Paroda „Mūsų ekologija: kad išgyventų planeta“ kelia klausimus, kas mes esame, kam priklauso Žemės aplinka, bei kviečia permąstyti aplinkosaugos problemas ir susijusią tematiką ne tik iš antropocentrinės perspektyvos, bet žvelgiant į daugialypę Žemės ekologiją plačiau ir visapusiškiau. Kartu svarstoma, kaip šiuolaikinis menas ir menininkai iki šiol sprendė aplinkosaugos klausimus ir kaip jie gali tai daryti ateityje.

Parodą sudaro keturi skyriai, kuriuose pristatomi 34 japonų ir tarptautinių menininkų grupės kūriniai, iš viso apie 100 darbų – nuo istorinių iki specialiai užsakytų šiai parodai. Pirmajame skyriuje „Viskas susiję“ tyrinėjimas aplinkos ir (arba) ekosistemų sąlytis su žmogaus veikla. Kitame skyriuje, pavadintame „Sugrįžimas į Žemę“, iš naujo nagrinėjami Japonijos menininkų darbai, sukurti 6-ajame – 9-jame dešimtmečiais, kai aplinkos tarša buvo nerimą keliantis spartaus šalies ekonomikos augimo padarinys. Trečiajame skyriuje „Didysis pagreitis“ pristatomi kūriniai, atskleidžiantys žmonijos nepaliaujamą Žemės išteklių naudojimą, bet kartu suteikiantys tam tikros vilties. Ketvirtasis skyrius „Ateitis glūdi mumyse“ skirtas šiandienos diskusijoms apie senovinių ir naujausių technologijų panaudojimą kuriant ateities scenarijus, pasitelkiant meninį aktyvizmą, vietinių žmonių sukauptas žinias, feminizmą, dirbtinį intelektą, kolektyvinį intelektą, taip pat religinį tikėjimą.

Emilija Škarnulytė parodoje pristatoma kaip vizualiųjų menų menininkė ir režisierė, tarptautiniu mastu žinoma dėl įtraukiančių filmų ir vaizdo instaliacijų, užpildančių ištisas erdves. Savo kūryboje ji jungia dokumentiką ir vaizduotę, žvelgdama iš transcendentinės perspektyvos, susieja įvairias temas, įskaitant geologiją, okeanografiją, ekosistemas, feminizmą, politiką ir civilizacijų istoriją.

Vaizdo instaliacijoje „Laiko strėlė“ (2023 m.) matome senovės romėnų miestą Bają, dėl seisminio aktyvumo Viduržemio jūroje dabar skendintį po vandeniu, Ignalinos atominę elektrinę, kurios valdymo pultu rangosi gyvatė – išminties ir blogio simbolis kai kuriose kultūrose, taip pat kompiuteriu sukurtą debesų serverio, įkomponuoto vandenyno gelmėse, vaizdą – informacinės visuomenės, valdomos iš vandenyno dugno, šerdį. Atskleidžiama civilizacijos ir technologijų galia, o kartu jų trapumas bei silpnumas, žvelgiant iš platesnės perspektyvos. Undinė, lyg koks futuristinis kiborgas, plaukia virš griuvėsių, įkūnijančių miesto praeities prisiminimus, tarsi kreipdamasi į tuos, kurie šiandien linkę laikytis antropocentrinio požiūrio, apie būtinybę žvelgti į miestus ir civilizacijas iš perspektyvos, peržengiančios žmogaus laiko ribas, rašoma parodos kuratorių tekste.

Spalio 18 d. Emilija Škarnulytė kartu su kitais menininkais pristatė savo kūrinį Mori meno muziejaus auditorijoje. Paroda veiks iki 2024 m. kovo 31 d.

Mori meno muziejus – viena įtakingiausių šiuolaikinio meno institucijų Japonijoje ir Azijoje, nuo įsteigimo pradžios parodinėje, leidybinėje, edukacinėje ir kitose veiklose nagrinėjanti globalius klausimus, pristatanti pripažintus ir kylančius japonų ir užsienio kūrėjus, dirbančius vizualiųjų menų, fotografijos, dizaino, architektūros srityse.

Parengta pagal Mori meno muziejaus informaciją.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt