Organizatoriai pristato akademiko Antano Andrijausko mintis apie šią unikalią asmenybę.
[...] A. Uždavinys nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią nuo impulsyvaus dailės instituto auklėtinio menotyrininko iki tarptautinio lygio dabartinės civilizacinės ir filosofinės komparatyvizmo, neaplatonizmo ir teurgijos žinovo. Jo komparatyvistinės ir orientalistinės studijos vaizdžiai liudija apie Lietuvos mokslo laisvėjimą ir atsivėrimą dabartinės humanistikos aktualijoms. Žvelgiant į netolimą praeitį, A. Uždavinio figūra ir nueitas kelias į mokslo aukštumas yra didžiai reikšmingi, kadangi jo intelektualinė biografija ir sudėtingi dvasiniai ieškojimai parodo kaip sovietinės ideologijos sukaustytoje erdvėje brendo, skleidėsi procesai, idėjos, kurios atvirai konfrontavo su senąja dogmatiška vertybių sistema ir skausmingai kartu su tautos atgimimu tiesė kelius iš provincializmo į pasaulinio mokslo aukštumas. Jis stovėjo nuošalyje nuo pagrindinių Lietuvos humanistikos ir filosofijos raidos srautų ir palyginti jaunas prisišliejo prie vis didesnį pagreitį šalyje įgaunančio civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos ir orientalistikos sąjūdžio, kurio šalininkai sąmoningai atsiribojo nuo šalies filosofijoje vyravusių metodologizmo, analitinės ir fenomenologinės–hermeneutinės filosofijos tendencijų ir siekė įtvirtinti platesnį požiūrį į pasaulį, pasaulinės civilizacijos istoriją, atskleisti skirtingų kultūros ir mąstymo tradicijų pilnavertiškumą.
Autorius detaliai aptaria mokslininko teorijų santykius su įvairiomis jo pasaulėžiūrą ir mąstymo būdą veikusiomis tradicijomis, mokyklomis, idėjomis ir ypač tradicionalistų mokyklos ir sufijų idėjomis. Įvairių kultūros bei mąstymo tradicijų įsisavinimas ir sulydymas šio mąstytojo pasaulėžiūroje padėjo suformuoti savo civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos principus. Šiandieną jau galime konstatuoti, kad A. Uždavinys savo fundamentaliais darbais pasaulyje jau tapo pripažintu civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos bei neoplatonizmo klasiku. Neabejotini jo nuopelnai naujų mokslinių tyrimų, ypač anksčiau visai netyrinėtų ar buvusių akademinio mokslo marginalijose, įvedimas į dabartinę Lietuvos humanistiką.
Akad. Antanas Andrijauskas
NEPAPRASTASIS ALGIS UŽDAVINYS: AUDRINGAS BŪTIES PRASMĖS IEŠKOJIMO KELIAS
Uždavinio fenomenas
Mūsų kultūros ir mokslo kraštovaizdyje profesorius Algis Uždavinys – neįprastas plačių interesų mokslininkas, netelpantis į akademinės aplinkos profesoriaus rėmus. Iš A. Uždavinio nuotraukų į mus žvelgia draugiškos ir kiek šelmiškos išminčiaus akys skęstančios galingos barzdos fone. Šio mokslininko kūrybinėje veikloje labai svarbios buvo įkvėpimo, savotiško dvasinio nušvytimo akimirkos; jis dirbdavo ne tik daug, tačiau pirmiausia stebėtinai produktyviai, išliedamas savo mintis tiek mažos tiek ir didelės apimties kūriniuose. Rašydamas savo tvarkingu smulkiu raštu neskubėdamas mokslininkas per savo neilgo gyvenimo metus sukūrė didžiulį įvairioms mokslinio pažinimo sritims skirtų tekstų korpusą, kuriame vertingiausios civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos, neoplatonizmo ir įvairių Artimųjų Rytų kultūrų studijos. Jis įsiliejo į nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai besiplėtojantį civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos bei orientalistikos sąjūdį ir greit tapo viena ryškiausių, į plačius tarptautinius vandenis išplaukiančių jo figūrų. Nenusižengiant tiesai profesorių jau galima pavadinti tarptautiniu mastu pripažintu lietuviškos komparatyvistikos klasiku.
Profesorius išsiskyrė gaivališku temperamentu, biologine energija, galinga vaizduote, unikalia atmintimi, stebėtinai lanksčiu nedogmatišku protu, subtilia intuicija, originaliomis įžvalgomis. Neįprastas įgimtų sugebėjimų derinys, imlumas žinioms, grožiui, puikus vaizdingo stiliaus jausmas jį ženkliai skyrė iš aplinkos. Tai buvo būtent toks mokslininko tipas, kokių labiausiai mūsų kultūrai stinga, didis savo šalies patriotas ir kartu atviras pasauliui, laisvas nuo primityvių ideologinių, rasinių stereotipų, pulsuojantis, atrodo, neišsemiama savo kūrybingos natūros galia. Kai kuriais esminiais asmenybės pasaulėjautos ir mąstysenos bruožais A. Uždavinys artimas jau beveik išnykusiai su senais įvairių civilizacijų tekstais dirbančių enciklopedistų padermei.
Autentišką mąstymą ir knygų rašymą profesorius laikė savo egzistencinės būtinybės išraiška, tikėdamasis, kad ilgainiui jo mintys gyvens nepriklausomai nuo autoriaus. Praėjęs sudėtingą sovietinę nenuolankių intelektualų „teroro“ sistemą, minties srityje šis mąstytojas – laisvas žmogus, nuolatos abejojantis stereotipinių nuostatų pagrįstumu, nevengia skverbtis į kitų civilizacinių pasaulių vertybes ir simbolius analizuodamas akademinio mokslo periferijoje esančius reiškinius, diskutuoja su didžiaisiais praeities mąstytojais, menininkais, jų kūriniais.
Kiekvieno mokslininko kūrybinio potencialo sklaida ir kelias į mokslo aukštumas yra skirtingas. Išoriškai vertinant į A. Uždavinio intelektualinę biografiją kartais gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad skirtingi jo kūrybinės veiklos dėmenys gyvenimo eigoje nuolatos keičiantys vienas kitą, tik retkarčiais susiliečia tarpusavyje. Tačiau tai apgaulingas vaizdas, kadangi jų vidinis ryšys skleidžiasi gilesniame raiškos lygmenyje šios sudėtingos universalių kūrybinių interesų asmenybės. Nesitenkindama pasiektais rezultatais ji atkakliai įvairiuose mokslinio pažinimo srityse ieškojo savo nišos, nėrėsi į vis naujus pažinimo barus, domėjosi įvairiomis periferinėmis pažinimo sritimis. Tai buvo nuolatos ieškančio tiesos kūrėjo tipas, kurį domino įvairios humanistikos sritys: lyginamosios civilizacijų studijos, komparatyvistinė kultūrologija, orientalistikos istorija, islamo civilizacijos kultūros istorija, arabų kultūra, filosofija, teurgija, mistika, hermetizmas, estetika, meno kritika, Lietuvos dailė, Platonas, neoplatonizmas, senoji Egipto ir Mesopotamijos kultūra, taip pat šiuolaikinių Vakarų moderni ir postmoderni kultūra, filosofija, menas ir daugybė kitų dalykų. Greta akademinio mokslinio darbo, daugybės parodų recenzijų, jis rašė eiles, esė, romanus, aktyviai dalyvavo su pranešimais įvairių sričių mokslinėse konferencijose ir kituose moksliniuose renginiuose.
