Tapo bendru pomėgiu
M. Rubackytė neslepia – dalindamasi istorijomis iš savo gyvenimo, ne kartą buvo sulaukusi ne tik pastebėjimų, kad jos vertos romano, bet ir pasiūlymų padėti jį parašyti. Visgi, tokia mintis jos taip ir nesuviliojo. Iki tol, kol apie tai nepapasakojo savo vyrui Alainui Golay – jis, pats parašęs daugiau nei 20 knygų, pasisiūlė padėti įgyvendinti šią idėją. Iš pradžių M. Rubackytė nejautė tam didelio noro, tačiau vėliau abu neįtikėtinai į tai įsitraukė – tai tapo bendru poros hobiu.
„Kaip rašome knygos pratarmėje, ši knyga parašyta keturiomis rankomis“, – šypsojosi M. Rubackytė.
Darbas prasidėdavo nuo interviu, kuriuos vyras imdavo iš M. Rubackytės. Dažniausiai tai vykdavo jiems keliaujant traukiniu, lėktuvu ar laivu – taip lengviausia buvo rasti laiko. „Mano vyras imdavo iš manęs interviu, žymėdavosi kažkokius sakinius, ir po to pateikdavo man juodraštį, kurį aš išmaldavau iš visų pusių, aptvarkydavau, ir taip mes iš naujo dirbdavome“, – pasakojo ji.
Per savo gyvenimą – apie šalies ir laikmečio istoriją
Pirmiausia knyga pasirodė prancūzų kalba – M. Rubackytė neslėpė, kad jie, pasirinkę tarptautinę kalbą, norėjo pasiekti platesnę auditoriją. „Knyga sulaukė daug puikių atsiliepimų, ypač iš žurnalistų, kurie sakė, kad reikia tai skaityti, nes per vieno, gyvo, veikiančio žmogaus istoriją galima sužinoti apie šalį, geopolitinius dalykus, istoriją“, – džiaugėsi M. Rubackytė.
Dažnai sutikdama prancūzus ar kitus vakariečius, ji pastebėjo, kad jų naivumas neleido jiems susipažinti su Lietuvos istorija: „Jie kažkur pasąmonėje integravo Lietuvą į didžiąsias imperijas, kurios buvo mūsų istorijoje, todėl man pasirodė reikalinga atstatyti tą istorinį laiką, ypač XX amžiaus dramatišką periodą, kurį vakariečiai žino miglotai, nežino, arba žino visai neteisingai“.
Be abejo, svarbiausia knygos ašimi visgi išlieka fortepijonas. „Šiuo atveju viskas, kas eina pro fortepijono prizmę, buvo įdėta į tą knygą – tai yra mano juodasis burlaivis, kuris mane nuplukdė į pasaulį, ir su kuriuo aš keliauju kasdien“, – kalbėjo ji.
Dėl patirto spaudimo nesigaili
Knygoje M. Rubackytė pasakoja apie griežtą discipliną, kurios teko laikytis, apie didžiulius jai keliamus lūkesčius. Visgi, nuoskaudų dėl to ji nejaučia.
„Pirmiausia reikia prisiminti sovietinį kontekstą: spaudimas buvo visur, visame kame, visą laiką – reikėjo kažkur išsiskirti. Iš kitos pusės, aš sakyčiau, kad gailėtis reikia tų vaikų, kurie yra spaudžiami tėvų ir neturi tam pagrindo. Turiu omenyje, neturi pakankamai talento, kuris jiems leistų būti laimingiems ateityje – būtent tokių tėvų, kurie užkrauna vaikams didžiules ambicijas ir didžiulius įsipareigojimus, vaikų reikia gailėtis, nes paskui per paauglystę yra dramos, pasipriešinimas ir panašiai. Mano atveju, tai buvo laimingas sutapimas: man davė Dievas ir gamta įgimtą talentą muzikai ir aš buvau apsupta žmonių, kurie jį pastebėjo ir galėjo jį puoselėti“, – kalbėjo ji.
Ir nors M. Rubackytės gyvenime ir karjeroje buvo toli gražu ne vien lengvų akimirkų, ji niekada nepasigailėjo pasirinkto kelio ir vis dar juo mėgaujasi. „Čia mano košmariškas sapnas, kad vieną gražią dieną prarasiu apetitą, bet aš jo niekada nepraradau ir, tikiuosi, neprarasiu. Išeiti į sceną yra kaip eiti prie aukuro: juk tas kūrinys, su kuriuo gyvenai tiek laiko – tai kaip įeiti į Rembranto ar Da Vinči paveikslą ir jame kurį laiką gyventi, o paskui su juo ateiti ant podiumo, čia ir dabar, gyvai, ir surasti bendrą ryšį per tą šedevrą su publika. Tai tikrai yra toks ėjimas prie kažkokio labai svarbaus įvykio ir po koncerto aš dažnai sakau, neklauskite, kaip praėjo, klauskite, ką aš išgyvenau. Tad nuo banalumo ir rutinos tai labai toli ,ir aš nemanau, kad tai gali atsitikti – nebent mano košmariškame sapne“ – sakė ji.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
