aA
Šią savaitę duris atveriančio Modernaus meno muziejaus (toliau – MO muziejus) kieme eksponuojamos keturių skulptorių Petro Mazūro, Mindaugo Navako, Ksenijos Jaroševaitės ir Vlado Urbanavičiaus kūriniai.
Vlado Urbanavičiaus „Kuoka“
© Organizatorių nuotr.

Modernumą su tradicijomis sėkmingai derinantys K. Jaroševaitė ir V. Urbanavičius yra kurso draugai, sutuoktiniai, geriausi vienas kito kritikai. Menininkai sutiko atsakyti į klausimus apie MO muziejui sukurtas skulptūras ir pasidalyti mintimis apie viešąsias erdves.

– Kaip atsidūrėte MO muziejaus skulptorių kompanijoje?

Vladas Urbanavičius: Prieš vienerius metus, kai MO muziejaus pastatas dar buvo statomas, drauge su Petru Mazūru ir Mindaugu Navaku mus pasikvietė Viktoras ir Danguolė Butkai bei pasiūlė pastatyti po skulptūrą muziejaus kieme. Apžiūrėjome kiemą, gavome būsimojo muziejaus patalpų vizualizaciją. Jiems nerūpėjo, ar skulptūros stovės, ar bus danguje pakabintos. Po pokalbio nusiuntėme po keletą savo darbų nuotraukų.

Ksenija Jaroševaitė: Aš nusiunčiau du pasiūlymus ir abu juos pasirinko.

Vladas Urbanavičius: Kūrybai turėjome vienerius metus. Laisvės gavome tiek, kad nesitikėjome. Paprastai užsakovai pažeria daug pageidavimų. Kurdamas net smulkmenose turi būti laisvas.

– Ką darote, kai pasitaiko pretenzingų, savo sprendimus brukančių užsakovų?

Ksenija Jaroševaitė: Atsisakome.

– Kas tuo atveju, jeigu menininkai neturi, ką valgyti?

Ksenija Jaroševaitė: Tuomet ieškai kito darbo, pavyzdžiui, šlavėjo arba kitokio.

Vladas Urbanavičius: Paprastai gauname užsakymus, kuriuos galime sukurti.

Vilnių terorizuojantys angelai

– Ksenija, viena Jūsų MO muziejuje dar nebaigta skulptūra yra sėdinti mergaitė. Iš tolo žvelgiant ji panaši į Vilniaus angelą.

Ksenija Jaroševaitė: Jokių Vilniaus angelų! Matėme jį keisčiausiose vietose. Mane įkvėpė iš Indijos atvežta skulptūrėlė – ant suoliuko sėdintis zuikis.

MO muziejus – be <em>balvonų</em>
© DELFI / Audrius Solominas

Valdas Urbanavičius: Angelų tiek priviso, kad jie pradėjo terorizuoti miestą. Kur tik eini, visur jį matai. Vilniaus Pilaitės rajone ant aukščiausio kampo sėdi... Skaičiau, kad ir Ukrainoje, net Bulgarijoje jų yra.

Ksenija Jaroševaitė: Į tuos Vilniaus angelus reikia žiūrėti kaip į porceliano drambliukus, statomus ant televizoriaus...

– Gal tai – sėkmingas skulptoriaus verslo planas? Jeigu už kiekvieną moka, gali prisidurti kaip skulptorius Tadas Gutauskas, parduodamas plytas „Baltijos kelyje“?

Ksenija Jaroševaitė: Manau, Vilniaus angelo autorius nesitikėjo, kad jie taip išplis.

– Ar autorius gali pasakyti: „Pakaks angelų?“

Ksenija Jaroševaitė: Jau seniai turėjo tai pasakyti.

Sėdinčios mergaitės istorija

– Girdėjau pokštą, kad MO muziejaus kieme stovintis P. Mazūro „Arklys“ yra kaip opozicija Kaune nutupdytam „Vyčiui“. Kokia Jūsų, iš rusvo granito nukaldintos moters ar mergaitės gimimo istorija?

Ksenija Jaroševaitė: Tai – „Sėdinti mergaitė“. Ji su kasa. Tai – mano svajonių plaukai. Skulptūra man primena vaikystę Kauno Žaliakalnyje, kur savo kieme užsikorusi į medį, įsitaisiusi ant šakos arba užlipusi ant tvoros stebėdavau gyvenimą. Kaimynai laikė kiaules, vištas. Mama būdavo darbe, bobutė irgi užsiėmusi.

Psalmistas, „Patriotas“

– Antroji Jūsų skulptūra – Psalmistas, atpažįstamas iš Jūsų braižo. Jo giminaitį, Šv. Pranciškų, galima sutikti Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, kitaip sakant Bernardinuose. Kokie žodžiai iškalti ant Psalmisto?

Ksenija Jaroševaitė: 23 psalmės žodžiai: „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūksta, žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano.“ Psalmisto siluetą iš rožinio švediško granito, pavadinimu Bohus, nukalti padėjo Džiugas Jurkūnas.

Vladas Urbanavičius: Nerimtai kalbant, netikinčiam Psalmistas primins „patriotą“, gulintį ant žemės greta kino teatro „Lietuva“ pavadinimo. Jis buvo specialiai paliktas kaip dokumentas iš nugriauto pastato. Ksenijos Psalmistas, kaip koks aukštaūgis krepšininkas, yra 2 m 5 cm. Paguldytas žolėje atrodo nedidukas. Ir žolė, kurioje guli, jam dera.

Žiemą Psalmistas voliosis sniege. Taigi skulptūra – visiems metų laikams (juokiasi).

J. Ivanauskaitės katino kaimynas

– Vladai, papasakokite, kodėl Jūs iškalėte iš granito rutulį, panašų į pienės galvą, pamovėte jį ant 4 m. ilgio strypo ir pavadinote skulptūrą „Kuoka“?

Valdas Urbanavičius: Galėjome MO muziejui siūlyti skulptūras iš viso gyvenimo kūrybos. Keletą jų bendru pavadinimu išsiunčiau užsakovams. V. Butkus, peržiūrėjęs skulptūras, atsakė: renkamės „Kuoką“. Pasirodo, tokį pavadinimą sugalvojo jį išrinkę ekspertai. Taip ir atsirado pavadinimas.

V. Butkus sakė, kad ateityje galėsiu sugalvoti rimtą pavadinimą, tačiau „Kuoka“ man patiko, todėl ir liko.

– Iš kur gavote akmenį, į kurį įbestas strypas?

Vladas Urbanavičius: Jis gulėjo greta „Katino“ akmens, skirto Jurgos Ivanauskaitės atminimui. Akmenį saugojau tėvų sodyboje Pašiaušės kaime Kelmės rajone. 12 tonų luitą pajudinti sudėtinga.

– Simboliška, kadangi Jurgos Katinas įsikūręs netoliese, paralelinėje Aguonų gatvėje. Kas svarbu renkant skulptūrą erdvei?

Vladas Urbanavičius: Kad ji keistų aplinką, tiktų prie greta esančių objektų.

Paauksuoti „Krantinės arką“

– Ar tiesa, kad Vilniaus meru tapęs Artūras Zuokas norėjo nuauksuoti vamzdžiu pramintą „Krantinės arką“?

Vladas Urbanavičius: Tiesa.

– Kaip dažnai kūrybiniame kelyje pasitaiko kuriozinių nuotykių?

Vladas Urbanavičius: „Krantinės arka“ yra rūdijanti. Kurdamas galvojau, kaip ji gyvens erdvėje. Žinojau, kad gali atsirasti tepliotojų, trūkti tinkamos priežiūros. Ir Ksenija, sostinės Aguonų gatvėje statydama Jurgai Ivanauskaitei skirtą Katiną, galvojo, kaip jis atrodys, kai bus apspardytas.

Svarbu, kad pastatyta skulptūra neprarastų pirminio sumanymo ir poveikio. Ilgainiui ima veikti papildomi dalykai, tokie kaip purvas, rūdys. Dėl to kurdamas turi galvoti, kaip skulptūra atrodys kintant jos išorei. Jeigu būčiau nusprendęs paauksuoti Krantinės arką, būtų tekę statyti sargybą.

Palikus skulptūrą kaip apšepusį daiktą, ji mažiau traukia piktą akį.

– Kokių dar keistenybių esate išgirdę iš užsakovų?

Ksenija Jaroševaitė: Dažniausiai nuotykių pasitaiko dėl antkapių. Nepritariu pasakymui, kad profesionalas privalo mokėti bet ką padaryti. Mano nuomone, profesionalas gali mokėti bet ką padaryti, tačiau negali daryti to, kas prieštarautų jo skoniui, meno suvokimui.

Jeigu kas nors pageidauja kapinėse motociklo, atsisakau. Kai nesutampa matymas, pažadu surasti kitą skulptorių, kuriam būtų artima tokia skulptūros forma. Paprastai kapinėse kaip galimą variantą matau kryžių arba ženklą, kuriame būtų kryžiaus užuomina.

MO muziejus užpildys buvusį vakuumą

– Kodėl Vilniaus miestui ir Lietuvai reikalingas MO muziejus?

Ksenija Jaroševaitė: Turi būti toks muziejus, kuriame matytum, kas šiuo metu vyksta mene, kas ką Lietuvoje kuria. Kuo daugiau bus tokių vietų, tuo geriau.

Per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį Nacionalinė galerija ir Dailės muziejus įsigijo labai mažai menininkų kūrinių. Valstybė nerado tam pinigų. Yra keista situacija: piktinamasi, kad menininkai parsiduoda, išveža kūrinius į užsienį, o valstybiniai muziejai bent svarbiausių darbų neįstengia nupirkti. Danguolė ir Viktoras Butkai įsigijo tai, ką galėtų turėti Nacionalinė galerija.

Gerai, kad atsirado ne tik MO muziejus, bet ir advokato Rolando Valiūno meno centras TARTLE.

Svarbu, kad MO muziejaus pastatas būtų gyvas. MO muziejui labai svarbi edukacija. Menotyrininkų rengiamos paskaitos padės lavinti vaikų meninį skonį, skatins meno pažinimą.

Gražu, kad savo lėšas žmonės investuoja į meną ir nori jį dovanoti miestui.

– MO muziejus – kol kas vienintelis, Lietuvos šimtmetį įamžinantis ir ateičiai liekantis statinys, iškilęs privačiomis lėšomis. Ką tai rodo?

Ksenija Jaroševaitė: Ne vienintelis, TARTLE taip pat. Valstybinė meno rėmimo programa nenuosekli. Vis trūksta lėšų. Politikai kultūros nelaiko prioritetiniu ir rimtu reikalu.

Kaip įprasminti lietuvybę?

– Kaip viešose vietose reikėtų įprasminti Lietuvos istoriją, lietuvybę, kad tai taptų natūralia aplinka, auklėjančia patriotizmą, meilę tėvynei ir valstybingumo jausmą?

Vladas Urbanavičius: Tinkamas pavyzdys – Česlavo Milošo laiptai (skulptorius Jonas Gencevičius, architektas Tauras Budzys) sostinės Bokšto ir Onos Šimaitės gatvių sankirtoje. Yra daug priemonių, kurios tai įprasmina.

Dabartinė Lukiškių aikštė, ypač vasarą, buvo gyva ir užpildyta. Kiekvienas čia rado, ką veikti: žaidė, skaitė, bendravo. Tokia aikštė turėtų ir išlikti. Aikštės mieste yra tarsi pauzės. Jose sustojęs gali atsikvėpti ir pamąstyti.

Ksenija Jaroševaitė: Žmonėms reikia leisti gyventi, nebrukti gyvenimo ir meno per prievartą. Būtent taip puoselėjama lietuvybė, šalies istorija. Juolab kad kitapus Lukiškių aikštės yra KGB muziejus, o greta jo – žmonių rankomis sukrautas Tremtinių aukuras. Iš jo nereikalauju meninės vertės. Šis, žmonių rankomis sudėtas paminklas, turi labai svarbią istorinę vertę.

– Tai paskutinė vieša vieta, kurioje viešėdamas Vilniuje meldėsi Popiežius Pranciškus.

Ksenija Jaroševaitė: Būtent.

Vladas Urbanavičius: Per minėtą vizitą įsitikinome, kaip tas paminklas ir aikštė puikiai veikia ir dera. Didesnio žmonių susibūrimo nei Popiežiaus vizito metu vargu ar galima tikėtis.

Ksenija Jaroševaitė: Tremtinių aukuras užpildo erdvę, kurioje yra ir Lukiškių aikštė. Norint čia rengti didesnius renginius, galima užtverti eismą.

Vladas Urbanavičius: Manau, kad balvonai išnyktų, jeigu į viešąją erdvę būtų įleistos skirtingos meno formos.

Nepakitęs meno suvokimas

Ksenija Jaroševaitė: Ar pastebėjai, kad dažnas nesustodamas praeina po Vinco Kudirkos skulptūrą? Niekas į šį balvoną nežiūri. Jeigu toje vietoje numatytu metu skambėtų himnas, tai skatintų lietuvybę. Žmonės, išgirdę tautišką giesmę, stabteltų. Gal net taptų tradicija rinktis prie paminklo tam tikru laiku. Ant paminklo galėtų žybčioti Lietuvos vėliavos spalvos. Galima pasitelkti šiuolaikines priemones, pavyzdžiui, video.

Vladas Urbanavičius: Vinco Kudirkos paminklo sumanymas toks ir buvo: priminti himną, kurio žodžiai užrašyti ant stiklo už V. Kudirkos nugaros. Dabar himno žodžių nesimato.

Ksenija Jaroševaitė: Ivano Černiachovskio ir jį pakeitusio Vinco Kudirkos paminklų sukūrimo datos skiriasi daugiau kaip penkiomis dešimtimis metų, bet suvokimas, koks turi būti paminklas, beveik nepakitęs.

– Kodėl tvyro tokia didžiulė kultūrinė atskirtis tarp visuomenės ir ekspertų nuomonių? Kaip ją mažinti?

Ksenija Jaroševaitė: Atskirtis visada buvo. Ogiustą Rodeną už „Mąstytoją“ irgi norėjo „užmušti“. Menininkai paprastai sukuria kūrinius ir juda pirmyn, o žmonės įsikabina į senus darbus ir nenori naujovių. Čia tas pats kaip balso aidas: balsas ir jo aidas.

Tarnystė vienas kitam

– Esate ne tik kurso draugai, bet ir sutuoktiniai, kuriantys toje pačioje srityje. Kaip vienas kitam padedate? Ar, turėdami idėją, bet nežinodami, kaip užbaigti, einate vienas pas kitą tartis?

Ksenija Jaroševaitė: Ne.

Vladas Urbanavičius: Vienas kito kūryboje dalyvaujame kaip žiūrovai. Pasakome, kaip atrodo iš šalies. Kartais į pastabas neatkreipiame dėmesio. Dažnai pats sumanymo negali atsisakyti, o išgirdęs kitokią nuomonę, nubrauki kaip nereikalingą priedą.

– Paprastai, jeigu šeimoje yra du menininkai, vienas jų kuria, kitas – tarnauja kūrėjui. Kaip jums abiem pavyksta išlikti kūrybingiems?

Ksenija Jaroševaitė: Mes vienas kitam tarnaujame.

Vladas Urbanavičius: Kai studijavome, patyrėme, kad kurso draugai yra didžiausi mokytojai. Jų reakciją gali suprasti iš žodžio arba žvilgsnio. Tai veikia teigiamai, verčia iš naujo permąstyti sumanymą. Ksenijos žvilgsnis ir žodis man yra labai svarbus.

– Kuris iš judviejų didesnis kritikas?

Ksenija Jaroševaitė: Turbūt aš.

Vladas Urbanavičius: Ksenija yra labai atvira. Aš ramesnis.

– Kaip išlikti paklausiam ir moderniam naujųjų technologijų amžiuje?

Ksenija Jaroševaitė: Nežinau. Mums rūpi pensija (juokiasi). Jeigu rimtai, domimės naujomis technologijomis. Jeigu pavyksta jas panaudoti ir pritaikyti, būtinai taip ir darome.

Svarbiausia – nemeluoti

– Priklausote mažam būreliui menininkų, tikinčių ir lankančių Bažnyčią. Ką menininkui duota tikėjimas?