Žvelgdami į margą dabartinį mokslo pasaulį aptinkame įvairius mokslininkų tipus, kuriuos remiantis skirtingais kriterijais galima pagal charakteringus požymius sisteminti, klasifikuoti priskiriant skirtingoms grupėms. Šioje akademinių personažų įvairovėje nesunkiai išskirsime kelis esmiškai skirtingus tipus: pirmas siauro savo srities specialisto, kuris sąmoningai apribodamas savo mokslinių interesų erdvę, užsisklendžia pasirinktoje srityje, veikdamas patikimai ir kryptingai. Kitas jam oponuojantis universalaus, vengiančio griežto apsiribojimo mokslininko tipas dažniausiai skverbiasi į įvairias pažinimo sritis ir, svarbiausia, tuo pačiu metu išlieka juose specialistu. Visos šios sritys praturtina mokslinio pažinimo eigoje viena kitą ir atveria pastarojo tipo mokslininkui naujus pažinimo horizontus.
Profesorius priklauso būtent šiam mokslininkų tipui, tiksliau išsireiškus, itin retai aukštos kvalifikacijos enciklopedinei jo atmainai. Nedaug kas su stipriomis valstietiškos kultūros šaknimis mūsų mokslo pasaulyje, galbūt tik augęs aukštos humanitarinės kultūros poeto ir diplomato šeimoje, studijavęs Paryžiuje ir globotas pasaulinio garso mokslininko Henri Focillono menotyrininkas Jurgis Baltrušaitis (jaunesnysis) lietuviškame akademiniame kraštovaizdyje įkūnijo labai retą, artimą A. Uždaviniui jau išmirštančių mokslininkų enciklopedistų tipą.
Siaurą filosofinę, orientalistinę ar menotyrinę specializaciją pasirinkusį mokslininką profesorius laikė nepatikimu sudėtingesnių istorinių ir teorinių dabartinės humanistikos problemų sprendime, todėl vis labiau linko į plačias lyginamąsias civilizacijos ir kultūros studijas, kurios labiausiai atitiko jo universalias enciklopedines nuostatas. Šio mokslininko erudicijos plėtotei, mano akimis žvelgiant, stipriausią poveikį turėjo neįtikėtinas žinių alkis, darbštumas, ypač greito skaitymo ir atsiminimo tikslumo sugebėjimai. A. Uždavinys skaitė nepaprastai daug ir lygiagrečiai gilindamasis į įvairias mokslinio pažinimo sritis sugebėjo įsisavintą medžiagą sisteminti pagal savo sukurtos klasifikacijos principus. Kūrybinių siekių universalumas paaiškina jo mokslinių interesų, aptariamų temų, kultūros ir mokslinio pažinimo sričių įvairovę. Pagrindiniai mokslininko veikalai pateikia civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos šalininkams daug novatoriškų idėjų, įdomios medžiagos apmąstymams apie pagrindinių dvasinės kultūros segmentų raidos ir formų panašumus skirtinguose civilizaciniuose pasauliuose.
Lygiagrečiai darbuodamasis skirtingose humanitarinių mokslų ir menų srityse jis nuosekliai pereidinėjo nuo vieno probleminio lauko įsisavinimo prie kito. Todėl kiekvienas reikšmingesnis posūkis A. Uždavinio moksliniuose interesuose tapdavo kokybiškai naujo šuolio jo intelektualinėje evoliucijoje pradžia, nes kūryba (ne tik filosofavimas) plačiąja ir tauriąja šios sąvokos prasme buvo neatsiejama jo būties dalis. Mokslas ir gyvenimas, mąstymas ir kūryba šioje asmenybėje siejosi į vientisą lydinį, atspindintį jo gyvenimo ir civilizacinių procesų suvokimą. Jis patyrė esminę idėjų ir požiūrių evoliuciją, kuri per kelis įtempto darbo dešimtmečius pavertė aukšto tarptautinio lygio mokslininku enciklopedistu.
Jo lyginamuosiuose civilizacijos, kultūros, mitologijos, religijos, filosofijos, meno tyrinėjimuose platūs apibendrinimai, netikėtos originalios įžvalgos harmoningai derinosi skrupulingais detaliais tyrinėjimais. Jis suprato, kad dabartinis komparatyvistikas neišvengiamai turi imti dėmėn nepaprastai greitą dalykinių mokslinio pažinimo sričių skaidymąsi. Jis jau negali vienu ir tuo pačiu metu būti vienodai kvalifikuotu specialistu kultūrologijos, filosofijos, religijotyros, istorijos, antropologijos, estetikos, menotyros ir kituose srityse, kadangi kiekviena jų jau sukaupė tiek teorinės ir grynai empirinės medžiagos, kad žmogaus gyvenimo nepakanka kelių perdėm nutolusių viena nuo kitos mokslinio pažinimo sričių įsisavinimui ir konceptualiam apvaldymui.
Ir pagaliau, A. Uždavinys buvo didžiulis savo tėvynės patriotas ne žodžiais o darbais angažavęsis savo tautai. Jis suprato, kad neskaitlingoje gyventojų skaičiumi Lietuvoje, taip sunkiai atkūrusiai akademinio mokslo standartus, negalėjo būti tokių gilių mokslo tradicijų kaip didžiuosiuose pasaulio tautose. Iš čia plaukė jo siekis ne tik įsisavinti kituose šalyse jau sukauptus mokslinio pažinimo lobius, tačiau ir nekompleksuojant nepilnavertiškumo jausmais judėti į priekį.
Intelektualinės biografijos štrichai: Studijų metai
Pažinojau Algį nuo pirmo kurso, tik 1980 m. stojęs į Vilniaus dailės institutą (VDI – dabar Vilniaus dailės akademiją), prisišlieja prie mano vadovaujamų „estetikos būrelio“ ir orientalistų asociacijos, kurių veikloje aktyviai dalyvauja. Prisimenu pirmą mūsų pokalbį, kai prisistatęs pareiškė, kad nori dirbti kartu (manau teisūs čan ir dzen adeptai, kurie teigia, kad pirmas įspūdis akyliau žvelgiant į nepažįstamą žmogų yra tikriausias, nes jo giliausios esmės tuomet įžvalgesniam stebėtojui dar nepajėgia paslėpti ar niveliuoti įprastinio žmonių bendravimo ypatumai), todėl įdėmiau žvelgiant, asmenybėje, kurios giliausia šerdis yra akys ir erdvę apvaldantys nesąmoningi judesiai, atsiskleidžia tai, kas paprastai žmonių bendravime slepiama po išorinių konvencijų sluoksniu. Algis tuomet ženkliai skyrėsi iš aplinkos; šis tamsiaplaukis, lieknas tauraus veido jaunuolis, spinduliavęs mįslingu poetiškumu, man sukėlė asociacijas su persų miniatiūrose vaizduojamais princais. Nejučiom tai pasakiau, o jis vėliau man primindavo šiuos žodžius. Iškart į akis krito šio svajingo juodbruvo jaunuolio sunkiai paaiškinamas panašumas su jaunu Sigitu Geda (jis tikro meistro žvilgsniu užfiksuotas Antano Sutkaus 1965 metais darytose jauno poeto nuotraukose). Tik vėliau, kai vienos konferencijos užsienyje atidarymo metu išvydau grojantį jauną talentingą muziką, supratau, kas šias tris asmenybes sieja ir daro iškrentančiomis iš supusios aplinkos.
Tai, kad Algis buvo atlapaširdis, spontaniškai reaguojantis į aplinką ir mylintis M.K. Čiurlionio kūrinius dzūkas, man buvo tarsi jo prigimtinės kokybės ženklas. Visuomet vertinau paprastus ir nuoširdžius šio nuostabios gamtos poetiško krašto žmones, nes gražiausius vaikystės metus praleidau Dzūkijoje prie įstabių Veisiejų ežerų. Artimiau bendraujant pavergė Algio žingeidumas, imlumas, galinga vaizduotė, aistra pažinimui.
Druskininkuose gavęs humanitarinių ir dailės mokslų pradmenis jis VDI atsivėrus platesnėms pažinimo galimybėms, toliau godžiai siurbė į save naujas žinias. Kalbėdamas apie Druskininkuose mokykloje praleistus jaunystės metus 2005 m. jis rašė: „Atviraudamas galėčiau tarti, kad tai buvo įspūdingas „rojaus ir pragaro“ mišinys, kurio intensyvumą palaikė mano paties maištinga prigimtis, anuomet netilpusi į jokius oficialaus padorumo rėmus. Tačiau, žvelgiant iš 25 metų nuotolio (mokyklą baigiau 1980 m.), visi dramatiniai jaunystės išgyvenimai įgyja estetinio žavesio, leidžiančio kalbėti apie „prarastojo laiko“ paieškas. Jeigu galėčiau, norėčiau trumpam sugrįžti į tą kone mitinę praeitį ir su begaliniu pasimėgavimu stebėti tuometinį gyvenimą. Svajojau būti tapytoju. Šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti (dėl ko šiandien visiškai nesigailiu)“ (………)
Pakliuvęs į autentiško meno dvasia alsuojančią dailės instituciją jis greit perima aplinkoje gyvuojančias studentiško gyvenimo tradicijas, spontaniškai ieško ryšių su amžininkais ir dėstytojais, bando save įvairiuose rateliuose, draugijose, įsitraukia į jų veiklą. Jau pirmo kurso pradžioje Algis įsilieja į mano vadovaujamo Estetikos būrelio ir atgimusios orientalistų asociacijos gretas ir tapo vienu aktyviausiu studentų mokslinės draugijos nariu, nuolatiniu studentų konferencijų dalyviu ir studentiškų parodų aptarimo pagrindiniu moderatoriumi. Jis plėtė savo akiračius menotyros, filosofijos, orientalistikos ir dailės kritikos srityse.
Čia dėsčiusios plejados žymių profesorių, dėstytojų ir apie juos susispietusių mokinių grupelių puoselėjama laisvamaniška atmosfera tuomet buvo ryškiu disonansu Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje. Viena vertus, tai buvo aukštoji mokykla, kurią niveliavo iš centro sklindančios unifikuojančios nuostatos, o kita vertus, joje spietėsi daug menui atsidavusių dėstytojų ir studentų nestandartinių asmenybių. Šioje pagrindinėje Lietuvos dailininkų rengimo kalvėje, kaip niekur kitur, buvo gyvybingos prieškariu puoselėtos tautinio meno idėjos, ruseno nonkonformistinė tarpukario nepriklausomybės tarpsnio dvasia. Dėstymo eigoje tuomet VDI pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į asmenybę, jos kūrybinės raiškos galimybes. Todėl neretai iki tam tikrų ribų buvo toleruojama ne visuomet ideologiškai nekalta douce anarchie (saldi anarchija), kurios jau nei pėdsakų nebuvo likę kituose aukštosiose Lietuvos mokyklose.
Lieknas, tiesmukas, besiblaškantis ir ieškantis savo vietos pasaulio bekraštybėse su nutrintais džinsais jaunuolis demonstratyviai dėvi sandalus ir skelbia priešingą oficialiajai sovietinei maištingų hipių ir bitnikų ideologiją. Kupinas gaivališkos per kraštus besiliejančios energijos Algis nuo pat studijų pradžios tampa tarsi bohemiško meno pasaulio įsikūnijimu, įvairių studentiškų išdaigų įkvėpėju, nuolatiniu įvairių senamiestyje vykusių meno akcijų, hipuojančio jaunimo sambūrių dalyviu.
VDI tuomet garsėjo puikiu tautiškai orientuotu dėstytojų kolektyvu, įvairių alternatyvių sąjūdžių išplitimu, o studentai – maištingomis nonkonformistinėmis nuostatomis. Maištingos prigimties sunkiai tramdomas dzūkas, tuomet žavisi hipių ir bitnikų ideologija ir kitais alternatyviais sąjūdžiais savo spontaniškais veiksmais nuolatos šokiruoja ideologijos prievaizdus, keldamas problemas ir galvosūkius instituto administracijai.
Pirmą kartą sovietmečiu Saugumo akiratin Algis pateko, iškėlęs virš traukinio „Druskininkai–Vilnius“ trispalvę. Vėliau tiesaus būdo jaunuolis per studentų mokslinę konferenciją VDI numetė savo pranešimo popieriaus lapą ir išrėžė: „Apie šitą tarybinį šlamštą aš nekalbėsiu.“ Po šio incidento A. Uždavinys buvo išmestas iš VDI. Jau pašalintą studentą nuvežiau į visasąjunginę estetikos olimpiadą Gruzijoje, kurią jis laimėjo milžiniška persvara – pelnė aukso medalį. Toks apdovanojimas laimėtojui pagal nuostatas suteikdavo galimybę be konkurso studijuoti bet kurios Sovietų Sąjungos aukštosios mokyklos doktorantūroje. Ši galimybė iš Algio buvo atimta.
Saugumo inspiruotos, kelių šalių delegacijos jo konkursinį rašto darbą apkaltino antitarybiškumu.
Tačiau iš šios pavojingos padėties išgelbėjo ekspertais paskirti du gruzinų akademikai: Gruzijos filosofijos instituto direktorius N. Čavčavadze ir Meno istorijos instituto direktorius Beridze, parašę puikų atsiliepimą apie A. Uždavinio darbą. Kadangi pagal Olimpiados nuostatus laimėtojas turėjo teisę be egzaminų stoti į estetikos aspirantūrą, N. Čavčavadze parašė rekomendacijas Maskvos ir Leningrado universitetų estetikos katedrų vedėjams: prof. M.Ovsiannikovui, o taip pat į Tartu universitetą prof. M. Lotmanui. Tačiau grįžus į Lietuvą viskas nuėjo niekais, labai daug vargo buvo norint jį grąžinti į studijas.
Augęs miškingose Dzūkijos apylinkėse, žinojęs apie daugybės vietos partizanų žūtis kovojant už Lietuvos laisvę, Algis ne kartą užsimindavo pats imsiąsis šautuvo. Tik inscenizavę „atsitiktinį pokalbį“ apie kovos su sovietine ideologija formas, kolegos iš Gruzijos įtikino neeilinių sugebėjimų studentą pamiršti šautuvą ir užsisklęsti moksliniam darbui – kovoti už žmonių protus ir laisvę tuomet efektyvesniais spaudos ir švietimo metodais. Po pokalbio su garsiu gruzinų mokslininku, Tbilisio universiteto filosofijos profesoriumi Guramu Tevzadze A. Uždavinys, grįžęs į „Iverija“ viešbutį, savo dėstytojui pareiškė, kad suks kitu keliu: „Imsime į savo rankas „Literatūros ir meno“ laikraštį.“ Tačiau ir ten, padirbėjęs kurį laiką, greit susidūrė su tomis pačiomis ideologinėmis sienomis, todėl vis labiau užsisklęsdamas nuo išorės knygų pasaulyje, pasinėrė į mokslinius tyrinėjimus, kurie buvo tarsi atgaiva ir pavertė jį autentišku kūrėju.
Universalių mokslinių ir meninių nuostatų Algio interesai studijų metu dažnai keičiasi: pradėjęs gvildenti vienus probleminius laukus jis netikėtai susižavi kitais, įvairiausiomis naujomis iniciatyvomis, idėjomis, entuziastingai pasiduoda jų įtakoms, neretai ilgai išsaugodamas prieraišumą joms. Žavėjosi daugybe skirtingų dalykų: pradžioje jį labiausiai domino impresionizmo, modernizmo dailė, daoizmas, dzen, hipių ir bitnikų ideologija, egzistencializmas, modernistinė literatūra ir daugybės kitų meno krypčių reiškiniai. Interesų laukas sparčiai plečiasi, apauga vis naujomis ypač su senosiomis Rytų kultūromis susijusiomis sritimis. Vėliau susižavi tradicionalistų teorijomis, indų, kinų, japonų, arabų filosofija, menu, mitais, Irano daile, tampa aktyviu VDI atgimusio orientalistinio sąjūdžio dalyviu. Orientalistinė problematika nuo antro kurso pabaigos įsivyrauja jo rašomuose neprivalomuose įvairioms mokslinio pažinimo sritims skirtuose referatuose.
Gyvenime įvairiuose aukštosiose mokykloje individualiai teko dirbti su daugybe talentingų, tvirtai į mūsų mokslo pasaulį atėjusių žmonių, tačiau Algis skyrėsi daug kuo. Studentiškoje aplinkoje jis išsiskyrė įvairiapusiais sugebėjimais, pirmiausia pažintiniu entuziazmu, kritiniu mąstymu, retai tarp pirmakursių studentų pasitaikančiu sugebėjimu kritiškai analizuoti ir stebėtinai greitai įsisavinti žinias, [estetiniu skoniu, unikalia atmintimi], meilę įdėmiam teksto skaitymui. Tačiau pradžioje įsitvirtinti šioms vertingoms būsimam mokslininkui savybėms trukdė Algiui būdingas anarchizmas ir prigimties gaivališkumas, charakterio impulsyvumas ir nuolatinis dėmesio perjungimas nuo vieno interesų objekto prie kito. Gaivališkai besiveržianti energija trukdė studijų procesui, asmenybės humanitarinių interesų harmoningai sklaidai, nuolatos iššaukė įvairius konfliktus.
Rimtos akademinės studijos iš tikrųjų pirmiausia reikalauja iš ekspansyvaus charakterio jaunuolio valios, vidinės disciplinos, organizuotumo, reglamentacijos apvaldant spontaniškus dvasios polėkius. Todėl vis kryptingesniu tampantis mokslo bagažo kaupimas studijų eigoje skatina jį imtis iniciatyvos ir nugalint įvairias kliūtis, kryptingai judėti įvairiomis pažinimo kryptimis, netgi tomis, kur niekas nekviečia ir nelaukia. Jis mylėjo knyginės kultūros pasaulį, žavėjosi neišsemiamomis mokslo galimybėmis.
Ir pagaliau, Algis – neįtikėtinai žingeidus ir darbštus studentas, turi fenomenalią atmintį ir sugebėjimą naudotis jos teikiamomis galimybėmis; dešimtimis cituodavo mylimo pavergusio jautriu psichologizmu F. Dostojevskio kūrinių puslapius. Tai buvo vienas iš tų imlių žinioms mokinių, kuris nuolatos konsultavosi kuo užsiimti. Skolinasi įvairiausias net sudėtingo turinio knygas ir stebėtinai greit įsisavindavo jų medžiagą. Pažinimo alkiu ir darbštumu Algiui niekas iš jį tuomet supusių studentų neprilygo. Per mokslo metus skirtingomis temomis parašydavo apie tris neretai didžiulės apimties darbus arba referatus. Stebino šio jaunuolio visaaprėpiantis žingeidumas, nes tai būdavo labai skirtingi darbai, pavyzdžiui, skirti indų, kinų, Egipto, persų, arabų, japonų kultūroms, F. Nietzche’ės, M. Heideggerio, filosofijai, K. G. Jungo psichologijai, F. Dostojevskio, L. Tolstojaus, F. Kafkos, J. Borcheso kūrybai, įvairioms klasikinio modernizmo kryptims ypač siurrealizmui, abstrakcionizmui. Iš lietuvių dailės jam artimiausias buvo M.K. Čiurlionis, apie kurio kūrybą kalbėjo su didžiausią pagarbą kaip šventą dalyką. Toks požiūris labai skyrėsi nuo požiūrių į kitus dailininkus ir tikriausiai siejosi su Algiui svarbiais Dzūkijos kraštovaizdžiais. „Gyvendamas Druskininkuose, – rašė jis,– niekada nepamiršdavau, kad tai M.K.Čiurlionio miestas. Labai mėgau šio dailininko kūrybą, V–VI klasėje rinkau apie jį medžiagą, dailės mokykloje artimai bendravau su M.K.Čiurlionio muziejaus direktoriumi A.Nedzelskiu.“
Studijų VDI metu teko daug su juo bendrauti, nuolatos teko traukti iš įvairių probleminių situacijų. Paskutinių studijų metų gyvenimo tarpsnis tikrai buvo nelengvas, kupinas nepriteklių, dramatiškų iššūkių, daugelį kitų jis seniai būtų sutraiškęs, o Algis ne tik išgyveno, tačiau ir pajėgė didžiulėmis pastangomis nukreipti savo talentą ir gyvenimą reikiama kryptimi. Studijų metais ir tarpstudijiniu laikotarpiu, kai buvo pašalintas, jis sunkiai vertėsi, nuolatos trūko pinigų, stengėsi kaip galėjo užsidirbti, kad išgyventų. Rugpjūčio pabaigoje, ar ankstyvą rudenį, kai iš įvairių kūrybinių organizacijų ateidavo kvietimai į įvairius simpoziumus, aptarimus Nidoje, Juodkrantėje, Palangoje, stengdavausi juos peradresuoti Algiui, kadangi šie renginiai dažniausiai vykdavo įvairiuose poilsio namuose, kur gerai ir sistemingai maitindavo. Sugrįžęs į VDI jis 1987 m. užbaigė studijas ir apsigynęs diplominį darbą išėjo į platų pasaulį.
Apie kūrybinius impulsus ir įtakas
Grįžęs iš stažuotės Prancūzijoje 1982 m. atsivežiau daugybę knygų, tarp kurių atkakliai rausėsi greta S. Gedos, A. Švėždos ir A. Uždavinys. Jis kaip niekas kitas godžiai pasinėrė iš anapus atvežtų vertybių pažinimą; labiausiai domino dailės albumai, tačiau greta jų mano artimo bičiulio aistringo René Guénono idėjų gerbėjo šiandien garsaus mediavisto prof. Charles Ridoux padovanoti tradicionalizmo mokyklos kūrėjų leidiniai, kurie turėjo didžiulį poveikį Algio pasaulėžiūrai, kultūrologiniams ir filosofiniams interesams.
Sunku buvo surasti tuomet kitą, nei A. Uždavinys, mano prisiminimų iš Paryžiaus klausytoją. Man atrodo, kad kitas, artimai susisijęs su anksčiau minėtu, svarbus impulsas Algio mokslinių interesų formavimuisi siejosi su mano papasakotais įspūdžiais, patirtais Paryžiaus akademinėse institucijose, ypač prie Sorbonos I ir Sorbonos IV universitetų įkurtame garsiajame L’institut l’art et archéologie, kuriame mane studijų programose nustebino išskirtinis dėmesys, teikiamas Artimųjų Rytų civilizacijų archeologijos ir meno studijoms.
Toks akademinių ir pedagoginių nuostatų skirtumas, požiūris į įvairių disciplinų kursų santykius buvo labai neįprastas, jei neišsireikšti griežčiau, netgi šokiruojantis dalykas. Jis buvo sąlygojamas skirtingomis sovietinio lagerio ir Vakarų šalių mokslininkų galimybėmis o taip pat turtingomis prancūzų akademinio mokslo tradicijomis. Gyvenę atvirame pasaulyje prancūzai natūraliai be jokių apribojimų vyko tyrinėjimams į juos dominusius kraštus, o geležine siena nuo išorinio pasaulio atitvertoje Tarybų Sąjungoje priešingai mokslininkams išvykti į kitas šalis ir pasišvęsti tyrinėjimams jų mokslinius interesus atitinkančiose šalyse buvo labai ribotos galimybės. Šis akcentas į Artimųjų Rytų civilizacijų studijas A. Uždaviniui, įdėmiai analizavusiam Paryžiaus universitetų ir Collège de France studijų programas, neabejotinai paliko rėžį jo moksliniuose prioritetuose.
Dar vienas nemažiau svarbus su dviem minėtais susijęs veiksnys – papasakoti įspūdžiai apie grandiozinę postmodernistinio orientalizmo ideologijos įtakoje Paryžiuje organizuotą grandiozinę parodą „Islamo civilizacijos pasaulis kryžiaus žygių metu“ (Le monde islamique à l’époque croisuadre ), kurioje iš daugybės pasaulio muziejų ir šalių į vieną vietą buvo surinkta daugybė įstabių islamo civilizacijos architektūros ir meno pavyzdžių. Šios parodos turtingai iliustruotas katalogas ilgam tapo įdėmių A. Uždavinio studijų objektu. Nuo šiol jis jau kryptingai domėjosi islamiško pasaulio kultūra, filosofija, estetika ir menu, kuri vis labiau iš prioritetinių jo dėmesio laukų išstūminėjo indų, kinų ir japonų civilizacijos kūrėjų sukurtus vertybių pasaulius.
Ir, pagaliau, matydamas susidomėjimą ir norėdamas pastūmėti kryptingesniems Artimųjų Rytų kultūrų tyrinėjimams, iš vienos Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikai skirtos konferencijos Maskvoje atvežiau jam atšviestą tik ką išėjusią Toshihico Izutsu knyga Sufism and Taoism: A Comparative Study of Key Philosophical Concepts. Berkeley: University of California Press, 1983, kurios fragmentus jis kruopščiai vertė į lietuvių kalbą. Ši knyga, manau, turėjo neabejotiną poveikį o galbūt ir tapo lūžiu perkeliant jo interesus prie jam vis artimesniu tampančio sufizmo. Tuo metu jis daugiau domėjosi indų filosofija, daoizmu, tačiau vis labiau į jo dėmesio lauką pakliūdavo Artimųjų Rytų ir arabų, ypač persų, kultūros studijos. Šis esminis akademinių interesų posūkis atsispindėjo ir baigiamajame A. Uždavinio diplominiame darbe, skirtame persų kilimams.
Dar nuo studijų laikų visus savo svarbesnius akademinius darbus ir knygas (išskyrus parodų recenzijas) Algis, prieš atiduodamas spaudai, tarsi norėdamas patikrinti savo įžvalgas, parodydavo pirmiausia man ir kai kuriuos jo tekstus skaitydavau ne vieną kartą. Taip susiklostė, kad praktiškai visų lietuvių kalba leistų monografijų teko pirmojo skaitytojo ir recenzento vaidmuo. Daugelis minėtų tekstų buvo skelbiama mano redaguojamuose knygų serijose ir sudarytuose leidiniuose, todėl nenusižengiant tiesai, galima teigti, kad šio į brandos fazę įžengusio mokslininko evoliucija skleidėsi mano akyse. Savo straipsnius ir pirmąsias knygas tikriausiai stumiamas įgimto temperamento, pradžioje pradėdavo be jokių įvadų, iškart nuo labiausiai dominusių problemų aptarimo. Sunkiausia buvo įpratinti prie akademiniam darbui privalomų įvadų ir išvadų sutvarkymo; paprastai teisindavosi, kad išvadomis prisodrinti visi svarbiausi jo didesnės apimties tekstų skyreliai.
Darbas mokslinių tyrimų institutuose
Šios unikalios asmenybes tolesnės talento sklaidos kelias buvo sudėtingas: A. Uždavinys nuolatos ieškojo savo temų ir vienu metu šiose paieškose judėjo skirtingomis kryptimis. Į savo vietos civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos akademiniame pasaulyje įtvirtinimą jis energingai ėjo įvairiais keliais ir aplinkkeliais. Studijų metais išryškėjusius interesus A. Uždavinys toliau plėtojo nuo 1987 m. dirbdamas savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Tuomet pradėjo rašyti įvairius straipsnius bei recenzijas – ne tik šiam laikraščiui, bet ir daugeliui kitų tuometinių kultūros ir meno problemas gvildenančių leidinių. Šis darbas išmokė daug ir operatyviai dirbti, padėjo greta gausių vertimų lavinti literatūrinį stilių, suvokti vaizdingos kalbos ir jos turtingumo vertę. Perėjęs dirbti mokslinį darbą į prie Mokslų Akademijos prisišliejusį Kultūros ir meno institutą nuo estetikos, menotyros ir dailės kritikos problematikos jis per tradicionalistų ir sufijų tekstus artėja prie civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos problematikos. Šį pasaulėžiūrinį posūkį veikia augantis susidomėjimas Rytų kultūromis, orientalistika, filosofija, civilizaciniais tyrinėjimais.
Kai jis įstojo į Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (FSTI) doktorantūrą, aš nedirbdamas ten, jau turėjau šiame institute du orientalistine problematika rašiusius disertacijas doktorantus ir penkis kitur, todėl gerokai viršijau tuomet vadovams skirtus griežtus vadovavimo apribojimus. O FSTI doktorantūros vadovas prof. R. Plečkaitis, regėdamas neeilinius Algio gabumus senosioms kalboms, siekė priversti rašyti jį disertaciją iš XVI ir XVIII a. Lietuvos Vilniaus universitete išsiskleidusios filosofijos. Algis kategoriškai atsisakė dirbti šia kryptimi ir dėl to nuolatos kildavo konfliktai, kuriuos tekdavo instituto direktoriui ir man periodiškai gesinti. Jam labai padėjo tai, kad jis puikiai laikė doktorantūros egzaminus. Algis tuomet nuolatos balansavo tarp prof. V. Plečkaičio ir manęs. Buvo metai, kai jie apskritai nebendraudavo, o nenuolankus Algis nesileido disertacijos temos klausimuose į jokius kompromisus ir todėl kartais įsiveldavo į užsitęsusių konfliktų situacijas.
Sąžiningumas vertinant kitus žmonės, kultūros reiškinius A. Uždaviniui buvo labai svarbus.
Gelminės reiškinių esmės pažinimas sudarė jo intelektinių ieškojimų esmę. Nepaisant charakterio išorinio minkštumo, neabejotino širdingumo, geranoriškumo A. Uždavinys principiniuose dalykuose, kaip ir jaunystėje, išliko nenuolankus, maištingos natūros, kietos linijos žmogus, kuris nemėgo lankstytis valdžiai ir nepasiduodavo jos brutaliam spaudimui. Jis buvo tiesus ir kaip sakė senovės romėnai hic et nunc (čia ir dabar), todėl, kai tik pašnekovas ar oponentas jo akimis žvelgiant peržengdavo deramas leistino padorumo ribas, jis neretai drėbdavo tiesiai į akis tai, ką jautė ir išgyveno šią būties akimirką. Tai buvo tikrai ne diplomatinio lankstumo įsikūnijimas, o būtent nonkonformistinio veiksmo, neretai disidentinio, opozicionieriško, žmogaus tipas.
Gindamas savo požiūrius neretai kunkuliavo tarsi vulkanas, gimdantis ugnies proveržius, ir spontaniškai besiliejančius lavos srautus. Temperamentas stipriai veikė jo charakterį ir visas asmenybės saviraiškos sritis, jį draskė aistros, iš kurių vis labiau augo aistros moksliniam pažinimui įtaka, šio temperamento temperatūra degino ne tik jį, tačiau ir arčiau buvusius aplinkinius. Todėl išprovokuota polemika lygią ir ramią kalbėjimo manierą neretai, akimirkos bėgyje keisdavo aistringas užsidegimas, įtaigus savo tezių gynimas: balsas stiprėjo, tapdavo valdingu, mintis lakia, prasmingai klajodama skirtingų civilizacinių pasaulių kultūrinio palikimo erdvėmis, o viena IDĖJA žaibiškai keisdavo kitą ir ore pleveno mąstymą ir diskusijas stimuliuojantis idėjų srautas. Jis buvo originalus mąstytojas, novatorius, nevengęs šokiruoti.
Kai pasisakydavo diskusijose, jo replikos dažnai buvo netikėtos, o spontaniškai besiliejančios mintys nuspalvindavo naujais atspalviais gvildenamas problemas, pagyvindavo mokslinius ginčus. Jis dažnai diskusijų eigą pasukdavo visai naujais, nei nusistoję keliais: nevengė įvairių asociacijų, paralelių tarp panašių problemų kėlimo, sprendimo įvairiuose civilizaciniuose pasauliuose. Daugelį supusių žmonių baugino jo gaivališkas, per kraštus besiliejantis temperamentas, nenuramdomas gyvenimo būdas, spontaniški išpuoliai prieš oficialios ideologijos kaustančias gyvenimą ir kūrybą formas. Ir tai buvo viena iš gausaus neprietelio būrio formavimosi priežasčių.
Vieni Algio bendraamžiai, geriausia, ką parašė, buvo jų disertacinio darbo įdirbis, ir, apart šio kapitalo, nieko esminio nepajėgė sukurti, nes, geriausiu atveju, kūrybinį bagažą sudarė iš disertacijos teksto gimusi knyga, kuri taip ir liko šio tipo žmonių svarbiausiais kūrybinės veiklos vaisiais. Uždavinys buvo kito tipo mokslininkas – kupinas pažinimo aistros, plačių mokslinių interesų maksimalistas, kuris niekuomet nesirgo pasitenkinimo liga, o nuolatos judėjo į priekį.
Kauno periodas
Apie dešimtmetį užtrukęs atsiribojimas nuo išorinio pasaulio ir užsisklendimas darbui Kaune, o vasarą arba tarp Dzūkijos miškų paklydusiuose Kabeliuose, motinos namuose, su periodiškomis išvykomis į užsienio tyrimo centrus, konferencijas, universitetus, suteikė galingą postūmį jo, kaip originalaus mokslininko, enciklopedisto raidai. Taip prasidėjo įstabaus jo kūrybinio pakilimo tarpsnis, kai jis vieną po kitos beveik kasmet skelbė monografijos o neretai ne po vieną.
„Šios knygos, – prisipažįsta autorius, – atsirado ilgų ir nuoseklių mokslinių studijų dėka, įskaitant pusės metų stažuotę Prancūzijos Nacionaliniame mokslinių tyrimų centre (CNRS) Paryžiuje, Liverpulio universitete Didžiojoje Britanijoje, taip pat – Amerikos Orientalistinių tyrimų centre Amane, Jordanijoje.” Sistemingų akademinio darbo įgūdžių įtvirtinamas ir daugybės energijos reikalaujantis intelektualinis darbas rašant straipsnius ir knygas padėjo pažaboti gaivališką temperamentą, atsiriboti nuo išorinių būties formų ir apsigyventi hermetiškame knygų pasaulyje, kuriame jis visuomet jautėsi esąs savo stichijoje.
Pasitelkdamas įvairias istorinės praeities apmąstymo formas, jis savo tekstuose vis dažniau gvildena aktualias Rytų ir Vakarų civilizacijų sąveikos problemas. Jo tekstai pastebimai konceptualėja ir ilgainiui tampa tiesiog klasikinis, dabartinėje humanistikoje vis tvirtesnes pozicijas dabartinėje civilizacinėje ir filosofinėje komparatyvistikoje įgaunančio tarpdalykiškumo pavyzdys. Įvairios mokslinio pažinimo sritys bei tyrinėjimo strategijos čia natūraliai susipina praturtindamos vieną kitą ir atskleisdamos naujas aptariamų problemų puses. A. Uždavinį labiausiai domina akademinio mokslo periferijoje esantys įvairūs mįslingi ir marginaliniai reiškiniai, kuriuose ieško atsakymų į dominančias problemas.
Komparatyvistikoje mokslininko brendimas yra lėtas procesas, tačiau A. Uždavinys žinių jėga ir moksline branda lenkė daugybę vyresnių kolegų. Įgimtas talentas ir nepaprastas darbštumas padėjo jam tapti puikiu reikalaujančios plačios humanitarinės kultūros komparatyvistikų, pirmaklasiu neoplatonizmo, daugybės Artimųjų Rytų kultūrų, Egipto, Sirijos, Irano, islamo kultūros, sufijų filosofijos, estetikos, meno žinovu. Tačiau, taip pat aišku, kad pagrindiniu (bet jokiais būdais ne vieninteliu!) jo interesų objektu buvo lyginamosios kultūros, filosofijos, estetikos, meno studijos, padovanojusios mums vienas vertingiausių lietuviškos, ir ne tik jos, komparatyvistikos paveldą.
Per paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį prasidėjo vaisingiausias jo kūrybinės veiklos tarpsnis, kuomet užsisklendimą prie darbo stalo Kaune jis derino su išvykomis į stambiausius mokslinio tyrimo centrus. Jis stažavosi Prancūzijos Nacionaliniame mokslinių tyrimų centre (CNRS) Paryžiuje, Liverpulio universitete Didžiojoje Britanijoje, taip pat – Amerikos Orientalistinių tyrimų centre Amane, Jordanijoje ir kitur, aktyviai dalyvavo tarptautinėje žinių apykaitoje, buvo Tarptautinės neoplatonikų draugijos JAV sekcijos narys, dažnai dalyvavo įvairiuose tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ir užsienyje pasirodė jo vertingos mokslinės monografijos, antologijos, mokymo priemonės, iš kurių svarbiausi: „Versmių labirintai.
Proklo hermeneutinė filosofija ir mistagogija“ (2002), „Egipto Mirusiųjų knyga“ (2003), „Helėniškoji filosofija nuo Numenijo iki Sirijano“ (2003), „The Golden Chain“ (2004), „Hermio Trismegisto išminties kelias“ (2005), „Civilizacijų istorija. Dvasiniai tradicinių antikos, viduramžių bei renesanso Europos, senovės Egipto, Mesopotamijos, Irano ir Indijos civilizacijų bruožai” ( 2006), „Simbolių ir atvaizdų interpretacijos problema senovės civilizacijose“( 2006), Sufizmas Islamo Civilizacijoje (2007), “Philosophy as a Rite of Rebirth. From Ancient Egypt to Neoplatonism”(2008), The Heart of Plotinus. The Essential Enneads (2009), „Sakraliniai platoniškosios filosofijos pagrindai” (2010), Philosophy and Theurgy in Late Antiquity (2010).
A. Uždavinį labiausiai domino lyginamosios civilizacijų ir įvairių kultūros bei mąstymo tradicijų sąveikos studijos. Jis nepraleido nei vienos Lietuvoje vykusios „Rytai–Vakarai“ konferencijos, užsienyje dalyvavo daugelyje lyginamosioms civilizacijų ir filosofijos studijoms skirtų mokslinių forumų. A. Uždavinys ilgainiui tapo pripažintu tarptautinio lygio Artimųjų Rytų civilizacijų lyginamųjų studijų specialistu, kuris siek4 savo darbuose siekia įtvirtinti dabartinei civilizacinei komparatyvistikai būdingus tarpdalykinių tyrinėjimo metodus. Anot jo požiūrių, tiek senovės graikų, tiek ir senesnių Artimųjų Rytų civilizacijų kultūros tradicijos yra tarpusavyje susijusios glaudžiais kultūriniais ryšiais, kurie palieka pėdsakus įvairiuose mokslininką labiausiai dominusiose dvasinės kultūros srityse. Todėl daugelį antikos filosofijos, ypač neoplatonizme, išryškėjusių požiūrių į pamatines pasaulio ir žmogaus būties problemas galima pažinti analizuojant ne tik graikų, tačiau ir kitų Artimųjų Rytų civilizacijų mitus, religinius požiūrius bei filosofines idėjas.
Kultūrologinei A. Uždavinio koncepcijai, be dabartinių civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos teorijų, didžiulį poveikį turi tradicionalistų požiūriai į Rytų ir Vakarų civilizacijų sąveikos problemas ir tradicijos vaidmenį kultūros vertybių bei simbolių raidoje.
Tradicionalizmo idėjos jo pasaulėžiūroje jungiasi su neklasikinės gyvenimo filosofijos ir egzistencializmo. Mąstymo ištakų jis ieško ne dekartiškame cogito ergo sum, o visuotiniame gyvenimo pilnatvės jausme, racionaliais terminais nenusakomame. Iš čia plaukia jo nepasitikėjimas racionalaus proto galimybėmis ir individualios valios, vidinės asmenybės disciplinos sureikšminimas, tikėjimo amžinomis vertybėmis, kurias saugo ir puoselėja tradicija, iškėlimas.
Pasaulinės kultūros ir jos sudėtinės dalies filosofijos idėjų istorijos tyrinėjimus jis suveda į kelis pagrindinius uždavinius: 1) į paieškas tos kultūrinės istorinės monados, kuri tampa varomąja kultūros ir mąstymo procesų jėga. Tokia monada jam tampa plačiai tradicionalizmo idėjų poveikyje suprantama sąvoka „tradicija“, kuri aiškinama kaip pagrindinė sistemiškai organizuojanti konkrečios kultūros idėjų, religinių, filosofinių požiūrių vertybių, simbolių ir pan. ašis, styguojanti visas konkrečios kultūrinių vertybių sistemos sudėtines dalis. Ankstyvajame konkretaus civilizacinio pasaulio kultūros, religijos, filosofijos raidos etape susiformavusi ir išgyvenusi sudėtingo konkurencijos proceso eigoje daugybė skirtingų kultūros segmentų tradicija, anot A. Uždavinio, tampa konkretaus civilizacinio ar kultūrinio organizmo savotiška monada, kuri šimtmečiams apsprendžia jo civilizacinių procesų raidos ypatumus. Iš čia plaukia kitas daugelyje A. Uždavinio veikalų mokslininkui keliamas uždavinys – šios monados specifiškumo išryškinimas įvairiuose dvasinės kultūros filosofijos, religijos, estetikos, meno formose.
Tarpdiscipliniškumas
Iš čia plaukia išskirtinis A. Uždavinio dėmesys įvairių socialinių kultūros procesų, minties, dvasinių praktikų istorinės raidos pažinimui plačiame civilizacinių problemų kontekste. Istorinio idėjų raidos fono, civilizacinio konteksto įvedimas suteikia šiam enciklopedistui daug papildomų lyginamosios analizės instrumentų ir padeda nertis į įvairias periferines jį dominančių reiškinių pažinimo erdves. Jo civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos tyrinėjimai labai skiriasi nuo daugybės šiose srityse skelbiamų veikalų.
Charakteringiausi A. Uždavinio tyrinėjimo bruožai enciklopedizmas, tarpdalykiškumas ir išskirtinis dėmesys įvairiems akademinio mokslo periferijoje buvusiems reiškiniams. Jo komparatyvistinės studijos labai skiriasi nuo įprastinių, juose pirmiausia beveik neaptiksime įprastų šios pakraipos veikalams atpažinimo ženklų, pedantiško simetriško sugretinamų objektų tyrinėjimo papunkčiui, kadangi mokslininką pirmiausia domina skirtingų dvasinės kultūros segmentų lyginamoji analizė. Kita vertus, čia nėra griežtų ribų tarp filosofijos, civilizacinės komparatyvistikos, idėjų istorijos, kultūrologijos, religijotyros, estetikos, menotyros ir kitų humanitarinės kūrybos sričių. Jis suvokia kad praeities kultūrų ir mąstytojų paveldo tyrinėjimuose dogmatiškas griežtų disciplinų ribų laikymasis nuskurdina patį pažinimo procesą, kadangi daugelis aptariamų senųjų Egipto, Sirijos, Babilono, graikų, Bizantijos ir kitų civilizacijų kultūros formų savo prigimtimi yra sinkretiškos o, vadinasi, ir menkai diferencijuotos. Todėl ir mokslinio pažinimo sritys, įvairių mąstytojų koncepcijose susipina. O vadinamose dar menkai diferencijuotose civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos metodologinėse prieigose, tyrinėjimo strategijose, idėjose slypi daugybė kitų artimų humanitarinių ir socialinių mokslų sričių sudėtinių segmentų.
