- Kaip sekasi „susidraugauti“ su šia muzika?
- Donizettis, visų pirma, yra eliksyras balsui. O ir Nemorino vaidmuo labai atitinka mano charakterį. Jis man labai patinka. Nesakau, kad aš prisigeriu ir ieškau gražių merginų (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad būtent šis vaidmuo tapo pirmuoju mano atliktu operos scenoje, nes visuomet svajojau, kad mano pirmasis vaidmuo būtų humoristinis, kuriame galėčiau realizuot savo aktorinius sugebėjimus. Labai puiku, kai gali būti paprastas. Gal dėl to ir sakau, kad Nemorinas atitinka mano charakterį, nes pats esu paprastas. Juk ir aš myliu vieną žmogų savo gyvenime ir tikiuosi, kad tai tęsis iki grabo lentos.
- „Meilės eliksyre“ Nemorinas dainuoja apie slapčia nuriedėjusią ašarą („Una furtiva lacrima“). Ką manai apie vyriškas ašaras?
- Taip, aš nevengiu rodyti ašarų, nes tai yra labai žmogiška, tai yra jautru. Turėjau gyvenime patirtį, kai laikiau ašaras, ir tai neišėjo man į naudą. Todėl dabar stengiuosi nebelaikyt. Žmonės, kurie norės, supras, kurie nenorės, nesupras. Galvoju, kad nereikia slėpti to, ką jauti tą minutę, nesvarbu, ar tai džiaugsmo ašaros, ar liūdesio. Ir taip labai mažai šiais laikais žmonės rodo jausmus, šalta labai aplink. Atrodo, kad jausmų sfera išnyksta. Mes bijome jausti arba rodyti savo silpnąsias puses. Bet juk mes esame žmonės. Manau, jog nereikia to bijoti.
Kartu su Merūnu Vitulskiu „Meilės eliksyre“ dainuoja Joana Gedmintaitė, Dainius Stumbras, Egidijus Dauskurdis, diriguoja Modestas Pitrėnas.