Vladas Urbanavičius: Per tikėjimą ieškai tiesos. Kiekvieno darbo, nesvarbu, ką darytum, esmė yra vidinė tiesa. Pusinių dalykų nebūna. Jeigu kyla abejonė, paprastai lydi ir blogas jausmas.

Menininko mintys turėtų suktis apie tiesą, ji yra visa ko esmė, pagrindas. Negali sau meluoti nei jausmuose, nei mintyse. Tokia laikysena palengvina pasirinkimą. Todėl nesiimi tų darbų, kur tektų meluoti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Kokį prieškario Vilnių matė šveicaras, vadovavęs autobusų garažui? (32)

Kokį Vilnių Antrojo pasaulinio karo priešaušryje matė jaunas mechanikas, atvykęs iš...

Algirdas Kaušpėdas: Kalėdų džiaugsmo nelaisvėje Ištrauka iš knygos „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“ (1)

Muzikantas, architektas Algirdas Kaušpėdas neseniai pasirodžiusioje knygoje „Gyveno kartą...

Tarp kandidatų į nacionalines kultūros ir meno premijas – Grigorian, Puipa, operos „Saulė ir jūra“ autorės (2)

Į nacionalines kultūros ir meno premijas atrinkta 12 kandidatų, tarp jų – operos solistė Asmik...

Nacionalinės filharmonijos orkestrų koncertuose bus minimas Giedriaus Kuprevičiaus jubiliejus

Gruodžio 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambės Lietuvos kamerinio orkestro ir solistų...

Prezidento patarėja Sonata Šulcė: kultūros integracija į kitus sektorius galėtų būti sklandesnė

Kultūra laikoma viena iš prioritetinių sričių, tačiau jos integracija į kitus sektorius...

Top naujienos

Naujausi orų modeliai parodė, koks bus likęs gruodis: ar dar verta tikėtis šalčio (34)

Laidoje „DELFI diena“ sinoptikė Izolda Marcinonienė tikino, kad artimiausios dienos bus...

Turkija vėl keičia nuomonę: dėl Baltijos šalių gynybos planų taškas dar nepadėtas atnaujinta (398)

NATO negalės paskelbti Baltijos šalių gynybos plano, kol nebus paskelbtas planas dėl pavojaus,...

Europos plieno industrija išgyvena krizę: patiria nuostolius, atleidžia darbuotojus (15)

Europos plieno pramonė patiria dar vieną krizę: finansiniams nuostoliams ir darbo vietų mažinimui...

Palanga kaip reikiant pasistengė: sužibusi kalėdinė eglutė nutvieskė visą kurortą (16)

Švenčių laukimu pradedanti gyventi Palanga prieš pat eglutės įžiebimą pakvietė kurorto...

Naujas mokestis gresia šimtams tūkstančių: labiausiai pajus dyzelininių automobilių savininkai (371)

Valdantieji nepasiduoda ir ketina naująjį taršių automobilių mokestį įvesti kartu su 2020 metų...

Iš dviejų Europos čempionato pusfinaliuose dalyvavusių lietuvių į finalą prasibrovė tik vienas (1)

Jungtinės Karalystės Glazgo mieste vykstančiame Europos trumpo (25 m) baseino plaukimo čempionate...

Landsbergienė traukiasi nuo savo verslo vairo – dirbs samdytas vadovas (401)

Privačių mokyklų UAB „ Karalienės Mortos mokykla “ bei darželių UAB „ Vaikystės sodas “...

Unikalios Kauno vietos – jų istorijos privers atkeliauti čia iš kitų miestų

Seniai buvote išvykę už savo miesto ribų? Galbūt pasiilgote kvapą gniaužiančio Lietuvos...

Vaikai ir dovanos: psichologė pasakė, kiek yra per daug ir kodėl nereikėtų gąsdinti, kad Kalėdų Senelis nieko neatneš

Ar jau pasirūpinote kalėdinėmis dovanomis? Jei dar ne, bent dalis jūsų jau apie jas galvoja....

Šaltam penktadienio vakarui – karštas itališkas užkandis

DELFI TV laidų vedėjas Arnas Mazėtis specialiame projekte „Italija namuose“ tęsia kulinarines...