Garbinama pasaulyje, nors dar nesulaukė nė 30-ies
É. Louis kūriniai ne tik gausiai skaitomi visame pasaulyje, bet ir graibstomi solidžiausių Europos teatrų bei interpretuojami garsiausių režisierių: įsimintinus spektaklius pagal rašytojo tekstus yra pastatę tokie režisieriai kaip Thomas Ostermeieris, Ivo van Hove, Milo Rau, Anna Smolar, skirtingų kartų vokiečių, britų, prancūzų, norvegų, lenkų ir kitų šalių režisieriai.
Į lietuvių kalbą šio rašytojo kūrinių išversta nėra, visgi, N. Jasinskas yra jau antras režisierius, jo kūrinius Lietuvoje perkeliantis į teatrą – pirmasis tai padarė spektaklį „Kas nužudė mano tėvą“ pastatęs Nauberto kurso draugas, režisierius Antanas Obcarskas.
Kiekvienas jų šį autorių atrado savais keliais. N. Jasinskas – prieš kelerius metus lankydamasis Vokietijoje, viename iš Berlyno teatrų. „Aš stebėjau mano tuomet mėgstamo režisieriaus repertuarą ir susidūriau su spektakliu, kuris vadinosi „History of Violence“ (liet. smurto istorija), ir mane labai sudomino tiek spektaklis, tiek pati dramaturgija – pati estetika, kalba, rašymo būdas, minties dėliojimas. Aš nusprendžiau susipažinti su kūrėju, kuris, kaip tuo metu galvojau, parašė pjesę, o pasirodė, kad jis pradėjo rašyti romanus. Ir taip prieš trejus metus prasidėjo pažintis“, – apie tai, kaip pats atrado Édouardo Louis, laidoje „ARTimai“ pasakojo jis.
Galbūt ir pats mieliau būtų statęs „Kas nužudė mano tėvą“, bet kolega jį aplenkė? N. Jasinsko nuomone, šis kūrinys tikrai lengviausiai adaptuojamas teatrui, nors ir nėra specialiai jam parašytas. „Iš pradžių, kai susipažinau su Édouardo Louis kūryba, buvo mintis keliauti su šia medžiaga – tuo metu jis buvo parašęs tris kūrinius. Tačiau taip atsitiko, kad mes net nekalbėję su A. Obcarsku kartu pradėjome mąstyti apie E. Louis, o paskui sužinojau, kad jis vis dėlto jau daro šį spektaklį. Tuomet liko kiti du E. Louis kūriniai – kitas, nors irgi yra labai įdomus, kvestionuoja postkolonistinį palikimą Vakarų Europoje, pasirodė šiek tiek tolimas mūsų kontekstui. Nesinorėjo daryti kažko vakuume, kuris kalbėtų apie kažką ten ir pas mus veiktų tik kaip šaukinys. Norėjosi surasti kažką bendro, kas veiktų tiek ten, tiek čia – ir, man atrodo, kad „Edžio pabaiga“ tam puikiai tinka“, – kalbėjo N. Jasinskas.
Galbūt E. Louis, sulaukiantis tokio bendraamžių (ir ne tik) susidomėjimo, taps šios kartos balsu, kaip savo laiku buvo bytnikų judėjimo lyderis Džekas Keruakas? J. Nasinskas prasitarė, kad šį klausimą, kas tas kartos balsas, taip pat kelia spektaklyje.
„Ar žmogus, kuris rašo tam tikra prasme alternatyvą tai tikrai ir rimtai literatūrai, nagrinėjančiai kažką tokio didingesnio, poetiškesnio, kažką labiau savalaikį, nusileidžia jai ar ne? Ar žmogus, kuris eina tokios mažos alternatyvos keliu, gali tapti kažkuo tokiu didingo, ikoniško ir mus visus apjungiančio? Geras klausimas, kurį mes irgi nagrinėjame, bet kadangi jam tik kitą savaitę bus 30, labai sudėtinga spekuliuoti ir, man atrodo, laikas aprodys“, – kalbėjo N. Jasinskas.
Problemos Lietuvos ir Prancūzijos provincijose – tapačios
N. Jasinskas pasakojo, kad E. Louis rašo ne tikrus dienoraščius, bet kažką panašaus į tai – lyg laiškus sau, apmąstymus tam tikromis temomis: „Kuo jis išsiskiria, kad nevengia tokios labai grubios, labai buitiškos kalbos, bet tam tikra prasme jai suteikdamas kažkokią savo estetiką – tai vėlgi atsiranda iš to, kad jis gimė tokiame mažame kaime, maždaug 150 kilometrų nuo Paryžiaus, kaip mes su kūrybine komanda vadiname – ties asla. Būdamas šešiolikos jis pabėga į šalia esančio regiono sostinę, Amjeną, labai nedidelį miestelį, iš kurio vėliau keliauja į Paryžių. Iš esmės tai yra kelias vaiko, kuris gyveno tokioje socialiai trapioje šeimoje, labai finansiškai sudėtingose aplinkybėse, taip pat ekonominėse, ir politinėse, bet būdamas 29-erių jis tampa Europos literatūros žvaigžde. Ir tas kelias nuo didžiulio susikaustymo, dėl įvairiausių aspektų, iki to, kuris yra dabar, yra žiauriai įdomus ir jis bando tai reflektuoti“.
Visgi, ar tai, ką toks žmogus išgyvena Prancūzijoje, galima gretinti su gyvenimu Lietuvos provincijoje?
„Tame ir įdomus dalykas, kad mes, bent jau aš, kažkokia grupė žmonių, kurioje aš esu, turime kažkokį romantizuotą Vakarų vaizdą, esą toks gyvenimas, koks vyksta didmiesčiuose ir sostinėje, toks pats turbūt vyksta ir periferijoje. Ir perskaičius E. Louis darbus, ištinka suvokimas, kad nėra absoliučiai jokio skirtumo – ten yra tas pats skurdas, smurtas, įsivyravęs patriarchatas, niekaip negalintis išeiti iš tam tikros sistemos, patyčios, tiek mokyklose, tiek šeimoje. Keliamos socialinės, ekonominės, politinės problemos yra iš esmės tapačios – mes vėl susiduriame su labai aiškia kairės dešinės kryptimi, kas pas mus irgi egzistuoja, ir visais šiais klausimais yra labai daug susikirtimo taškų. Iš tikrųjų yra įdomu sulaužyti tą naratyvą, kad ten kažkur yra kažkaip geriau, kaip ir pats Louis važiuodamas iš to kaimo į Paryžių, galvoja, kad ten kažkur aš pasikeisiu ir ten bus kažkaip kitaip, bet mes vis dėlto matome tą galimą neįmanomybę“, – pasakojo N. Jasinskas.
Kodėl dabar apskritai ant bangos menininkai panoro publikai taip ant lėkštutės padėti save, nebesislėpdami už jokių personažų ir itin atvirai dalindamiesi visomis patirtimis?
„Man atrodo, kad tai apskritai yra susiję su bandymu susikalbėti. Galiu tik spekuliuoti per save, bet aš pats ateinu iš tokio pagrindo, kuriame atviras, detalus kalbėjimasis su apsinuoginimu buvo ir yra tabu – yra noras pakeisti šį naratyvą ir kalbėti tiesiai šviesiai, taip, kaip aš matau, kaip aš jaučiuosi, norėčiau išgirsti, kaip tu jautiesi, kaip tu gyveni ir matai šį pasaulį. Tam reikalingas betarpiškas atvirumas ir jį pasiekti yra labai sudėtinga, nes pirmiausia tu turi suprasti, kaip tu jautiesi, tai įsivardinti sau, ir, trečia, reikia kažkaip susikaupti ir pasidalinti su žmonėmis. Tuos žmones, kurie galėtų išgirsti ir atliepti, aišku, dar reikia surasti, ir, man atrodo, kad tai ateina iš tos kažkokios supresuotos kultūroje susiformavusios eigos. Vyksta kažkoks toks atvirkščias variantas, energija, kuri buvo supresuota, eina lauk, gal tai...“, – svarstė jis.
Apskritai šiuo spektakliu N. Jasinskas sakė norintis pakviesti mąstyti: ne tik apie save, kaip apie vienetą, ir ką aš čia galvoju ir ką jaučiu, bet suprasti kažkokį savo kaip asmens procesą ir pabandyti jį įvertinti, kiek įmanoma, iš šalies.
„Tas procesas savęs suvokimo per aplinką ir per savęs kismą yra labai sudėtingas,bet labai būtinas, kad aš kaip žmogus ir tuo pačiu mes kaip visuomenė suvoktume save ir galėtume žengti kažkur toliau, tobulėti ir susikalbėti. Nes aš jei nesuprantu savęs ir savo kažkokių vidinių procesų ir kismo, tai kaip mes galime eiti į dialogą?“, – kėlė klausimą režisierius.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
