsminga gyvenimo jūra, plyksinti toliuose, jį pasitiktų bangų aplodismentais ir gultų po kojomis.

Stebindamas pats save Jaša iškalbėjo visą knygą, surašytą eilėmis, atskirais skyriais. Jam deklamuojant aukštu balsu, posmai vyniojosi viens iš kito kaip kuokštai gubojos, ritinėjami pūgos, ledijo ir skambėjo, lūžo kaip varvekliai, vingiavo ledo takeliu į gamtovaizdį, gulėsi arkliui po kojomis kaip neaprėpiamos baltos tolumos. Garavo kaimietukui iš burnos, arkleliui iš šnervių. Ir vėl dūmė vieni kitiems iš paskos ir net užlėkdavo vieni ant kitų lyg įsilėkusios rusiškos rogės be vadžių.

Jašos balsas, kuris, rodėsi, buvo ne jo, o tik sklandė kaip oro balionas aukštybėse palei lipdytines lubas ir sietynus, stabtelėjo tik vienąkart, kai šešiamečiui su įgimta, kad ir „kompensuota“, širdies yda pritrūko oro – bet tik akimirką.

Tuo metu per salę ir vėl praskriejo oro akrobatas. Pastvėrė nusigandusį Jašą kaip Tarzanas, lekiojantis lianomis, ir nuskraidino į palubę. Juk akrobatas taip pat artistas, o tokie žmonės mėgsta riziką! Tiesiog negali be cirkų. Akrobatas troško nušauti du zuikius: parodyti kompartijos načialnikams, ką sugeba, kad jį pagirtų Aukštuosiuose rūmuose, ir įsiteikti didžiajai antpečiuotai auditorijai, betgi savaip, netikėtai, artistiškai. Buvo pagautas noro savaip pasireikšti, pasiaukoti, nustebinti ir priblokšti per tokią šventę. Gal ir jam grėsė Sibiras, gal ir jo kambario sienos buvo apėjusios baimės pelėsiais? Tokio numerio nerepetavo, tačiau to reikėjo reginiui, Partijai ir valstybei; kai kalbama apie pergalę prieš fašizmą, brangūs draugai, neatsižvelgiama į niekieno kaprizus ar nuogąstavimus. Jeigu Jaša net būtų nukritęs iš palubės ir užsimušęs ar, dar baisiau, krisdamas pritrenkęs kurį nors medaliais apsikarsčiusį pulkininką leitenantą su pačia, viskas būtų buvę pateisinta ir pakišta po kilimu; ne tiek vaikų žuvo dėl didžio tikslo, ne tiek buvo nuo fašistų išvaduota. Gal ir apmaudu, bet būtų buvęs nurašytas kaip dar viena auka.

Markas Zingeris
Markas Zingeris
© Paulius Račiūnas

Akrobatas, žinoma, buvo išmankštintas tūkstančių pasirodymų ir kupinas pačių geriausių ketinimų. Mažiausiasis iš Bliuminų, apmiręs, paaukotas dėl šeimos išgelbėjimo, kietai ir skaudžiai suimtas už pažastų, skriste pralėkė pro šakotą šviestuvą, paauksuotą šventei ir tviskantį krištolais, ir vos begaudantis kvapą buvo pastatytas atgal ant scenos, kurią užplūdo plojimų škvalas. Dėdukas Jaka, ką tik nurijęs tabletę nuo širdies, atpėdinęs iš užkulisių stvėrė vaikaitį už rankos ir remdamasis į lazdelę ėmė lankstytis į visas puses, skynė ovacijas. Puikavosi purpuro peteliške iš prieškario garderobo, remiančia nuskustą smakrą, ir išvežto Glaso fraku. Jeigu būtų nenuplikęs ir želdintųsi ūsiukus, būtų priminęs krypuojantį kaip antinas Čarlį Čapliną, tiek sykių rodytą „Triumfe“; bet čia privalu pareikšti: Čarlis Čaplinas mėgdžiodavo tokius kaip dėdukas Jaka, jį, kapitalistą, tapusį gembininku, taip pat tūkstančius, šimtus tūkstančių laimės ieškotojų ir emigrantų kaip Maksas Bliuminas, besigrumiančių su lemtimi ir vis išsprunkančių jai iš letenų.

Vaikaitis pastebėjo, kad prasisegęs dėduko antukas. Taip nutikdavo jų šeimos vyrams iš išgąsčio arba dėl perdėto entuziazmo. Kartą tėveliui atsisegė klynas perimant socialistinio lenktyniavimo vėliavą – taip jį ir nufotografavo aplaidus korespondentas.

Vaikaitis pastebėjo, kad prasisegęs dėduko antukas. Taip nutikdavo jų šeimos vyrams iš išgąsčio arba dėl perdėto entuziazmo. Kartą tėveliui atsisegė klynas perimant socialistinio lenktyniavimo vėliavą – taip jį ir nufotografavo aplaidus korespondentas.

Bet visiems tai buvo nė motais. Ėmė lyti gėlėmis! Vadų moterys – buvusios gydytojos, mokytojos, teatralės, scenoje išvydusios mažą berniuką, tapo perdėm jausmingos. Pokariu gėlės, dovanojamos aktoriams, ypač jaudino. Dida, daug metų mačiusi pavasario žiedus tik pro spygliuotą vielą, vis primindavo tai Jašai, jam jau suaugus. Kai kurios gėlės Didai, dievaž, priminė kino aktores iš mergaitiškų jos fotoalbumų arba iš Bliumino senjoro kino teatrų. Štai rožė – tai Liubov Orlova, o mimoza – Marlen Dytrich, pagaliau ištrūkusi iš stingdančių Baltijos vėjų glėbio, su kuriais šokdavo argentinietišką tango. Jurginas, brač, visai kaip klounas Karandašas!

Jaša gėlių nerinko. Jį seneliui iš rankų, pribėgusiai Didai iš glėbio išplėšusios jau niurkė ir glėbesčiavo pulkininkienės, išsiilgusios vaikų ir namų židinio, vis kartodamos: „Ach ty, naš mužičok s nogotok!“ (1) Ko gero, visų vėlesniųjų jo polėkių stimulas, pradedant pažintimi su mergaite iš egzotiško Lietuvai kontinento ir baigiant kūrybiniais užmojais, glūdėjo šiame gabaus mažo berniuko triumfe svetimų žmonių minioje, atstovaujančioje tuo metu triumfuojančiai ir galingiausiai Europoje šaliai – tai dėl jo jie mirksniui išniro iš nugalėtojų uniformų su auksinėm sagom ir antpečiais ir tapo šeima, eiliniais vyrais ir moterimis, išsiilgusiais taikos, šeimos, juoko, ir visi jam šaukė: „Bravo, riestanosi!“

O jis dusdamas nuo kvepalų galvojo: „Aš joks riestanosis. Paleiskit mane, aš verksnys – dūdanosis, taip mane namie močiutė erzina. Paleiskit, nes apsižliumbsiu!“

Kariškių apykaklės kvepėjo „Šipru“, jam pažįstamu iš namų, o jausmingos moterys tų didelių vyrų su auksasiūliais antpečiais ir nuskustais sprandais, kurie buvo pirmieji Jašos Bliumino vertintojai, pirmoji istorijos jam „padovanota“ auditorija, taigi tos moterys gramzdino jį „Podmoskovnyje večera“ ir „Belaja čeriomucha“ kvapų debesyse. Vėliau jis išmoko tuos kvapus atskirti, pažino visas tarybmečio spalvas ir atspalvius, taip pat ir rusų klasikos spalvas, ir saldafoniškas rusiškas. Ir laukinę jėgą meilingame beatodairiškame didžiarusio glėbyje.

Vėliau jis išmoko tuos kvapus atskirti, pažino visas tarybmečio spalvas ir atspalvius, taip pat ir rusų klasikos spalvas, ir saldafoniškas rusiškas. Ir laukinę jėgą meilingame beatodairiškame didžiarusio glėbyje.

Gėlės ir kvepalai, ir veidą braižantys auksasiūliai antpečiai!

O senis avantiūristas, kaip pats save mintyse išvadino Jokūbas Bliuminas, ir didžiuodamasis, ir jausdamasis kaltas, kad savo mažių leido pasičiupt miniai, trynė rankas. Jis vis dar toks pat mitrus kaip prieškariu, kuo gi ne oro akrobatas? Žinojo, ką daro. Jis bet kam nosį nušluostys! Komendantas nukels kepurę prieš senį Bliuminą, ištremtą į rūbinę. Valdžia juos mylės, ir Jašai gyventi bus daug saugiau, ne taip, kaip išnykusiems iš jų kiemo Glasų anūkams.

(1) Ak, tu mūsų vaikiuk nykštuk (rus.).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Muzika ties tiltus iš Lietuvos į Turkiją ir Azerbaidžaną

Spalio 18 d. Vilniaus rotušėje numatytas karštas orkestro muzikos koncertas su rytietiškais...

Juozo Kavaliausko atminimo paramos fondas veiklą pradeda labdaros koncertu ir meno kūrinių e. aukcionu

Šių metų spalio 16 d. Juozo Kavaliausko atminimo paramos fondas organizuoja savo pirmąjį labdaros...

Kino klube – naujausias Wernerio Herzogo filmas

Tarptautinio Kauno kino festivalio Kino klubas pristato išskirtinį seansą – naujausią žymaus...

Aleksandro Vasiljevo parodoje – XX amžiaus mados šedevrai

Lietuvos dailės muziejus spalio 22 d., antradienį, 18 val. Taikomosios dailės ir dizaino...

„Man Booker“ premija paskirta Margaret Atwood ir Bernardine Evaristo papildyta

Prestižinė „ Man Booker “ premija už grožinę literatūrą pirmadienį buvo neįprastai...

Top naujienos

Pranckietis balsuoti dėl jo prašo dar šiandien, šaukiamas valdybos posėdis nuolat pildoma (65)

53 parlamentarų pasirašytą pareiškimą dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio atšaukimo...

„New York Times“ tyrimas: Rusija vos per 12 val. Sirijoje subombardavo 4 ligonines (128)

Rusijos karinės oro pajėgos seniai kaltinamos ligoninių bombardavimu remiant Basharo al Assado...

Širinskienė ir Kirkilas peikia Pranckietį, bet patys postų kratosi (13)

Seimo nariai surinko parašus prieš Viktorą Pranckietį, jo postą teigia galintis užimti ir iš...

Lietuvos vežėjai prakalbo apie sektoriaus žlugimą: politikai vykdo genocidą (308)

Skubomis įvedamos mokesčių reformos gresia vežėjų bankrotais, – štai taip antradienį...

Nausėda: prabanga taip pat galėtų būti apmokestinama papildyta (496)

Beveik 100 dienų darbo laikotarpį pasiekęs prezidentas Gitanas Nausėda akcentavo esąs ir...

„Ryto“ pasiūlymo vasarą negavęs baltarusis jaučiasi tapęs krepšinio mamutu

Belgrado „Partizan“ ekipai pirmadienį iš Vilniaus oro uosto atvažiavus tiesiai į...

Prie strategiškai svarbaus miesto – didelė atsakomoji ataka prieš Turkijos pajėgas skelbiama, kad teritoriją paliko visos humanitarinės organizacijos (106)

Sirijos kurdams pavyko pasipriešinti Turkijai viename iš pasienio miestų, kurio perėmimą Ankara...

Lietuvos darbo rinka – bene labiausiai nukraujavusi ES + laukia dar ne vienas sunkus iššūkis

Lietuva turi bene labiausiai pastaraisiais dešimtmečiais nukraujavusią darbo rinką Europos...

Nausėda nepersigalvojo dėl Roko Masiulio: jis labai rimtai svarsto abi alternatyvas (51)

Prezidentas Gitanas Nausėda teigė nepakeitęs savo nuomonės dėl buvusio susisiekimo ministro Roko...

Septyni požymiai, kad jūsų vaikas priklausomas nuo elektroninių cigarečių (2)

Politikams vis ieškant būdų, kaip pažaboti elektroninių cigarečių vartojimą nepilnamečių...