Paroda „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967–1977“ rengiama, minint iškilaus išeivijoje ir Lietuvoje kūrusio menininko ir kolekcininko – Kazio Varnelio (1917–2010) – gimimo šimtmetį. Ją Nacionalinė dailės galerija organizavo kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Kazio Varnelio namais-muziejumi. Projekto kuratorius – dailininko sūnus Kazys Varnelis jaunesnysis.

Ekspozicija pristato itin reikšmingą jo kūrybos dešimtmetį, kurio metu susiformavo savitas šio dailininko tapybos braižas. Peržengęs keturiasdešimtmetį ir jau pagarsėjęs kaip bažnyčių interjerų dekoratorius, K. Varnelis iš naujo atrado save kaip dailininką, visų pirma – tapytoją. Jis greitai sulaukė pripažinimo Čikagoje, kur buvo apdovanotas prestižiniais Čikagos meno instituto apdovanojimais, o 1970 m. surengė personalinę parodą novatoriškame Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje ir netrukus kitą – 1974 m. Milvokio meno centre.

Šį dešimtmetį dailininkas daugiausia tapė, tyrinėdamas šviesos ir šešėlio sąveiką monochrominėse drobėse, griežtai suskaidytose į geometrines, tačiau šešėliavimu praturtintas formas. K. Varnelis kūrė moderniai erdvei, vadinamai „baltuoju kubu“, kurią suvokė kaip tinkamiausią savo kūriniams. Šiais didelio formato abstrakčiais kūriniais jis siekė praturtinti modernistines erdves ir kartu jas gerbė. Nacionalinėje dailės galerijoje pirmą kartą po 1974 m. Milvokio meno centre vykusios personalinės parodos K. Varnelio kūriniai eksponuojami tokioje aplinkoje, kuriai jie buvo tikslingai sukurti.

Parodos atidarymo išvakarėse, birželio 29 d. 17.30 val., NDG auditorijoje JAV meno ir architektūros istorijos profesorius Johnas V. Maciuika skaitys paskaitą, kurioje aptars K. Varnelio kūrybą Bauhauso modernizmo ir jo atstovaujamos meninės kultūros kontekste. Liepos 1 d. 15 val. NDG auditorijoje parodą pristatys jos kuratorius Kazys Varnelis jaunesnysis.

Parodoje „Formuojant peizažą“ pristatomos Vilniaus kraštovaizdžio kūrėjų – gamtos mokslų atstovų, architektų, urbanistų, kraštovaizdžio architektų, sodininkų – pastangos ir ambicijos formuoti erdvinę miesto sąrangą kintančių estetinių, politinių ir profesinių aplinkybių kontekste.

Suarchyvuotą kraštovaizdį primenanti parodos architektūra sukurta, atsižvelgiant į erdvinį miesto patyrimą. Ekspozicijoje pristatomi centrinių ir periferinių miesto erdvių – Pilių teritorijos, Katedros aikštės, Bernardinų sodo, Tauro kalno, Lukiškių aikštės, Vingio parko ir kt. – kraštovaizdžio pavyzdžiai.

Parodoje rodoma daugiau nei 300 eksponatų (eskizai, planai, metodinė medžiaga, projektai, grafikos ir tapybos kūriniai, fotografijos), apžvelgiamas periodas nuo seniausių laikų iki sovietmečio pabaigos. Jie surinkti iš įvairių muziejų rinkinių, mokslo institutų, bibliotekų, valstybinių ir asmeninių archyvų.

Pirmą kartą Lietuvoje bus eksponuojamas Prancūzijoje saugomas Edouardo ir René-Edouardo André sukurtas Lentvario dvaro parko parterio planas. Ši artefaktų išklotinė sutelkia tiesiogiai Vilniaus peizažą formavusių ir netiesiogiai jam įtaką dariusių skirtingų praktikų visumos vaizdą. Parodos kuratorė – architektė Ona Lozuraitytė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI