Duoklė lietuviškoms šaknims: kitos knygos veiksmas galbūt vyks čia
Vos mums susėdus pokalbiui, N. Alderman skuba pasidžiaugti, kad pagaliau ji vieši Lietuvoje, kur yra ir jos šeimos šaknys. „Aš čia pietums valgiau kugelio! Aš pati kepu kugelį, nes to išmokau iš savo mamos, o ji – iš močiutės. Tai visiškai mūsų šeimos maistas! O dar juoda duona – Anglijoje aš duonos visai nevalgau, nes netoleruoju glitimo, bet lietuvišką duoną mano kūnas puikiai priima, tai, matyt, mano genuose“, – juokiasi ji.
Visgi, emocijos vaikštant po vietas, kuriose kadaise gyveno jos protėviai, ne tik šviesios.
„Mano šeima kilusi iš Lietuvos, bent jau kai kurie jos nariai buvo litvakai. Emociškai man tai sudėtinga dėl holokausto temos, jau nemažai nuverkiau, bet planuojame apsižvalgyti po vietas, kur jie galbūt eidavo į turgų ar į mokyklą. Žinau, kad kai kurie jų tikrai buvo Vilniuje, Kaune, Rokiškyje, taip pat Latvijos Daugpilyje, kai kas net ir Krokuvoje“, – pasakoja ji.
„Kai esi gimęs žydų šeimoje, supranti, kad jei kažkur netoliese įvyko pogromas, tikėtina, bus ir kitas – tada išvyksti. Tada tau reikia rasti vietą, kurioje nebūtų karo grėsmės, kuri būtų ekonomiškai stabili, kurioje būtų galimybių dirbti ir gyventi...“, – dėsto N. Alderman.
Kiek jai žinoma, jos protėviai pėsčiomis nuėjo nuo Rokiškio iki Hamburgo, tada susirado laivą, kuris juos nuplukdė į Jungtinę Karalystę ir nuėjo iki Londono.
„Bet kurioje pasaulio šalyje galite matyti, kad kai atsiranda ekonominis nuosmukis, žmonės susiranda mažumą, kurios galėtų nekęsti. Dabar galite matyti panašų dalyką vykstant su translyčiais žmonėmis“, – pastebi ji.
Tačiau daugiau apie rašytojos protėvius ir Lietuvą galbūt išgirsime jos naujoje knygoje – N. Alderman dar neatskleidžia, apie ką ji bus, bet prasitaria, kad Lietuvos tema ten gali atsispindėti, o svečiuodamasi ji ne tik mėgaujasi kelione kaip turistė, bet ir savotiškai renka medžiagą.
„Knygos yra geresnės, kai tu pats pamatai medžius, užuodi, kaip čia kvepia oras, kai pats uždedi rankas ant kažko tikro. Kažkokiu būdu, kai pamatai debesis virš medžių, tu tai supranti – tada gali pradėti iš tiesų kurti knygą. Knygos rašymas yra labai pasąmoninis procesas. Štai dabar aš sąmoningai kalbu duodama interviu, dedu pastangas, bet tuo pačiu metu veikia pasąmoninė dalis, kuri sako, štai ką tu su visu tuo darysi“, – kūrybinio proceso užkulisius atskleidžia ji.
Šįkart mūsų pokalbio atspirtis – jos knyga „Ateitis“, kurioje – socialinės žiniasklaidos ir kitų technologinių kompanijų vadovų užvaldytas pasaulis, manipuliacijos žmonių jausmais ir artėjančios katastrofos nuotaikos.
– Išėjus naujai knygai, įprasta rašytojų klausti, kas juos įkvėpė, kur jie rado idėjas, bet šiuo atveju atrodo gana akivaizdu. Atsidarote socialines medijas ir galvojate, kur ir kada visa tai pakrypo bloga linkme – ar teisinga prielaida, kad knyga gimė iš tokio jausmo?
– Taip, manau, kad yra tam tikras to elementas. Aš kartais galvoju apie savo kartą ir kokią kelionę ji nuėjo, kai būdami dvidešimtmečiais buvome labai dideli technologijų optimistai, o įpusėję ketvirtąją dešimtį pasibaisėjome tuo, kas įvyko. Knygą „Ateitis“ skyriau būtent šiam klausimui.
Pamenu, žurnale „The New Yorker“ perskaičiau straipsnį apie technologijų milijardierius, kuriančius bunkerius, kad pabėgtų nuo apokalipsės. Daug galvojau apie tai, kas šiame mąstyme buvo tokio blogo ir neteisingo. Savo knygoje darau išvadą, kad tai – labai bloga žinia mums visiems. Jei šie turtingiausi, galingiausi pasaulio žmonės nebėra tais, kurie, kaip senieji karaliai ir karalienės, vestų savo kariuomenę į mūšį, o vietoj to galvoja, kad mes galime pabėgti ir pradėti iš naujo, tai yra bloga žinia pasauliui. Ir mes tikrai turime įsisąmoninti, kad būtent taip jie ir galvoja. Taigi, aš pradėjau dirbti prie šios temos, o paskui, tik jau iš tiesų rašydamas knygą atrandi, kodėl būtent šis vaizdinys tau toks reikšmingas.
