Aurelija Ragauskaitė (g. 1924 m. kovo 31 d. Šiaulėnuose, Šiaulių apskritis) – viena ryškiausių Lietuvos teatro režisierių, įkūrusi Valstybinį jaunimo teatrą Vilniuje ir garsėjusi lietuviškos klasikos pastatymais Šiaulių dramos teatre.
1952 metais Aurelija Ragauskaitė baigė Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute aktorinio meistriškumo studijas, dar po dešimtmečio – režisūros studijas. Grįžusi dėstytojavo, dirbo Kauno muzikinio dramos teatre, Lietuvos valstybinio rusų dramos teatre, Lietuvos radijuje ir televizijoje, Vilniaus lėlių teatre, Operos ir baleto teatre, įkūrė Valstybinį jaunimo teatrą Vilniuje, statė spektaklius Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre ir Klaipėdos dramos teatre.
Atvykusi į Šiaulius, 1974–1979 metais Aurelija Ragauskaitė dirbo vyriausiąja režisiere Šiaulių dramos teatre. Tuo laikotarpiu pastatė dvylika spektaklių ir išgarsėjo lietuviškos klasikos pastatymais. Tai buvo vienas ryškesnių pakilimo laikotarpių Šiaulių dramos teatrui, o ir pati režisierė prisimena tą laikotarpį, kaip vieną įsimintiniausių ir įspūdingiausių kūrybos etapų. Prie geriausiai kritikų įvertintų spektaklių priskiriami Vinco Mykolaičio Putino „Valdovas“ (1974), Nauberto Jasinsko „Kaip žydėjimas vyšnios“ (1974), Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“ (1975), Petro Vaičiūno „Prisikėlimas“ (1977). Pati režisierė prie reikšmingų darbų dar priskiria ir Maksimo Gorkio spektaklį „Vasarotojai“ (1978).
Įvairių kritikų nuomone, Ragauskaitės režisūrai būdingas monumentalumas, griežtas konceptualumas, subtilus konstruktyvumas, vaizdingumas, visų spektaklio komponentų darna.
