Iš naujo skambanti laisvės tema

MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė pasakojo dažnai sulaukusi klausimo, kodėl 700-ąjį Vilniaus gimtadienį buvo pasirinkta minėti būtent per Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, iš pirmo žvilgsnio – ne patį šviesiausią ar džiugiausią kūrinį. Tačiau tam ji su komanda sakė turėjusi net kelis argumentus.

„Pirmiausia, taip, Vilnius švenčia 700-ąjį jubiliejų, bet tik 1989-ais metais išleidus „Vilniaus pokerį“ mes turime literatūros kūrinį, skirtą miestietiškai kultūrai, kuriame Vilnius yra vienas svarbiausių veikėjų. Kita priežastis – kūrinio talpumas, kalbant apie miesto tapatybę, atmintį. Vedanti situacija jame įvardinama kaip „buvo, yra, galėtų būti“ – tai atveria labai daug galimybių reflektuoti miestą, mūsų istoriją. Atrodo, gimtadienis jauno miesto, bet jis ir brandus, kad galėtų neužsimiršti švęsdamas, o atsiminti“, – kalbėjo ji, dėkodama įvairiapusei, netipinei parodos kūrėjų komandai.

Greta kuratorių menotyrininkų Dovilės Barcytės ir Algės Gudaitytės komandoje – parodos patirtį režisavęs vienas garsiausių Lietuvos teatro režisierių Oskaras Koršunovas bei scenografas Gintaras Makarevičius.

„Trečia priežastis, žinoma, yra šio romano universalumas ir aktualumas čia ir dabar – tai kūrinys, kuris šiandien vis dar skamba aktualiai. Nors išleistas jis labiausiai nuskambėjo kaip sovietmečio rekontrukcija, bet šiandien vėl labai svarbiai ir reikšmingai skamba laisvės tema, laisvo apsisprendimo prieš paveiktą, manipuliuojamą protą. Labai svarbu šiandien apie tai galvoti, mąstyti – „Vilniaus pokeryje“ ta pastanga išlaikyti laisvą protą pavaizduota labai dramatiškai ir drastiškai, kaip besitęsianti kova“, – kalbėjo muziejaus vadovė.

Milda Ivanauskienė

Vengė tiesioginio romano iliustravimo

D. Barcytė, komentuodama parodos koncepciją, pasakojo, kad „Vilniaus pokeris“ joje tampa partneriu kitoms meno formoms.

„Tikslas turbūt, apibendrintai sakant, buvo dialogas tarp „Vilniaus pokerio“ ir dailės. Natūralu, kai tikiesi pašnekesio, vien į monologą orientuotis sunku. Meno kūriniai kalbasi su „Vilniaus pokeriu“, o „Vilniaus pokeris“ kalbasi su jais juos komentuodamas. Tačiau nesiekiame iliustruoti romano tiesiogiai – siekiame pagauti idėjas, kalbame apie laisvę, su ja susijusią atsakomybę, fizines ir protines manipuliacijas. Nerasite tiesiogiai veikėjų vardų ir panašiai – bandome atspindėti pagrindines idėjas ir pačią romano nuotaiką ir tada leičiam pačiam romanui komentuoti kūrinius“, – aiškino ji.

Pasak D. Barcytės, jei R. Gavelis savo romane bando kurti Vilniaus mitą, tai jie šiuo atveju savo ruožtu bando kurti „Vilniaus pokerio“ mitą.

Dovilė Barcytė

Ji atskleidė, kad kuriant parodą buvo diskusijų, kada pirmenybė turi būti menui, kada – teatrališkumui, ir buvo bandyta rasti sprendimus, kaip išlaikyti pagarbą meno kūriniui kaip autonomiškam objektui ir kartu sukurti bendrą parodos patirtį ir emociją.

Paroda išdėliota kaip labirintas, tuo pačiu primenantis ir Neries vingį. G. Makarevičius pasakojo, kad upei kūrybiniame procese teko ypatingas vaidmuo.

„Kai aš kuriu, didelė mano kūrybinio laiko praleidžiama teatre, kur susiduriu su literatūriniu kūriniu ir jį reikia konvertuoti į erdvę. Šiuo atveju buvo panašiai, tik komanda buvo kitokia ir tikslai kitokie. Pradžioje vėl perskaitęs „Vilniaus pokerį“ turėjau daug tokių radikalių fantazijų, bet kartu bekuriant, beformuojant tiek temas, tiek gryninant parodos koncepciją, aišku, kad tie visi dalykai nutilo. Gal visiškai neišnyko, bet pasidarė tylesni ir dėl to džiaugiuosi – mano tokia kaip ir prasmė šitoje parodoje buvo neužgožti kūrinių, kad jie kažkaip neprapultų, o kalbėtų, išskleistų savo turinį kiek įmanoma. Tai buvo mano pagrindinė užduotis, bet kartu ir sukurti vaikščiojimo takelį, labirintą“, – komentavo scenografas.

„Man labai svarbi Neries upė ir pats Vilnius yra man brangi vieta, brangus miestas – aš čia brendau, patyriau svarbiausius savo gyvenime įvykius, čia nėra kaip toks, tarkime, projektas, į kurį reikia kažkaip specialiai įsijausti, natūraliai visos vibracijos galvoje atsiranda“, – sakė G. Makarevičius.

Gintaras Makarevičius

Jis pasakojo iš naujo perskaitęs „Vilniaus pokerį“ 2019 metais, tuo metu, kai Baltarusijoje vyko protestai. „Iškilo visi prisiminimai. Mes dabar užmirštame, kaip anksčiau gyvenome, prieš trisdešimt metų, kokia buvo mūsų siela, kokiame laisvės troškime. O su tais realiais įvykiais ir romanu, kuris iš tikrųjų man labai realus, nors daugeliui gal kitaip atrodo, bet net pačius fantasmagoriškiausius momentus aš labai realiai jaučiu ir suvokiu. Labai stipriai, sodriai, tirštai buvo pažadinta mano atmintis istorinė, kas su Vilniumi, kas su manimi pačiu susiję“, – dalinosi menininkas.

Svarbiausia – išvesti žiūrovus į šviesą

Kuratorė A. Gudaitytė pasakojo, kad atrenkant kūrinius iš pradžių pradėta nuo MO muziejaus kolekcijos peržiūros, o paskui pradėta ieškoti ir plačiau. „Dėl kriterijų – pats Gavelis, jo gvildenamos temos, vyraujantys motyvai inspiravo, kokius kūrinius norėjome atrinkti. Ieškojome, kas labiausiai atskleidžia jo aprašomo laiko nuotaikas, būsenas, žlugdomos visuomenės, joje esančio menininko būklę, besikartojančius motyvus kaip atmintis, atminties kismas, tapatybės virsmas, atminties grąža, struktūravimas, traukminės patirtys, kaip visa tai galiausiai išveda į laisvės troškimą, proto sveikimą – tai atsispindi kūriniuose. Pradžioje bandome pravesti žiūrovą pro Vilniaus istoriją, pro sovietinį žlugdymą, bet visgi išvedame į šviesą“, – užtikrino ji ir pridūrė, kad tas sveikstantis protas, sveikstanti tapatybė jiems buvo labai svarbūs.

„Juk nepriklausomybės pradžia meno, kultūros lauke buvo labai beprotiškas laikas: kūrėsi naujos menininkų grupuotės, atsidarinėjo privačios galerijos, teatrai transformavosi, buvo daug stogą raunančios laisvės, o su laisve atsiranda atsakomybė – ką kuria menininkai, ką nori tuo pasakyti? Menininkai pereina iš tradicinių žanrų į kitus dalykus, drąsiai kritikuojama visuomenė, politinės institucijos ir tt.“, – komentavo A. Gudaitytė.

Algė Gudaitytė

Parodojoje pristatomi menininkų kūriniai nuo septintojo dešimtmečio iki šių dienų. Tarp jų – Kostas Dereškevičius, Arvydas Šaltenis, Raimundas Sližys, Marija Teresė Rožanskaitė, Kazimiera Zimblytė, Artūras Raila, Aidas Bareikis, Ieva Martinaitytė-Mediodia, Gintaras Makarevičius, Dainius Liškevičius, Liudas Parulskis, Antanas Dubra ir kiti. Dailės kūriniai čia jungiasi su kompozitoriaus Antano Jasenkos garsu, Eugenijaus Sabaliausko šviesų sprendimais, paties R. Gavelio „Vilniaus pokerio“ citatomis. Svarbiu parodos akcentu tampa režisieriaus Gedimini Lapės fotomontažas, upėje sutalpinantis įvairių laikmečių dokumentinę medžiagą.

