Tinka visiems skaitytojams

„Ši knyga yra skirta praktiškai kiekvienam, nes aš pradedu nuo įžangos apie apskritai žmogiškąjį bendravimą kaip fenomeną nuo priešistorinių laikų, o paskui einu per visus mūsų gyvenimo tarpsnius ir ką ten bendravimas reiškia. Galvoju, kad tas pasiskaitymas gali būti įdomus labai įvairaus amžiaus žmonėms – pavyzdžiui, mano anūkės paskaitė, ir sako, čia visiems paaugliams reikia duoti skaityti. Jei jau anūkės, kurios labai kritiškos, taip įvertino, galvoju, tiktų ir kitiems“, – šypsojosi prof. E. Laurinaitis.

Paklaustas, kiek šeimų, artimųjų ar apskritai pasaulio bėdų išspręstų gebėjimas sklandžiai bendrauti, prof. neslėpė tokių stebuklų nesitikintis.

„Graži hipotezė būtų – beveik rojus Žemėje. Bet jei žiūrėtume realistiškai, bendravimas yra tik mano vidinio gyvenimo, mano vidinių vertybių atspindys. Todėl su kai kuriais net geriausiai mokėdamas bendrauti, aš galiu norėti bendrauti, o su kitais – galiu nenorėti. Bendravimo įgūdis nenulemia žmogaus gyvenimo kokybės – nulemia jo filosofija, jo matymas, kas yra kiti pasaulyje ir kas yra jis jiems“, – aiškino profesorius.

„Bendravimas yra instrumentas. Ne be reikalo ši knyga pavadinta „Žuvis vandenyje“ – vanduo yra tas bendravimo okeanas, kuriame mes plaukiojame, bet, nežiūrint į tai, mes esame skirtingos žuvys, ir kaip ir okeane, kažkas kažką valgo“, – kalbėjo E. Laurinaitis.

Įvardino svarbius patarimus

Norėdami sklandžiau bendrauti su kitais, galime pradėti nuo paprastų dalykų.

„Pirmasis yra senos smėlio dėžės vaikiškos taisyklės propagavimas – kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako. Aš tikrai labai skatinu bendraujant ne tiek klausyti, ką kritiško man sako tas žmogus, su kuriuo kalbu, kiek tai, ką jis sako, yra apie jį. Labai įdomių dalykų galima pamatyti, galima labai praturtėti matant ir suprantant žmogų“, – pastebėjo prof. E. Laurinaitis.

„Kitas irgi svarbus principas yra tai, kad mes, kaip sako labai sena patarlė, turime vieną burną ir dvi ausis, tad klausyti reikia dvigubai daugiau negu kalbame. Galiausiai, turbūt tikrai būtų verta prisiminti labai paprastą dalyką, kad tam, kad aš galvočiau, kad mane suprato, aš turiu išgirsti iš to kito mano pašnekovo, kaip jis mane suprato – paprašyti jo pasakyti, kaip jis mane girdi. O šito dažniausiai savo kasdieniniame gyvenime mes tikrai nedarome, ir tada vaikščiojame su idėja galvoje, kad aš gi pasakiau ir jis turėtų žinoti, o jam iškrito iš galvos po dviejų žingsnių pro duris išėjus. Tad šitai reikėtų įsiminti ir, jei sakome kažką svarbaus, paprašyti žmogaus, kad jis pasakytų, kaip išgirdo“, – vertingu patarimu pasidalino jis.

Empatiją galima ugdyti tik iš dalies

O ar galima žmonėms išmokti empatijos?

„Empatija pagal apibrėžimą yra sugebėjimas pajausti, ką jaučia kitas – ir tai yra dviejų mūsų organizmo sistemų sąveika. Viena yra grynai nesąmoninga anatominė: mes turime savo smegenyse taip vadinamus veidrodinius neuronus arba tuos, kuriuos jau dabar vadina rezonansiniais tinklais, kurie surezonuoja į kito žmogaus, su kuriuo esu kontakte, tam tikrų neuronų aktyvumą. Mes tiesiog turime rezonansą, pajaučiame, ką pajutome“, – kalbėjo profesorius.

„Bet turime antrą komponentą – intelektualinį, kuris sako, kad tai, ką aš pajutau, yra ne mano, o jo jausmas, ir tas yra ugdoma. Tas fiziologinis lygis nelabai gali būti pakeistas, o štai sugebėjimas pajusti, kad aš pajutau, leisti sau pavadinti, ką pajutau, ir pasakyti sau, kad tai yra jis, kuris tai jaučia, o ne aš – aš esu tik rezonuojantis kamertonas – duoda labai daug galimybių gerinti mūsų supratimą ir bendravimą“, – sakė prof. E. Laurinaitis.

Dėl to, kad tokios knygos kaip ši galbūt nepasieks tų, kurie nesidomi tobulėjimu, saviugda, sklandesniu bendravimu jis tikino nė kiek nesijaudinantis.

„Niekada neturėjau iliuzijų, kad knygą turėtų perskaityti visi – dėl to esu visiškai ramus. Bet aš galvoju, kad tą savo empatiją kai kurie mūsų turime gana gerą nuo mūsų genetikos ir šeimos įtakos, nežiūrint į tai, kiek aš ten užsiimu ar neužsiimu saviugda. Kitas dalykas, kad net ir užsiimant saviugda visą gyvenimą galima praleisti kažkokius labai svarbius dalykus, kurie svarbūs mūsų tarpusavio santykiams“, – svarstė jis.

Žuvis vandenyje

Ragina nebijoti mirties

Knygoje „Žuvis vandenyje“ jos autorius paliečia ir mirties temą – kuo ji susijusi su bendravimu?

„Pirmas paprasčiausias atsakymas – mes visi mirsime. Kadangi mirsime, reikia pagalvoti, kaip. Labai daug žmonių mirties bijo, kai tuo tarpu tas mūsų natūralus gyvenimo galas gali būti labai svarbus ir reikšmingas, jeigu aš išeinu apsuptas man brangių žmonių, su kuriais aš praleidau gyvenimą, ir, maža to, aš tam išėjimui ruošiausi. Aš turėjau interviu su garsiu psichoterapeutu ir rašytoju Irvinu Yalomu, kai jam jau buvo 93 metai, ir jis sakė, kad nebijo mirties. O nebijo todėl, kad jis nieko nesigaili, kad jis iš tikrųjų jaučiasi nuėjęs savo tą gyvenimo kelią ir tai, ką jis darė, jam tinka ir dabar. Aš galvoju, kad tai yra labai gražus, labai svarbus kriterijus įvertinti, kaip mes gyvename“, – sakė prof. E. Laurinaitis.

„Todėl galvoti apie gyvenimo pabaigą nereiškia depresyviai galvoti, kad viskas jau pasibaigė – atvirkščiai, tai reiškia galvoti sau, kaip aš gyvenu tą gyvenimą dabar, šiandien, ir ar aš nesigailėsiu tada, kai iki mirties bus likę tik pora minučių?“, – pridūrė jis.

Tinkamai reaguoti svarbu ir tiems, kurių aplinkoje yra vyresnio amžiaus artimųjų, gyvenančių paskutinį gyvenimo etapą ir galbūt bijančių mirties.

„Nepasakysi kitam bijok ar nebijok – jausmų reguliuoti mes iš viso negalime, bet reikia patiems nebijoti to žmogaus mirties, rodyti, kad jūs su juo bendraujate ne kaip su iškeliaujančiu puslavoniu, o su gyvu, svarbiu, įdomiu žmogumi, kuris gali kartais pasakyti tokių dalykų, kurių mes gyvenime nesužinosime iš nieko kito. Ir todėl reikia jais kuo daugiau naudotis – jiems tai irgi duoda gyvenimo prasmės jausmą“, – patarė profesorius.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt