Senojoje Lietuvoje Vėlinių dieną (lapkričio 2 d.) gyvavusias tradicijas gali suprasti tik baltų pagonybės specialistai. Vėlinių atsiradimo istorija miglota, tačiau tradicijos atsiradime dalyvavo pagoniška amžinybės deivė Veliona, kuri iš pradžių globojo nužudytų gyvūnų sielas, o vėliau ėmė globoti žmones.

Vėliau nei kitos Europos tautos krikščionybę priėmę lietuviai ilgą istorijos laikotarpį Vėlines šventė visą lapkritį, kiekvienas regionas turėjo savo tradicijas. Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose rudeninė mirusiųjų minėjimo šventė vadinama Ilgėmis. Mirusiųjų minėjimo papročiai buvo susiję su tikėjimu, kad mirusiųjų vėlės grįžta namo aplankyti savųjų. Todėl jas priimdavo ir vaišindavo pagal protėvių apeigas.

Šaltiniuose, be kitų apeigų, išskiriamos vaišės, kurios būdavo ruošiamos kapinėse. Kapinėse rinkdavosi žmonės iš visos apylinkės, ir puotaudavo keletą dienų. Aukodavo aukas dievams, ypač Perkūnui, kad šis pastiprintų mirusiųjų vėles.

Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo pagarbos mirusiems ir jų atminimo papročius.

Priėmus krikščionybę, šventė sutrumpėjo iki dviejų dienų, Lapkričio 1-ąją minima Visų Šventųjų diena ir lapkričio 2-ąją – Vėlinės. Kad ir kokia būtų situacija su tradicijų nykimu, lapkričio primosiomis dienomis žmonės visada ateina į kapines – uždegti žvakutės ant kapų ir pasimelsti.

Pagoniškos praeities pėdsakais

Kituose kraštuose įprasti mirusiųjų pagerbimo papročiai net ir šiandien gali kaip reikiant nustebinti – pagoniškos praeities pėdsakų yra išlikę ir Europoje.

Šventosios Mortos šventę ( Fiesta de Santa Marta Ribarteme) Galisijoje (Ispanija) švenčia tie, kurie buvo atsidūrę „viena koja kape“. Šventoji Morta buvo Lozoriaus sesuo, kuri tikėjo Kristumi dar prieš savo brolio prisikėlimo stebuklą. Ispanijoje šv. Morta laikoma visų vos nenumirusiųjų globėja. Šventės vieta – provincijos miestelis As Neves Galicijoje, kurio gyventojai iki šiol išsiskiria savo prietaringumu ir kone pagonišku tikėjimu antgamtinėmis būtybėmis. Visi, kuriems pavyko stebuklingai išgyventi, liepos 29 d. vyksta į piligriminę kelionę, kad padėkotų savo globėjai mažoje bažnytėlėje, pavadintoje jos vardu. Dešimtą ryto prasideda mišios, kurios per dieną kartojasi ne vieną kartą. Bažnyčioje vietos mažai, be to, dauguma norinčiųjų klausytis mišių jų klauso... gulėdami karste. Būtent toks paprotys – tie, kurie išvengė mirties, turi dar kartą suprasti, ko jiems pasisekė išvengti.

Karstus su juose gulinčiais žmonėmis, kuriems tik per plauką pavyko išvengti mirties, į bažnyčią atneša artimieji, o neturintys artimųjų – karstus patys tempiasi į bažnyčią. Pasibaigus mišioms, visi jose dalyvavusieji išsirikiuoja į procesiją ir eina į kapines, vėliau vėl sugrįžta į bažnyčią. Nors atrodytų, kad tai labiau ne mirusiųjų, o išgyvenusiųjų šventė, primenanti ne tik apie mirtį, bet ir egzistuojančią stebuklo galimybę, visgi, pasižiūrėjus iš šalies, ji atrodo labai niūriai. Tačiau patyrę bauginančių įspūdžių perteklių, stebėtojai visada gali palikti mišias ir išvykti iš bažnyčios, į tą miesto dalį, kurioje vyksta įprasta šventės dalis: prekyba katalikiškais suvenyrais, muzikos ir gatvės pasirodymai. Šventė taip pat baigiasi gana tradiciškai – fejerverkais.

Visų Šventųjų dieną Italijoje laikomasi šeiminės tradicijos: tądien susitinkama su savo artimaisiais ir draugais, vienas kitam išsakomi palinkėjimai, o kartais ir apsikeičiama dovanomis, ypač su tais, kurie turi tą patį šventąjį globėją. Ši diena vadinama ir „Onomastico“ arba „vardo diena“.
Italijoje ant Vėlinių vaišių stalo galima rasti „mirusiųjų duonos“, „kaulų“, „šventųjų pirštų“, „karste gulinčio numirėlio“. Tradiciniai patiekalai įvairiuose Italijos regionuose yra skirtingi, tačiau keletas patiekalų bendri visoje šalyje – valgomi kepinti kaštonai, moliūgų risotto (ryžių troškinys) ir triufeliai. Vėlinių proga vaikai namuose randa paslėptų sausainių kartu su nauja batų pora, kuriuos esą dovanų palieka vėlės. Iš senų laikų atėjusi tradicija skirta suartinti gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.

Austrijoje krikštatėviai savo krikšto vaikams dovanoja Allerheiligenstriezel vadinamus pyragus, šiek tiek panašius į mums žinomas „pynutes“. Tačiau supintus plaukus šie kepiniai primena ne šiaip sau, ši tradicija kilusi iš seno papročio – moterims nusikirpti plaukus gedint mirusiųjų artimųjų.
Mirusiųjų šventė

Šokiai kapinėse, nematomos jėgos ir skeletas vestuvine suknele

Labiausiai stebinančios mirusiųjų pagerbimo tradicijos paplitusios tokiose šalyse kaip Bolivija, Nigerija, Meksika.

Kaukolių diena (Día de las ñatitas) minima lapkričio 9 d., Bolivijoje. Jei europiečiui mintis namuose laikyti mirusio giminaičio palaikus labiau primena siaubo siužetą, tai boliviečiui tai pažįstamas reiškinys. Iš tiesų daugelis Bolivijoje būtent tai ir daro, o tiksliau – namuose laiko visų savo mirusių giminaičių kaukoles. Kartą per metus, Kaukolių dieną, kai, pasak legendos, žemę aplanko mirusiųjų sielos, boliviečiai išneša kaukoles ir jas papuošia. Skrybėlės, gėlės, karoliukai, kokos lapai ir net cigaretės dedamos ant namų slenksčio. O tada, šventinės eisenos momentu, kaukolės išnešamos į promenadą. Tačiau anksčiau, iki ispanų ir katalikybės pasirodymo Bolivijoje, reikalas neapsiribojo vien kaukolėmis. Mirusiųjų dieną boliviečiai iš kapų išnešė balzamuotus mirusiųjų kūnus ir surengė pasivaikščiojimus bei šokius kapinėse. Jautrūs ispanai padarė galą šiems kapinių šokiams, tačiau visiškai išnaikinti ritualo jiems nepavyko. Dabar iš bažnyčios ypatingų išpuolių prieš šią tradiciją nekyla, bent jau vietiniai katalikų vadovai gana tolerantiški net sostinėje, jau nekalbant apie provincijas.
Mirusiųjų šventė

Egungun festivalis arba maskaradas (Egungun Festival) vyksta Nigerijoje, daugiausiai paplitęs ten, kur gyvena jorubų tauta. Egungun – nėra tikslus festivalio pavadinimas, tai sudėtinga ir labai svarbi jorubų kultūroje sąvoka, reiškianti protėvius kaip visumą, ir kreipimosi į juos ritualą. Tas pats žodis egungun iš jorubų kalbos gali būti išverstas kaip „nematomos jėgos“. Jorubai tiki, kad egungun, šiuo atveju, – protėviai – gali pasirodyti bet kuriuo metu, nenuspėjamai, tačiau kartą per metus jie, be jokios abejonės, aplanko žemę. Festivalis įprastai vyksta gegužę, tačiau kiekvieną kartą tikslų ritualo laiką ir trukmę nustato kunigas. Šiomis dienomis jorubai išreiškia pagarbą savo protėviams ir dėkingumą jiems už pagalbą – tiek praeityje, tiek už pagalbą, kuri dar laukia: juk jorubai tiki, kad protėviai jiems padeda visą gyvenimą.
Šventė prasideda apie vidurdienį kapinėse skambant būgnams. Tada egungun šokėjai pasirodo su kostiumais, kurie juos visiškai paslepia – nuo galvos iki kojų. Visiškai uždengtas ne tik kūnas, bet ir veidas – kaukė iš audinio, medžio ar netgi plastiko, arba iš įvairių medžiagų fragmentų, įskaitant ragus ir kaukoles. Taigi tas, kuriam suteikta garbė būti egungun įsikūnijimu yra visiškai beasmenis, todėl tikima, kad reinkarnacija tikrai gali įvykti. Senovėje pagal jorubų paprotį mirties bausmė laukė to, kuris net netyčia palietė egungun. Šiandien ši tradicija jau išnykusi, tačiau kontaktas su egungun vis dar nepageidautinas, todėl ritualo metu žmonės su botagais atitolina publiką nuo šokėjų.
Mirusiųjų šventė

Meksikoje Mirusiųjų diena minima lapkričio 9 d. Ir čia, neabejotinai, išdrįs apsilankyti tik tie, kurie, tiesiogine ta žodžio prasme, nebijo mirties. Tepito rajonas yra viena pavojingiausių vietų Meksikoje, ir tai viską pasako.
Tačiau ten prieglobstį randa iš pačios Meksikos išvarytas Šventosios mirties (Santa Muerte) kultas. Labai ilgą laiką šio kulto garbinimas Katalikų bažnyčios buvo laikomas satanistiniu ir buvo uždraustas. Tačiau, kaip ir daugelis dalykų Meksikoje, nepaisant jokių draudimų – klesti. Santa Muerte pasekėjų apstu visoje šalyje, net ir ten, kur meksikiečių diasporos įtaka nebuvo jaučiama. Bet būtent Tepito rajone atsirado pirmoji Šventosios mirties šventykla, kurioje kiekvieną mėnesį vyksta pamaldos Šventosios mirties garbei.
Mirusiųjų šventė

Pats garbinimo objektas Santa Muerte vaizduojamas kaip skeletas, apsirengęs ilgais moteriškais drabužiais arba vestuvine suknele. Šventosios mirties statulos paprastai yra gausiai dekoruotos ornamentais, beveik visada rankose laiko dalgį ir gaublį.

O žmonės šiomis dienomis apsirengę skeletų kostiumais ir išsidažę veidus traukia į gatves, dalyvauja masinėse bendruomenės šventėse, paraduose, festivaliuose. Tie, kurie švenčia namuose, sukuria specialų altorėlį mirusiems artimiesiems. Altoriai, atspindintys keturias pasaulio stichijas: vandenį, vėją, ugnį ir žemę, yra dekoruojami spalvingomis kaukolėmis ir gėlėmis, juose aukojama bet kas, ką mėgo mirusysis. Švenčių metu įprasta kviesti svečius pasigrožėti altoriumi ir prisiminti artimuosius.

Parengė Evelina Joteikaitė

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)