aA
Jau ruduo, o poeto, Nacionalinės premijos laureato Marcelijaus Teodoro Martinaičio, kurį iš tolo atpažindavau iš žilų išsidraikiusių plaukų, beretės ant šono, Vilniaus senamiestyje nematyti. Randame jį sodyboje, esančioje dvylika kilometrų nuo miesto centro – lyg ir mieste, bet tuo pačiu lyg ir kaime. Prisipažįsta – čia jam gera ir miesto centras vis mažiau traukia. Poetas vaišina mus neįprastu rudens derliumi – savo žemėje išaugintais graikiniais riešutais. Riešutmedis auga puikiai, jam nebaisūs žiemos šalčiai, nes atvežtas iš Gotlando salos.
© DELFI / Audrius Solominas

– Pasislėpęs nuo žmonių šurmulio renkate graikinius riešutus ir rašote eiles? Gal galima sužinoti, ką kuriate?

– Kai pasakau, kad ką nors rašau, tai paskui ir neparašau, tai jau geriau patylėsiu. Nėra taip, kad sėdžiu visą laiką susiėmęs galvą ir galvoju, ką čia parašius. Eilės gimsta ir einant, ir ką dirbant, net miegant. Kaip ir visi žmonės, vaikštai, valgai, verdi kavą. Kūrėjo gyvenimas nėra kažkoks ypatingas. Menininkai gyvena taip pat, kaip ir visi – dirba kasdienius darbus, serga, pyksta, taikosi, gal tik esame kiek jautresni, įtemptų nervų žmonės, nes, manau, divizijai lengviau vadovauti negu savo herojams.

– Gimėte balandžio pirmą dieną, kai pokštaujama ir sakoma daug netiesos, antrasis jūsų vardas – Teodoras, išvertus iš graikų kalbos, reiškia “Dievas”, “dovana”. Lietuvai iš tiesų tapote dovana. Ar įžvelgiate kokių nors lemtingų ženklų savo gimimo datoje ir varde, kurie lėmė tai, kad iš tiesų esate išskirtinis?

– Marcelijus – šis vardas man suteiktas senelės Marcelės garbei, o Teodoras – šventas vardas, kurį man suteikė kunigas. Sovietmečiu mano antrojo vardo niekur nerašydavo – net pase, tai buvo savotiška mano gyvenimo paslaptis. Sovietmečiu pagal galiojusią tvarką, būdavo rašoma Marcelijus Martinaitis Izidoriaus (tėvo vardas). Prisimenu, kai buvau mažas, iki kokių ketverių metų, tėvai mane vadindavo Tevadoru.

Kūryboje aš meluoju, juk kūryba yra melas, fantazija. Rašymas yra gražus melas. Rašydami visi meluoja, fantazuoja, išgalvoja, daug kas modeliuojama principu – kas būtų, jeigu būtų. Na, pavyzdžiui, pamatai gražią panelę ir fantazuoji, kas būtų…

Taip, kaip rašai, negyveni, kūryboje atsiranda įvairios susapnuotos, išgirstos, sufantazuotos situacijos. Kita vertus, kūryba yra ir melas, ir tiesa vienu metu – tam tikros realijos, galimybės, prielaidos, kaip galėtų būti, nors niekada nebus. Sovietmečiu galvodavome, kas būtų, jei būtų kita santvarka. Dabar atėjo laikas, kai galima gyventi, kaip nori, bet mums vėl negerai – mes, vyresnė karta, neturime gyvenimo tokioje santvarkoje įgūdžių. Kūryba visada yra apie tai, ko trūksta, ko nėra, ko nebesugrąžinsi, kas nepatinka.

M.Martinaitis: teks prisitaikyti ir mokytis gyventi su kitataučiais
© DELFI / Audrius Solominas

– Autobiografinėje knygoje „Mes gyvenome“, kuri 2009 metais pelnė kūrybiškiausios knygos apdovanojimą, informacinių technologijų laikų skaitytojus nukeliate į laikus, kai, būdamas mažas berniukas, rašėtė anglimi. Tai jauniems žmonėms sunku įsivaizduoti, bet ar jūs įsivaizdavote, kad ateis metas, kai savo kūrybą galėsite persiųsti leidiniams ir leidykloms neiškėlęs kojos iš namų?

– Informacinės technologijos – fantastika. Dar prieš dešimtmetį negalvojau, kad galės būti taip – išsiųsiu tekstą iš sodo namo, nereikės važiuoti į redakciją. Tai puiku, bet pasiekimai turi ir savo kainą – nelieka bendravimo. Anksčiau pažinojau daugelio redakcijų žmones, rašančiuosius, kadangi juos pažinojau ne tik iš darbų, bet ir asmeniškai, žinodavau, ko iš jų galima tikėtis, laukti. Dabar sėdi prie kompiuterio, siuntinėji, kažką gauni, bet žmonių tai nėra, aklas bendravimas.

Nors kartais, žinoma, ir bendravimas šiek tiek vargindavo, ne visada vaisingi pašnekesiai. Kompiuteriu pradėjau rašyti senokai – gal 1996 metais, iki tol rašiau mašinėle. Nors straipsnius rašau kompiuteriu, eiles – tik ranka. Dabar dauguma rašo kompiuteriais, todėl nebebus rankraščių, o rašytojų rankraščiai kartais būna įdomesni už kūrinius.

Dabar rašomos trumposios žinutės „Ateik. Susitikime. Laukiu ten ir ten“. Seniau reikėdavo parašyti merginai laišką ir įtikinti, kad reikia susitikti. Epistoliarinis žanras visiškai išnyko, nebėra bendravimo raštu. Nebeturėsime laiškų. Kiek per savo gyvenimą esu prirašęs laiškų ranka!

Dienoraščio kompiuteriu taip pat nesinori rašyti, juk tai intymu, nesinori, kad intymus rašymas gulėtų dėžėje, į kurią kas nors įsibrovęs galėtų perskaityti. Dabar jau negalėčiau gyventi ir be mobiliojo telefono, interneto. Kažkada sode gyvenau visiškai be telefono ir visi, kam buvau reikalingas, mane susirasdavo ir pats viską žinodavau, kur, kada, kas man svarbaus vyks. Matyt, daug ką susitardavome iš anksto.

Dabar dienai nutrūksta interneto ryšys, rodos, sutrinka gyvenimas. Puikiai prisimenu laikus po karo, kai su plunksna rašydavome ant iš popierinių tapetų skiaučių pasidarytų sąsiuvinių, o rašalą, ko gero, iš suodžių padarydavo tėvas, ant sienų rašydavome angliukais.

–Atsirado net naujas terminas virtualioms pažintims, kurios daug kam pakeitė realius draugus – tai internetiniai draugai. Ar jūs turite internetinių draugų?

–Ne, ne. Mano anūkai turi.

– Ar šiame laike galėtų atsirasti jūsų personažas mielas keistuolis Kukutis, o gal tai būtų Kukutis – robotas?

Dabar mano naujausias personažas – K.B. Jis modernus, gyvena kitoje erdvėje. Mane labai domina, kaip keičiasi žmogaus psichika, susidūrus su naujais reiškiniais, juk man ir save reikėjo ne kartą perlaužti - diplominį darbą rašiau ranka, baigęs Universitetą nusipirkau spausdinimo mašinėlę, dabar – kompiuteris. Mano nauji herojai parodo, kaip technologijos keičia žmonių santykius, įpročius, bendravimo būdus.

– Poetų žmonos dažniausiai netampa menininkų mūzomis arba jomis būna tik trumpą laiką. Ar tai tinka ir kalbant apie jūsų žmoną?

– Apie menininkus ir jų mūzas kuriamos legendos, dažnai ir jie patys jas kuria. Afišuodami savo santykius viešai, žmonės dažniausiai turi vieną tikslą – pasireklamuoti. Dažnai specialiai kuriamos santykių dramos, o iš tiesų - nieko nėra. Tai būdas išgarsėti, susireikšminti, o lengvatikiai lengvai kimba ant tokio masalo. Dauguma menininkų šeimų gyvena paprastą, normalų šeimos gyvenimą. Mano šeima – iš tokių. Su žmona jau džiaugiamės savo keturiais anūkais ir dviem proanūkiais. Kai kurie iš anūkų turi meninių polinkių.

– Nors esate kūrėjas, bet, tikiu, nesate atitrūkęs nuo Lietuvos aktualijų. Ką tik nusižudė devynerių metų berniukas, manau, ne todėl, kad ir tą dieną, kaip ir daugelį kitų, jo tėvai girtavo ir jis buvo alkanas, o todėl, kad jo niekas nemylėjo. Jūs esate sielos jautruolis, pasakykite – kas mums atsitiko? Atrodo, Lietuvos žmones apleidžia meilė, o juk visi žinome - meilės prievarta nesusigrąžinsi.

– Prie nemeilės ir susvetimėjimo tikrai prisideda masinis persikraustymas gyventi į virtualią erdvę. Vaikams, jei kiekvienas prisimintume save tame laike, kartais būdinga galvoti ir jaustis taip, tarsi tavęs niekas nemylėtų. Aš kartais irgi lygindavausi su kitais, atrodydavo, kad kitus labiau lepina. Iš tiesų kaimo vaikų niekas nelepindavo – reikėdavo dirbti darbus. Tada ir kildavo minčių, kad esi niekam nereikalingas, skriaudžiamas. Kartais galvodavau – gerai būtų, jei numirčiau, o tėvai verktų ir aš viską matyčiau.

Taigi – vaikai nesuvokia mirties, jie vis tiek tikisi kažkaip gyvensią, vaikas nesuvokia pabaigos. Savo mirtį įsivaizduoja kaip kerštą tėvams. Manau, ir ši savižudybė buvo vaiko kerštas tėvams. Dabar vaikai tėvus mato tik vakare, po darbo, kai jie grįžta pavargę ir pikti. Nėra ramaus šeimos gyvenimo, neskubraus buvimo kartu. Visuomenės, šeimos narių susvetimėjimas neprisideda prie geros savijautos.

Dar taip neseniai gyvenome patriarchalinėje šeimoje, visuomenėje, o dabar daug šeimų išsiskyrusios, antrą kartą vedę, tenka kartu gyventi netikriems broliams ir seserims. Mokykla tapusi ne mokykla, o fabriku. Mažose kaimo mokyklose mes būdavome lyg viena šeima, mokytojos viską apie mus žinodavo, jei kokia bėda ar nelaimė, visada sulaukdavai paguodos, pagalbos. Dėl viso to virsmo mūsų visuomenė patyrė traumą. Staiga reikėjo įšokti į naują, modernų gyvenimą.

Mano mama iš kaimo atvažiavo pas mane į Vilnių, į daugiabutį ir netrukus stebėdamasi klausė: „Vaikai, kaip jūs čia gyvenate? Lipu laiptais, o su manimi niekas nesisveikina.“. Nesuprato, kaip mes, kaimynai, gyvename šalia ir vieni kitų nepažįstame, neužeiname į svečius. Nauji tikri ryšiai neatsiranda, virtualūs draugai jų nepakeičia, o senieji prarasti. Žmogus pasijunta niekam nereikalingas.

Anksčiau giminės žmogui buvo visas gyvenimo pagrindas, parama, pagalba. Tėvams mirus ir vaikui likus našlaičiu, jį paimdavo auginti giminės. O kur dabar mano giminės? Patriarchalinė sistema tai buvo globos sistema – skirtingos kartos gyveno kartu, padėdavo vieni kitiems, taip pat ir giminės. Giminės išsižadėdavo tik labai nusikaltusiųjų. Dabar žmonės vienišesni.

M.Martinaitis: teks prisitaikyti ir mokytis gyventi su kitataučiais
© A.Solomino nuotr.

– Atgimimo laikais Sąjūdžio kūrime dalyvavote ne tik jūs, bet ir daugiau poetų, rašytojų, filosofų. Jūsų pavyzdžio paakinti Lietuvos žmonės išdrįso siekti laisvės. Nemanote, kad atėjo metas šviesuomenei organizuoti antrąjį dvasinį, moralinių vertybių atgimimą, siūlant alternatyvą vartotojiškai gyvenimo filosofijai? Ar manote, kad viskas pasikeis savaime – telieka sėdėti ir laukti?

– Dabar tai nebeįmanoma. Anksčiau mūsų pasisakymams būdavo skiriamos didelės tribūnos. Dabar, jei kur ką mažoje salytėje pasakysi, išgirs kelios dešimtys žmonių. Gal ir normalu, kad pasiekę tikslų, žmonės išsiskirsto pagal specialybes, interesus, kiekvienas susiranda savo narvelį. Padarėme savo darbą tada, o dabar užsiimame kiekvienas tuo, ką geriausiai mokame.

Aš valstybės valdyti niekada nenorėjau, nes savo katino nesuvaldau, jis mane valdo. Ne vienas meno žmogus nuėjęs į Seimą, žlugo. Reikia save realiai vertinti ir žinoti, kiek ir ko gali padaryti, o kas ne tavo jėgoms. Atgimimo, Sąjūdžio laikais mes buvome labiausiai laisvi ir visus mus vienijo vienas svarbus tikslas – Lietuvos laisvė.

Jei kas nors tokio įvyktų, kas liestų visus, sukrėstų visus, vėl būtume kartu. Turi pribrinkti didelis skaudulys visuomenėje, tada galbūt atsiras moralinis autoritetas, vadovas. Dabar visus vienijančio skaudulio nėra – vieniems skauda, kitiems – ne. Vieni turtingi, kiti – ne. Ir kitose visuomenėse yra panašiai – iškyla autoritetai, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatai, bet jie nevaldo visuomenės sąmonės. Tautos susivienija bendro priešo akivaizdoje, kai šalį puola, kyla karas. Mes nesame vieningi, o tai rodo, kad gyvename normalų gyvenimą.

– Kai kurie filosofai teigia, kad susiformavo visos prielaidos išnykti Lietuvai. Ką jaučia poeto širdis?

– Neišnyksime, bet daug kas priklausys nuo jaunosios kartos. Labai liūdina bėgimas iš Lietuvos. Dabar emigracija, po jos prasidės imigracija. Kai skrendu lėktuvu, pasižiūriu į Lietuvą iš aukštai ir matau – kiek tuštumos, plyti tušti nedirbamos žemės plotai. Taip ir su žmonėmis – tą ertmę kažkas užpildys, apsigyvens kinai ar arabai.

Priešakyje nežinomybė – ar sugebės Lietuva „suvirškinti“ kitataučius. Mūsų patriarchalinis mąstymas „Mes lietuviai“, netolimoje ateityje nebeveiks, grynai etniniame lygmenyje bus sunku išsilaikyti. Kažkurį metą tai veikė ir mums padėjo, bet ateityje tai neveiks. Tautų maišymasis neišvengiamas – ertmė niekada nebūna tuščia, o Lietuvoje galėtų gyventi dešimt milijonų žmonių.

Mums reikia galvoti apie sugyvenimą tarp tautų, kurios čia atsikraustys. Kai Lietuvoje iškils minaretas, kuris bus aukščiausias iš visų šventyklų, visus ištiks šokas. Mums teks prisitaikyti ir mokytis gyventi su kitataučiais. Tai bus sunki užduotis, jei net su lenkais lygioje vietoje kilo problema. Lietuvai pakenks ir Lietuvos Bažnyčios nesugebėjimas modernizuotis, patraukti savo pusėn daugiau jaunimo.

– Esate LRT tarybos narys. Ar esate visiškai patenkintas šio kanalo rodomomis laidomis? Ko labiausiai pasigendate?

– Nors esu LRT tarybos narys, bet nesu visiškai patenkintas LRT laidomis, tačiau gerai žinau priežastis, kodėl ne viskas pavyksta. Kiekvienais metais pavasarį skelbiame naujų laidų konkursą, bet įdomių, originalių pasiūlymų retai pasitaiko. Turime ir dar vieną bėdą, jei tik koks žurnalistas, laidos vedėjas geriau dirba, jį tuojau pat pagrobia komercinės televizijos.

Žmonės kartais skundžiasi: „Perjungiu kanalą, nes laidos prastos.“ Puiku, jei perjungiate, nes tai rodo, kad mokate pasirinkti, nežiūrite to, kas jums nepatinka. LRT sukuria daugiau laidų skirtingų amžiaus grupių, skirtingų tautybių žmonėms negu komercinės televizijos. Niekas be mūsų televizijos netransliuoja valstybinių švenčių, mišių, laidų tautinėms mažumoms.

Manau, kad pagal galimybes visuomeninis transliuotojas atlieka jam skirtą misiją, o dirbti yra sudėtinga, nes tenka išsilaikyti transliuojant ir tas laidas, kurios nepritraukia reklamos. Turime derinti misiją su laidos reitingais. O apskritai, manau, kad Lietuvoje yra per daug televizijų.

– Visą vasarą praleidote šiame gražiame sode, mėgaujatės rudeniu. Gal žiemą grįšite į savo butą Senamiestyje? Mėgstate keliauti ar jums patinka sėslus gyvenimo būdas?

– Šią vasarą mėginau laisvai pagyventi, beveik niekur nevažiavau, gyvenau sode. Rudenį teks važinėti daugiau ir po Lietuvą, ir į užsienį. Nesu keliautojas, todėl prieš keliones jaučiu šiokį tokį nerimą. Susitikdamas su emigravusiais lietuviais, matau – pribrendo laikas bendrauti su tautiečiais, gyvenančiais Airijoje, Anglijoje, kitur, juk jie – dalis Lietuvos.

Gaila, kad jų nereikia Lietuvai, išvažiavo – tegul pasiunta, dar ir pilietybę atims. Nesuprantu, kodėl Lietuvai nereikalingi savi žmonės. Mums reikėtų bendruomeniškumo pasimokyti iš žydų, iš kitų tautų, kaip reikia vertinti savo kilmės žmones.

Labai susijaudinau, kai susitikau su Anglijos lietuviais, pamačiau, kad jie buriasi, leidžia lietuviškus laikraščius, veikia, laukia susitikimų su žmonėmis iš Lietuvos, bet iš Tėvynės pusės – tyla, išvažiavote ir gyvenkite. Aiškiai rodoma, kad jie nereikalingi. O į Vilnių vis mažiau traukia grįžti, sutvarkau reikalus – ir atgal.

– Ar jaučiatės esąs vilnietis? Kokį Vilnių pamatėte į jį atvažiavęs pirmą kartą? Miestas dabar gražesnis ar tada?

– Jau nesu kaimo žmogus, sode negyvenu tikro kaimiško gyvenimo, Vilniuje gyvenu seniai. Mačiau tris – keturis skirtingus Vilnius. Pirmą kartą atvažiavau iš Kauno į Vilnių atlikti praktikos 1954 metais. Kaunas tuomet buvo gražus miestas, išlaikęs tarpukario dvasią. Miestiečiai elegantiškai rengdavosi, moterų skrybėlaitės su vualiais, vyresnieji vaikščiodavo po Laisvės alėją pasiramsčiuodami dailiomis lazdelėmis.

Vilnius po Kauno man pasirodė nešvarus, visur pilna griuvėsių, gatvės išdaužytos. Dauguma žmonių suvažiavę iš kaimų, vyravo kaimiškas gyvenimo būdas. Tuomet Vilnius buvo tapęs didžiausiu Lietuvos kaimu. Antrą Vilnių atsimenu, kai atvažiavau studijuoti 1959 metais. Miestas jau buvo aptvarkytas. Visą laiką gyvenau ir iki šiol gyvenu senamiestyje. Mes, studentai, išvirtę į gatvę iš kokios kavinės, uždainuodavome dainą taip, kaip būdavo įprasta kaime, juk dauguma studentų buvo suvažiavę iš kaimų.

Trečias – Atgimimo Vilnius, kurio centre buvo visos svarbiausios Lietuvos įstaigos, redakcijos. Senamiestis, prospektas, Katedros aikštė – visur sutikdavai gausybę pažįstamų. O šį pavasarį aš Vilniuje paklydau. Paklydau senamiestyje, žinomoje vietoje. Viskas pakeista, iškirsti didžiuliai langai ten, kur jų niekada nebuvo. Naujausiame Vilniuje jaučiuosi lyg atvažiavęs į kokios kitos šalies miestą. Dabartinis Vilnius man svetimas. Svetimas ir dėl iškilusių dangoraižių, stiklinių pastatų.

Vilnius labai švarus, išdailintas, bet man svetimas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Depeche Mode“ įpėdiniai „Lea Porcelain“ Vilniuje: kaip skamba bobų vasara

Juos apšildyti publiką kvietė „Depeche Mode“ , jie keliavo gastrolių kartu su „ALT-J“ ir...

Pravieniškių pataisos namuose atvirojoje kolonijoje – klasikinės muzikos projektas

Klasikinės muzikos kūriniai, atliekami profesionalių muzikantų ir pokalbiai apie muziką bei...

Spektaklio „Žuvėdra (remix)“ režisierius tikisi į teatrą sugrąžinti svajonę

Kaip ir daugelis jaunų kūrėjų, aktorius Gediminas Rimeika nekantriai laukia savo artėjančio...

Paskelbti festivalio „Nepatogus kinas“ filmai – nugalėtojai

13-asis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „ Nepatogus kinas “ šiemet...

„Pietinia kronikas“ vertėjas: vokiečių leidėjai labai laukė šio romano“ (1)

Didžiulio dėmesio Lietuvoje sulaukęs, į 20-o amžiaus pabaigos Šiaulius nukeliantis Rimanto...

Top naujienos

Pranckiečio ir Karbauskio mūšis – Konstitucinės teisės eksperto akimis (188)

Galimybę Viktorui Pranckiečiui likti Seimo pirmininko pareigose nagrinėjantis Seimas klimpsta...

Ekspertas: precedento neturintis Zelenskio pozicijos aiškumas net gąsdina Putinas raudonas linijas gali nutrinti (115)

Jausdama nuolatinį protestuotojų, kurie bijo „pasiduoti“ Rusijai , spaudimą, Ukrainos...

Svarbus pokytis vairuotojams: nuo lapkričio 1-osios sankryžose į dešinę suksime kitaip (28)

Iki šiol papildomų lentelių su žalia rodykle privilegija besidžiaugę vairuotojai turės pakeisti...

Atviras klausimas: galbūt laikas Lietuvos rinktinės stratego kėdę patikėti užsieniečiui? apklausa (9)

Lietuvos krepšinio federacijos vadovams – nauji rūpesčiai. Permės „Parma“ klubui uždraudus...

Pirmalaikių Seimo rinkimų klausimas grįš į Seimo salę (115)

Pirmalaikių Seimo rinkimų klausimas grįš į Seimo salę, tačiau net ir pačioje opozicijoje yra...

Butų savininkams, slepiantiems rūkančių balkonuose tapatybę, grės 150 eurų bauda? (444)

Seime svarstant siūlymą uždrausti rūkyti daugiabučių namų balkonuose, terasose ir lodžijose,...

Oficialiai paskelbta gaisro Alytuje lokalizacija, jis visiškai suvaldytas ir nebeplinta (10)

Alytuje trečiadienį kilusį padangų perdirbimo įmonės gaisrą penktadienį pavyko galutinai...

Lietuvos futbolo federacijai – 10 tūkst. eurų bauda už sirgaliaus išbėgimą į aikštę (5)

Lietuvos futbolo federacijai skirta 10 tūkst. eurų bauda už sirgaliaus išbėgimą į aikštę...

Dėl mirtinos avarijos teisiamas „City bee“ vairuotojas sakė jautęsis blaivus papildyta (43)

Dėl merginos žūtimi pasibaigusios avarijos teisiamas „City bee“ pernai vairavęs Raimundas...

10 dalykų, ką gali padaryti kiekvienas tėvas: pamiršite apie bausmes ir pykčius namuose (2)

Labai dažnai tėvams tenka susidurti su vaikų nenoru mokytis, tingėjimu daryti namų darbus ar...