Perskaityti romaną rekomenduojama, bet nebūtina

O. Koršunovas sakė, kad visiems, prisidėjusiems prie parodos kūrimo, ir jam pačiam kaip laikmetis yra ypatingai svarbus dešimtas dešimtmetis.

„Nors Gavelio „Vilniaus pokeris“ tarsi yra apie kitą laiką, bet jis buvo išleistas ir skaitomas tame dešimtmetyje, iš tos perspektyvos vertinamas, jis tame laike gyveno. Todėl Gavelis mums leido persikelti į tą laiką, tos knygos istoriją“, – kalbėjo jis.

Pasak O. Koršunovo, net ir neskaičiusiems knygos turėtų būti įdomu klajoti parodos labirintais. „Tiesiog yra daug gerų meno kūrinių, jie gerai pristatyti, yra tam tikros atrakcijos. Tie, kas kažkada seniai skaitę, gal kažkaip prisimins, tie kurie labai gerai įsiskaitę, gal kritikuos, o gal supras ir jiems bus įdomu, kaip tai interpretuojama. Čia dar įdomus dalykas, kaip tekstas sąveikauja su kūriniais ne tiesiogiai – tarp kūrinių ir tekstų yra tam tikras interpretacijos dalykas. Tie, kurie labai gerai įsiskaitę, turi daug galimybių permąstyti patį Gavelį, kitas dalykas, kad kažkaip norom nenorom kitomis akimis pažiūri į mūsų upę nerį į patį Vilnių, ar tu skaitęs romaną, ar neskaitęs“, – samprotavo režisierius.

M. Ivanauskienė taip pat pridūrė, kad nors jie skatina perskaityti romaną, bet to daryti nebūtina – net ir neskaičiusiems paroda bus įdomi patirtis, be to, jie, kartu su literatūrologe Jūrate Čerškute ruošia specialią santrauką.

„Daug esminio teksto ištraukta: geras įvadas į romaną, sutrumpintas jo variantas kabo parodoje“, – šypsojosi O. Koršunovas.

Oskaras Koršunovas

Koršunovas: teatre sąveikauja žmonės, čia – meno kūriniai

O. Koršunovas pastebėjo, kad nors daugelis, kalbėdami apie teatrą, galvoja apie aktorius, iš tiesų svarbiausia yra sukurtas pasaulis.

„Šiaip kuriant spektaklį visada visų pirma susikuria scenografija, o iš tikrųjų tai yra taip, kad tu sukuri pasaulį – man atrodo, šitoje parodoje tas dalykas jaučiasi. Tas pasaulis visų pirma yra inspiruotas Gavelio, paroda turi savo dramaturgiją, Vargalys yra mūsų Odisėjas, Peras Giuntas – jis negalėjo ištrūkti į linijinį keliavimą dėl sovietinės sistemos, tad keliavo užburtu labirintu po Vilnių“, – kalbėjo jis.

Režisierius dalinaosi, kad jam šis darbas nebuvo itin neįprastas. „Teatre lygiai taip pat kuri tą pasaulį, kuris dažnai susijęs su literatūriniu kūriniu – šiuo atveju irgi taip yra. Man nebuvo didelė naujiena, bet įdomus dalykas, jei teatre sąveikauja aktoriai, tai čia – meno kūriniai. Aktoriai, kaip žinia, yra žmonės, meno kūriniai – daiktai, bet jei įsielinti, tarpusavyje sąveikauja, turi konfliktą, dialogą, sutarimus ar nesutarimus“, – dėstė jis.

MO muziejuje didžioji paroda „Vilniaus pokeris“

„Ta pati Neris čia yra labai svarbi – linkėčiau žiūrovams, kur paklojome čiužinius prie tekančios Neries vaizdo, kur išnyra daug atminties artefaktų, ten pagulėti, nepraeiti pro Nerį, kuri man asmeniškai labai brangi. Aš pats vilnietis, gimęs prie Neries, bet ji kažkaip atskirta, nedaug kas išskyrus Gavelį jai skiria tiek dėmesio, o man ji visada buvo ir yra labai svarbi“, – kalbėjo režisierius, džiaugdamasis, kad per šį kūrinį vėl grįžo į savo jaunystės Vilnių.

Paroda „Vilniaus pokeris“ Vilniaus muziejuje lankytojams duris atvers balandžio 22 d. ir veiks iki 2024 m. sausio 28 dienos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt