aA
Molėtų rajone esantys Videniškiai ypatingi savo istorija, praeitimi ir jos persmelkta atmosfera. Būtent dėl to jau kurį laiką menininkė Aistė Gabrielė Černiūtė kiekvieną vasarą čia sukviečia dailininkus, kurie šį kraštą tarp savęs vadina Karalyste. Toje karalystėje gimęs dailininko Mindaugo Skudučio ir menotyrininko Vido Poškaus kūrybinis duetas Videniškius pamatė labai giliai, atvira širdimi ir savo įžvalgas bei patirtis sudėjo į knygą „Videniškiai. Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant“. Tai tekstų ir vaizdų kelionė po Videniškių praeitį ir dabartį: LDK aukso amžius, Giedraičių giminė, Siesartės slėnio dangus ir vietos žmonių istorijos, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Knygos aptarimas M. Skudučio dirbtuvėje“
Knygos aptarimas M. Skudučio dirbtuvėje“
© Leidėjų archyvas

Knygos autoriams pavyko pastebėti ir užfiksuoti pagrindinius Videniškių paminklus, objektus, žmones, o taip pat už skverno pagauti istorija ir religija persmelktą vietos atmosferą. V. Poškus pastebi, kad Videniškiai – savotiškas Lietuvos mikrokosmosas ir norintiems glaustai, bet iš esmės pažinti Lietuvos geografiją bei istoriją, įvairiasluoksnį, skirtingas epochas apimantį paveldą, reikėtų keliauti būtent į Videniškius. Plačiau apie šią ypatingą vietą ir ką tik pasirodžiusią knygą „Videniškiai. Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant“ kalbamės su idėjos autore Aiste Gabriele Černiūte ir vienu iš knygos autorių Vidu Poškumi.

– Aiste, Videniškiai jūsų akiratyje jau du dešimtmečius, rengiate čia plenerus. Jūsų santykis su šia vieta ypatingas. Kuo ši vieta jus taip patraukė? Ir kaip susidėliojo mintys leisti knygą apie Videniškius?

– Niekada nebūčiau sugalvojusi knygos Videniškiams, jei patys Videniškiai nebūtų pasirodę kaip knyga. Galima versti Videniškių istorinius sluoksnius, sklaidyti praeities puslapius, nuklysti iki pilkapynų paslapčių, o Siesarties slėnyje randamos fosilijos perkelia milijonus metų atgal, kai dar tyvuliavo vandenynas.

2002 metais pradėjau dirbti Molėtų krašto muziejuje, Molėtų dailės galerijoje. Organizavau plenerus po rajono miestelius. Videniškiai traukė savo išskirtiniu istoriškumu, tapybiškumu, kunigaikščių Giedraičių asmenybėmis ir nepakartojamais saulėlydžiais. Metams bėgant supratau, kad neužtenka tradicinio plenero ir trumpam atvykusio menininko, neužteka „paviršiumi“ pereiti per drobę teptuku. Peizažas nėra vien spalvos. Tai ir įvykiai, nutikę būtent toje vietoje. Jei Videniškiuose buvo parašyta Mykolo Olševskio knyga „Broma atverta ing viečnastį“, reiškia, „toji broma“ šiose vietose ir yra atverta. O kas žmogui rūpi labiausiai ? Rūpi pažinti save ir savo šalį, jos praeitį.

Pamenu, kai 2017 metais po pertraukos grįžome kurti į Videniškius, mane tarsi nudvelkė jausmas: koks mažas kraštas, o štai gręždamiesi atgal sluoksnis po sluoksnio randame tokią didybę, kilmingumą ir dvasingumą, net šventumą. Su plenero menininkais net pravardžiuodavome Videniškius Karalyste. Ir tai tik vienas, mažas Lietuvos kraštas.

– Knygoje puikiai susijungia rašytojo ir tapytojo žvilgsnis į Videniškius. Tiek tekstų autorius Vidas Poškus, tiek dailininkas Mindaugas Skudutis į šią vietą, jos istoriją pažvelgė labai giliai, įvairiapusiškai ir atvira širdimi. Kaip susidėliojo tokia knygos struktūra, kad pasakojimas susideda iš V. Poškaus tekstų apie Videniškius, dienoraščių fragmentų ir puikių M. Skudučio piešinių bei tapybos?

– Menotyrininkas V. Poškus nuolat rašė, kažką žymėjosi apie Videniškius jau nuo 2003 metų, todėl pasirodžius jo knygai „Nedingęs Vilnius“, iškart pagalvojau, kodėl jis negalėtų parašyti apie Videniškius... Bet tai užtruko. Užtruko, matyt, dėl to, kad Videniškiams reikia menininko, kuris turėtų vidinę ausį ir vidinę akį.

M.Skudutis Siesarties slėnyje 2019
M.Skudutis Siesarties slėnyje 2019
© Leidėjų archyvas

Pagrindinis pasakojimas vaizdais knygoje vyksta per piešinius ir tapybą. Man rodos, niekas kitas nežadina fantazijos ir nesuteikia gyvybės labiau nei piešinys, virpanti linija. Juk Videniškių krašto praeitis gyva. Ir tapytojas M. Skudutis ją išgirdo. Knygos idėja susidėliojo savaime, darbuojantis vasaromis susikūrė rašytojo ir tapytojo duetas.

– Vidai, knygos įžangoje rašote, kad į Videniškius atvykote 2003 metais ir kaip Kafkos „Pilies“ personažas nesugebėjote iš šių istorinių labirintų ištrūkti. Kuo tie istoriniai labirintai pasiglemžė jus?

– Dar mokslų Vilniaus dailės akademijos laikais (o 2003 metais jau buvo apginti ir bakalauro, ir magistro diplomai, pradėtos doktorantūros studijos) buvau susidaręs visų Lietuvos (ir ne tik jos) vietovių sąrašą. Tai buvo tos vietos, kurios vienu ar kitu aspektu (dažniausiai architektūriniu) buvo susijusios su mano tyrinėtu Renesansu. Videniškiai su Šv. Lauryno bažnyčia ir Baltadvario rezidencija taip pat buvo tame sąraše.

„Videniškiai. Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant“
„Videniškiai. Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant“
© Leidėjų archyvas

Ko nespėjau ir nesugebėjau studijų metais, pavyko realizuoti tuokiantis ir jau susituokus. Aistė tuo metu jau dirbo Molėtų dailės galerijoje ir organizavo savo pirmąjį tapybos plenerą būtent Videniškiuose. Tai buvo pati liepos pradžia, o to paties mėnesio 18 dieną mudu susituokėme. Tad pasiglemžė ne tik istoriniai, bet ir asmeniniai, santuokiniai, šeimyniniai labirintai. Mūsų dukra Veronika būtent čia pirmą kartą atsistojo ir pradėjo vaikščioti.

Bet grįžtant prie istorinių labirintų, pasikartosiu. Renesansas man, kaip dailėtyrininkui ir menininkui, netgi meno ir dailės vartotojui, yra vienas įspūdingiausių stilių, kultūros epochų. Lietuvoje jis šiek tiek primirštas, netgi ignoruojamas, nes nėra toks puošnus ir impozantiškas kaip kokia gotika ar barokas. Taip pat nemenkai nukentėjęs (pažvelkime, kad ir į to paties Baltadvario griuvėsius), tačiau vis tiek išdidžiai plastiškas, oriai monumentalus. Kaip puikiai išsilaikiusi Šv. Lauryno bažnyčia Videniškiuose – tipiškas ir kartu unikalus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Atgimimo (prieš vadinamąjį Tvaną valstybė išgyveno savąjį Aukso amžių) paminklas.

– Ir štai po tuos istorinius Videniškių labirintus nusprendėte pavedžioti knygoje. Kokius labirintus buvo svarbiausia atskleisti? Giedraičių giminė, Mykolas palaimintasis, vienuolija, Baltadvaris, pilkapiai – tai istoriškai, kultūriškai ir religiškai labai įkrauta vieta?

– Tikrai taip – patvirtinčiau ir užtikrinčiau, kad Videniškiai yra įvairiais aspektais labai įkrauta vieta. Tai savotiškas Lietuvos mikrokosmosas. Netgi sakyčiau, kad žmogų, norintį glaustai, bet iš esmės pažinti Lietuvos geografiją ir istoriją, įvairiasluoksnį, skirtingas epochas apimantį paveldą, galima vežti čia. Prisimenu vieną žmogų iš Videniškių apylinkių, kuris, įkopęs į penktą gyvenimo dešimtį, toliau Molėtų nėra ir išvažiavęs. O kam, nusistebėtų jis, juk čia visko pakanka...

Galbūt Videniškiuose nėra išplėtota turistinė infrastuktūra (nors oficialus Mykolo Giedraičio paskelbimas Palaimintuoju situaciją gali ir pakeisti), tačiau man, kaip menininkui, ir, nebijosiu sakyti, šiek tiek romantiškam žmogui XIX amžiaus romantizmo prasme, tai didelis privalumas. Nes tai gyvoji autentika. Nesuvaidinti ir neatkurti dalykai, o tradicija, kurios šaknys tuose senuose laikuose, kai protėviai savo mirusiems pylė pilkapius, kunigaikščiai Giedraičiai gyveno medinėje Liesėnų pilyje, Velniakalnyje buvo deginamos aukos seniesiems dievams.

Bažnyčia ir vienuolynas – kita tos gyvosios versmės akis. Dabarties žmonės meldžiasi, kalba poterius, eina procesijose taip, kaip tai buvo daroma ir prieš kelis šimtus metų. Net ir vienuolių jau nėra, bet jų alsavimas ir maldos jaučiasi iki šiol. Įėjus į bažnyčią, apsilankius vienuolyno muziejuje, į mus žvelgia dvasinės ir net fizinės – tik nutapytos, iškaltos akmenyje ar išskaptuotos medyje – jų akys.

– Jūsų pasakojimas apie Videniškius – tai žmonių istorijos: vienuoliai, dvasininkai, didikai, šiandienos gyventojai ir čia atvykstantys dailininkai. Atrodo, kad atgyja net ir pastatai, objektai, apie kuriuos kalbate. Sąsajos, kurias suaudžiate per istoriją, per laiką, per kultūrą, stulbina. Ar lengvai jums tos gijos taip susidėliojo, susisiejo?

– Viskas susidėliojo labai natūraliai. Nesu akademinis mokslininkas. Darbas su archyvais ir juose saugomais dokumentais tikrai nėra mano stiprioji pusė. Man svarbiausias interpretacinis momentas. Tai kūrybinė analizė, netgi meditacija, kurios esminė sąlyga – nuolatinis ir daugkartinis žiūrėjimas į objektą. Net ir piliakalnis, pilkapis ar alkakalnis yra meno kūriniai. Ką jau kalbėti apie bažnyčią ir vienuolyną, juose esančius paveikslus ir freskas, skulptūras, architektūrines detales ir kitus artefaktus. Kuo dažniau žvelgi į tai, jungi su asmenine kultūrine patirtimi ir humanitariniu išsilavinimu, tuo daugiau atsiveria įvairiausių niuansų.

Nepraleidęs Videniškiuose beveik dvidešimties metų, kažin ar būčiau parašęs tokio pobūdžio tekstus. Jeigu čia būčiau dar daugiau ir ilgiau, tų atverčių tik gausėtų. Kitas svarbus dalykas, kad tie kūriniai ir dirbiniai vis dar gyvuoja ir veikia, egzistuoja ir funkcionuoja ne kur nors muziejinėje aplinkoje, o tarp gyvų (ir jau išėjusių) žmonių – gyvenime. Menas veikia žmonės, o šie – jį. Man, kaip dailėtyrininkui ir meno kritikui, renesansiniai ar barokiniai objektai, sakykime, kad ir Baltadvario griuvėsiai, alavinė žvakidė, medinis angeliukas iš bažnyčios, yra aktualumo nepraradę šiuolaikinio meno kūriniai. Nes jie gyvuoja tarp mūsų ir yra mūsų veikiami.

– Jūsų pasakojimas apie Videniškius ne tik atveria vietos istoriją, architektūrą, bet kartu perteikia vietos atmosferą, kuri persmelkta religija, istorija. Dienoraščio fragmentuose labai taikliai užčiuopiate šiandieną. Kaip jums pavyko pagauti tą vietos dvasią?

– Rašydamas apie Vilnių suvokiau, kad negaliu parašyti nuoseklia chronologine seka pasižyminčios istorijos. Iš to susidėliojo tam tikri „akupunktūriniai“ istorijos, architektūros, dailės „paspaudimai“. Videniškių ir knygos apie juos atveju sąmoningai siekiau to paties. Į aprašomus dalykus žiūrėjau ir juos stebėjau iš įvairiausių taškų: kartais iš tolo, kartais iš labai arti, netgi prisiliečiant, paglostant (pamenu, kai vienoje Vilniaus bažnyčių manimi pasipiktino viena senyvo amžiaus maldininkė, nes pradėjau glostyti antkapinio paminklo marmurą).

Lytėjau Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios piliastrus, ne kartą paliečiau renesansinės sakyklos šventuosius ir maskaroninius (kaukes primenančius) veidus. Netgi viena ausimi visuomet klausydavau, ką kalba vietos žmonės eilinę dieną Videniškių centrinėje aikštėje, stadione ar parduotuvėje. Taip ir gaudžiau atmosferą. Mane visuomet inspiruoja didysis kraštietis, neabejotinai vienas iškiliausių mūsų laikų poetų Sigitas Geda, kurio kūryboje susipina praeitis ir šiandiena, visuotiniai ir asmeniniai dalykai.

– Skaitant knygą mane lydėjo vieno antropologo mintis, kad vietos landšaftas nulemia ir ten esančių žmonių mintį. Toks įspūdis, kad aukštas Videniškių dangus, kalneliai ir dėl to toli keliaujantis žvilgsnis nulėmė ir jūsų toli keliaujančią mintį.

– Dėl landšafto visiškai pritariu, nes jis viską (regėjimą ir rašymą) diktavo. Videniškius formuoja Siesarties slėnis (be galo panašus į M. K. Čiurlionio nutapytą Raigardą) ir aukštas dangus virš jo. Visa tai rėmina melsvuose ūkuose paskęstantys miškeliai ir tolin nubėgančios kalvelės.

– Knyga apie Videniškius – bendras jūsų ir dailininko M. Skudučio darbas. Tad, Vidai, noriu paklausti jūsų ir kaip menotyrininko. Koks M. Skudučio žvilgsnis į Videniškius? Kokius Videniškius pamatė talentingas dailininkas?

– M. Skudutis Videniškius pamatė „skudutiškai“. Labai taikliai ir gyvai. Šio dailininko tapyba pasižymi labai gyvais, tiesiog pulsuojančiais ir kunkuliuojančiais potėpiais, ryškiomis, vasariškos saulės įtakotomis spalvomis ir įvairiausiomis mizanscenomis. M. Skudučio darbuose veikia du personažai: peizažas ir jame veikiantys pastatai, žmonės, gyvūnai (karvės, arkliai), netgi traktoriai ir automobiliai. Čia kalbu apie tapybą, bet tas pats tinka ir Mindaugo piešiniams. Įdomu, kad šiuo atveju jis labai susižavėjo ir įsigilino į Mykolo Olševskio tekstą.

M. Skudučio autoportretas, su išrašyta citata iš Mykolo Olševsio knygos
M. Skudučio autoportretas, su išrašyta citata iš Mykolo Olševsio knygos
© Leidėjų archyvas

– Vienas pagrindinių tiek jūsų, tiek M. Skudučio įkvėpėjų buvo mąstytojas, dvasininkas Mykolas Olševskis, būtent Videniškiuose parašęs vieną svarbiausių mūsų barokinės literatūros kūrinių „Broma, atverta ing viečnastį“. Jūs jį palyginate net su daugeliui gerai žinomu Kristijonu Donelaičiu. Tik taip jau nutikę, kad mūsų kultūrinėje savimonėje M. Olševskis kur kas menkiau pažįstamas ir priimamas.

– Iš mokslų aukštesnėse klasėse vidurinėje mokykloje Mykolą Olševskį prisimenu kaip „blogąjį“ pavyzdį. Literatūros chrestomatijoje ar vadovėlyje jis būdavo minimas kaip „nususios“, barbarizmais atmieštos lietuvių kalbos pavyzdys. Iki šiol ausyse skamba mokytojo skaitoma citata iš „Bromos, atvertos ing viečnastį“: „Dziegorius tankiai blūdija“. Pastaruoju metu tartum bandoma M. Olševskį „reabilituoti“. Mikas Vaicekauskas šį žemaičiu gimusį, tačiau aukštaičių rašomosios tarmės variantą išmokusį rašytoją priskiria tipiškai baroko literatūrai, su jos visais makaronizmais (svetimais žodžiais, įterptais į gimtąją kalbą), pačios kalbos krauju, pienu ir sultimis.

M.Skudučio tapytas Videniškių peizažas
M.Skudučio tapytas Videniškių peizažas
© Leidėjų archyvas

Kalbant apie mūsų kultūrinę savimonę, tai joje dar daug „baltųjų dėmių“. Toli ieškoti nereikia. Šalia to paties M. Olševskio yra Baltadvaris arba Regulinių atgailos kanauninkų ordinas ir jų veikla. Net pats Palaimintasis Mykolas Giedraitis ne taip seniai Lietuvoje buvo žinomas tik šiame konkrečiame Aukštaitijos taške – Videniškiuose.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(5 žmonės įvertino)
4.0000

Paskelbti konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2022“ nugalėtojai

Sekmadienio popietę Vilniaus rotušėje buvo paskelbti tradicinio konkurso „Lietuvos spaudos...

Vilniaus istoriją meno kūriniais įamžinantis Saulius Paukštys: kai kurie architektai galėtų mažiau kišti trigrašį

Fotografijų parodą „Vilniaus istorijos“ Samuelio Bako muziejuje atidaręs fotomenininkas...

Vilniaus muziejus bus galima nemokamai lankyti paskutinį mėnesio sekmadienį

Vilniaus savivaldybės muziejus bus galima nemokamai lankyti paskutinį mėnesio sekmadienį.

Rūko alchemiją perpratęs fotomenininkas Virgilijus Usinavičius-Augulis atidarė parodą erdvėje be sienų

Fotomenininko Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio paroda rodoma Vilniaus Bernardinų Bažnyčios...

Kaune vyko vienas įspūdingiausių „Kaunas 2022“ renginių: miesto mitą pratęsė spektaklis ant vandens

Nepaisant kone visą dieną merkusio lietaus, gausūs būriai žiūrovų šeštadienio vakarą...

Top naujienos

Delfi PliusVaidas Saldžiūnas

Kaip pralaužti Rusijos blokadą Ukrainoje: dėl bado grėsmės Vakarai gali ryžtis ir ypač rizikingam planui

Ko neprivertė karas, privers badas. Tokių svarstymų – vis daugiau, mat Rusijos agresija prieš...

„Tokia mano istorija“: daugybę kartų girtas prie vairo įkliuvęs Viktoras dėkoja, kad pagaliau buvo įkalintas (4)

„Kai pirmus kartus ėjau į teismą, bijojau, bet po to baimė dingo – jeigu prieš tai manęs...

Amerikiečiai negali patikėti, kaip pigu Lietuvoje: tai svajonių šalis! (8)

Verkiantiems dėl Lietuvoje beprotišku greičiu kylančių kainų reikėtų nuvykti į Kaliforniją...

Karas Ukrainoje. Ukrainoje pratęsta karinė padėtis, uždrausti simboliai „Z“ ir „V“ per sprogimą sunkiai sužeistas Maskvos paskirtas Zaporižios miesto vadovas (7)

Ukraina atmetė galimybę susitarti su Rusija dėl paliaubų ir pareiškė, kad nesutiks su...

Sinoptikai nurodė, kada vėl sulauksime šilumos: savaitės viduryje orai keisis

Šiandien Lietuvos orus lems aukštesnio slėgio laukas. Dangų dengs pakankamai storas debesų...

Šiluvoje užuovėją nuo karo radusi Tatyana dirba piligrimų centre ir taip maldo ilgesį Ukrainoje likusiai šeimai – anūkui vos 3 mėnesiai

Nors Lietuvos šventvietė Šiluva garsėja kaip traukianti religines bendruomenes, ji apjungia visus...

Žiniasklaida: Rusija pasikvietė statinių bombų ekspertus jau kelios savaitės yra Rusijoje ir dirba kartu su kariuomenės pareigūnais

Apie 50 ekspertų, turinčių didelę šių sprogmenų gamybos ir tiekimo patirtį, dirba kartu su...

Verslas PliusMark Ellwood

Verslininko, aplankiusio visas šalis Žemėje – ir pabuvojusio kosmose, kelionių patarimai

Jimas Kitchenas išmano keliones . 57-erių metų verslininkas ir investuotojas tvirtina esąs...

Delfi PliusDailius Dargis

Paskutinio sovietų bunkerio Lietuvoje paslaptis: ne tik lankėsi KGB, bet ir neprikausomybės laikais sulaukdavo keistų vizitų bei įsilaužimų II dalis

Vieno įspūdingiausių Lietuvoje esančio sovietinių laikų karinio bunkerio paslaptys sėja nerimą...

Šeimos atostogos jau ne už kalnų: išdavė, kur driekiasi idiliški paplūdimiai ir stebina vis dar puikios kainos

Kelionės su šeima neretai gali tapti rimtu iššūkiu: mažiesiems tikrai ne visuomet įdomu tai,...