A. Uždaviniui svetimas pasidavimas įprastai mūsų moksle madingai konjunktūrai. Jis tvirtai eina pasirinktu tradicijos nušviestu pažinimo keliu; kuriame skleidžiasi aukšto rango mąstytojams būdingas įžvalgumas, sugebėjimas per praeities procesų, idėjų tyrinėjimus regėti aktualias dabartinės kultūros ir filosofijos raidos tendencijas. Iš čia plaukia kritiškas požiūris į suprekintos postmodernios kultūros, filosofijos, meno raidos procesus, suvokimas kad mokslininkas, sudievinęs informacinės revoliucijos, technogeninės civilizacijos laimėjimus, nedaug pasistūmėja į priekį gelminių dabartinės kultūros raidos procesų pažinime. Mokslininkui pirmiausia imponuoja gelminė konkrečios civilizacijos, epochos, mokyklos, koncepcijos, idėjos esmė, kuri atsiskleidžia ne naratyvinio minčių dėstymo priemonėmis, o sumaniomis įžvalgomis, pasitelkiant įvairias lyginamosios analizės strategijas. Savo šios pakraipos tyrinėjimuose išryškina „viršlaikį“, su tradicijų galia susijusį, konkretaus civilizacinio pasaulio idėjų kontekstą, užslėptą jo simbolių ir vertybių prasmę.
Didžiųjų civilizacijų dvasinės kultūros morfologinės sandaros pažinime greta filosofijos tradicijų tyrinėjimų A. Uždavinį labai domina skirtingų civilizacinių pasaulių mitinių, religinių ir, ypač vizualumu ir emocinio poveikio galia išsiskiriantys, meninių vaizdinių ir simbolių formavimosi bei sklaidos skirtingose civilizacinėse erdvėse mechanizmai. Iš čia plaukia jo veikalams būdingas ieškojimas jautraus santykio tarp teksto ir vos ne vizualinės jame įkūnytos idėjos išraiškos. Skirtingų civilizacinių pasaulių kultūros vertybių ir simbolių sistemų ekspozicija čia reprezentuoja savitą rašymo stiliaus susiliejimą su vaizduojamojo meno teikiamomis meninės išraiškos galimybėmis.
Lyginamuoju aspektu analizuodamas įvairių civilizacijų mitologijos, religijos, filosofijos, estetikos meno tradicijų sąveikas ir tarpusavio įtakas A. Uždavinys ypatingą dėmesį kreipė į vizualiai apčiuopiamų simbolinių kultūros formų pažinimą, kuriuose, nepaisant civilizacinių kodų skirtingumo, regėjo didžiules tarpkultūrinės komunikacijos ir kultūros simbolių sklaidos didžiulėse erdvėse galimybes. Simboliuose įkūnytų prasmių pažinimas kelia daug specifinių reikalavimų tyrinėtojui. Todėl jo darbuose išskirtinę svarbą įgauna hermeneutinė problematika arba paprasčiau tariant kultūrinių kodų prasmių aiškinimo ir apskritai kultūrinių vertybių atvirumo ar uždarumo laipsnių problema. Ji tiesiogiai siejasi su skirtingų civilizacinių pasaulių tarpkultūrinio dialogo galimybėmis. Pagrindiniu vaisingo tarpkultūrinio komunikavimo kliuviniu čia iškyla skirtingų civilizacinių pasaulių semantikos ypatumai t. y. sąvokų, vaizdinių ir simbolių prasmių skirtumai ir jų adekvačios komunikacijos galimybės. Ši problema išsamiai gvildenama viename brandžiausių mokslininko veikalų Simbolių ir atvaizdų interpretacijos problema senovės civilizacijose (2006). Ji A. Uždavinio koncepcijoje įgauna ypatingą svarbą, kadangi tiek konkretiems žmonėms, tiek ir jų atstovaujamiems civilizaciniams pasauliams būtinas supratimas to, ką kalba kitų civilizacinių pasaulių žmonių sukurtos vertybės.
Civilizacinių procesų eiga mokslininko įsitikinimu liudija apie neišvengiamą semantinių skirtingų kultūros tradicijų suartėjimą. Iš čia plaukia įsitikinimas, kad būtent tradicija tiek lietuvių, tiek ir kitų tautų kultūros tradicijoms unifikuojančioje postmodernioje epochoje yra patikima tradicinių kultūros vertybių saugotoja.
Kita svarbi A. Uždavinio tyrinėjimų sritis – dabartinių Lietuvos kultūros ir meno tendencijų raidos procesų apmąstymas. Jį labiausiai domina ne konkrečių autorių kūryba, apie kurią jis parašo daug tekstų, o, pirmiausia, charakteringiausios šio „atsivėrimo“ pasaulinei kultūrai ir greta besiskleidžiančios kultūros ir meno suprekinimo bei simuliakrų gausėjimo tendencijos. Iš čia plaukia jo iš tradicionalizmo ideologijos pozicijų vykdoma postmodernistinės kultūros kritikos tendencija. Į jo estetikos ir meno kritikos tekstus jau nuo jaunystės įsipina ir aktyviai juose skleidžiasi iš įvairių mokslo sričių perimtos idėjos bei metodologinės prieigos, kurių tikslas – įvairiapusiškiau apibūdinti analizuojamus objektus.
Vadinasi, A. Uždavinys nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią nuo impulsyvaus dailės instituto auklėtinio menotyrininko iki tarptautinio lygio dabartinės civilizacinės ir filosofinės komparatyvizmo, neaplatonizmo ir teurgijos žinovo. Jo komparatyvistinės ir orientalistinės studijos vaizdžiai liudija apie Lietuvos mokslo laisvėjimą ir atsivėrimą dabartinės humanistikos aktualijoms. Žvelgiant į netolimą praeitį A. Uždavinio figūra ir nueitas kelias į mokslo aukštumas yra didžiai reikšmingi, kadangi jo intelektualinė biografija ir sudėtingi dvasiniai ieškojimai parodo kaip sovietinės ideologijos sukaustytoje erdvėje brendo, skleidėsi procesai, idėjos, kurios atvirai konfrontavo su senąja dogmatiška vertybių sistema ir skausmingai kartu su tautos atgimimu tiesė kelius iš provincializmo į pasaulinio mokslo aukštumas. Jis stovėjo nuošalyje nuo pagrindinių Lietuvos humanistikos ir filosofijos raidos srautų ir palyginti jaunas prisišliejo prie vis didesnį pagreitį šalyje įgaunančio civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos ir orientalistikos sąjūdžio, kurio šalininkai sąmoningai atsiribojo nuo šalies filosofijoje vyravusių metodologizmo, analitinės ir fenomenologinės–hermeneutinės filosofijos tendencijų ir siekė įtvirtinti platesnį požiūrį į pasaulį, pasaulinės civilizacijos istoriją, atskleisti skirtingų kultūros ir mąstymo tradicijų pilnavertiškumą.
Autorius detaliai aptaria mokslininko teorijų santykius su įvairiomis jo pasaulėžiūrą ir mąstymo būdą veikusiomis tradicijomis, mokyklomis, idėjomis ir ypač tradicionalistų mokyklos ir sufijų idėjomis. Įvairių kultūros bei mąstymo tradicijų įsisavinimas ir sulydymas šio mąstytojo pasaulėžiūroje padėjo suformuoti savo civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos principus. Šiandieną jau galime konstatuoti, kad A. Uždavinys savo fundamentaliais darbais pasaulyje jau tapo pripažintu civilizacinės ir filosofinės komparatyvistikos bei neoplatonizmo klasiku. Neabejotini jo nuopelnai naujų mokslinių tyrimų, ypač anksčiau visai netyrinėtų ar buvusių akademinio mokslo marginalijose, įvedimas į dabartinę Lietuvos humanistiką.
Daugiau apie renginį čia.
