Pastebėjus, kad šiandien dėl susiklosčiusios kiek nestabilios finansinės situacijos daugelis nesiryžta įsigyti meno kūrinių, laukdami „tinkamesnio laiko“, galerininkė Diana Stomienė atsako, kad atsižvelgiant į tarptautinių ekspertų nuomonę, bet kokios krizės yra palankiausias laikas įsigyti meno kūrinius.
„Tą parodė ir ankstesnė krizė. Matome puikų MO muziejų. Tuo metu, kai jis kūrėsi, palankiomis kainomis buvo galima suformuoti tokią plačią kolekciją, surinkti lietuvių autorių darbus, kad šie išliktų Lietuvoje. Kartais galbūt yra tokia išankstinė baimė, nežinojimas ar informacijos neturėjimas, kad tie meno kūriniai visi beprotiškai brangūs, bet tikrai taip nėra. Yra gerų autorių, jų darbai įperkami“, – konstatavo D. Stomienė, galerijos „Meno niša“ įkūrėja ir vadovė.
Į klausimą, kodėl neretai kilimas tampa svarbesniu akcentu nei, tarkim, paveikslas, menotyrininkas Ernestas Parulskis pažvelgė žaismingai ir daugiapusiškai. Kilimai, anot jo, kaip ir kitų šakų taikomosios dailės ar dizaino kūriniai, atlieka dvi funkcijas – yra ir dekoratyvūs, ir praktiškai naudojami: pradedant vazelėmis ir baigiant baldais.
Nuostatų virtinėje, kad meno kūriniai yra brangūs, neįperkami, nebūtino pirmumo – pati klaidingiausia, E. Parulskio manymu, yra meno nebūtinumo nuostata.
„Meno vartojimas ir jo turėjimas yra visuotinė būsena, pasireiškianti įvairiausiomis formomis – net magnetuko prikabinimas ant šaldytuvo durų yra meno įsigijimo veiksmas, nes pirkėjui reikėjo padaryti estetinį sprendimą renkantis iš gausybės kitų magnetukų pasiūlos, o vėliau šis sprendimas – prikabinant jį ant šaldytuvo – tapo šio sprendimo eksponavimu. Jau nekalbant, kad ir patį šaldytuvą (dizaino kūrinį) perkant veikė ne tik praktiniai ar finansiniai, bet ir estetiniai kriterijai“, – pastebėjo E. Parulskis.
Taip pat, anot jo, nėra visiškai teisinga teigti, kad populiariausių vizualaus meno šakų – tapybos, grafikos ir fotografijos – kūriniai yra neįperkami.
„Tereikia šiek tiek intensyviau panaršyti po meno pardavimų platformas ir paaiškėja, kad yra tūkstančių tūkstančiai kūrinių, kainuojančių keliolika, kelias dešimtis ar kelis šimtus eurų. Nedidelių kainų grupėje atsiranda ne tik, kaip galima spėti, studentų, jaunų profesionalų darbai – ten yra ir vintažiniai neblogų įvairių šalių lokalių menininkų su gana intensyvia parodine biografija kūriniai, tad, pasistengus, meno mylėtojas galėtų susirinkti simpatišką kolekciją už labai nedidelius pinigus. Na, ir privalau pritarti, kad yra labai daug gero meno, kuris yra sunkiai įperkamas arba įperkamas tik turčiams“, – pripažino E. Parulskis.
„Jei per pandemiją kalbėjome, kad knygos labai perkamos, tai su meno kūriniais vis tik nebuvo didelio sprogimo. Tai visiškai suprantama, pirkti meno kūrinį geriausia esant tiesioginiam kontaktui, kai gali jį pamatyti. Dažnai būna, kad pirkėjui svarbus net ir susitikimas su pačiu menininku“, – sakė ji.
Meno kūrinys kaip investicija
Nusipirkus tradicinį meno kūrinį (ne magnetuką ant šaldytuvo, o, pavyzdžiui, paveikslą) pagunda vertinti pirkinio investicinę potenciją, E. Parulskio manymu, yra beveik nenugalima.
„Kartais, retai, ši potencija tampa realybe, bet dažniausiai bet kokio paveikslo vertė, nekrenta – geriausiu atveju. Lietuvos meno rinkoje šį teiginį patikrinti dar neįmanoma, nes šiuo metu į apyvartą eina už sovietinius rublius pirkti meno kūriniai, o atrasti korektišką anų rublių ir šiandieninių eurų svertą sunku“, – pastebėjo menotyrininkas.
D. Stomienės įsitikinimu, gerų menininkų kūriniai brangsta, jų vertė kyla. „Mes puikiai matome, kiek anksčiau kainavo Šarūno Saukos kūriniai – savo laiku jo tapybos darbą buvo galima įsigyti už šimtą dolerių... Visa esmė – menininkas negali sukurti begalės kūrinių, ypač jeigu tai ne abstraktus menas, reikalaujantis didžiulių pastangų“, – įsitikinusi pašnekovė.
Meno kūrinys, D. Stomienės pastebėjimu, teikia geras emocijas, o gerai priderintas prie interjero – dviguba vertybė. „Gyventi su kūriniu, reiškia ir savo vaikus toje aplinkoje auginti, ugdyti jų supratimą – meno kalba yra tarptautinė. Jei įsirenginėji namą ar butą reikia pagalvoti ir apie kūrinius – tai svarbu. Per meno kūrinių pasirinkimą atsiskleidžia žmogaus identitetas“, – nė kiek neabejoja ji.
E. G. Bogdanienė pritarė kolegei, sakydama, kad meno kūrinio turėjimas savo namuose – gali tapti investicija.
Per meną gimsta socialinė bendrystė
Kaip suvokti (ir ar to reikia), kad meno kūrinys namuose gali suteikti dvasiai daugiau peno nei kas nors materialaus – koks nors virtuvės kombainas?
Galbūt todėl naujuose būstuose – sienos tokios tuščios ir baltos? Į šį reiškinį D. Stomienė žvelgia optimistiškai – gerų pavyzdžių yra. „Yra interjerų, kurių dizainą kuria architektai, kolekcijos auga... Sveikintinas dalykas, kai žingsnis po žingsnio tu gali tapti meno kolekcininku. Kas įsitraukia į meno pasaulį – nesustoja, dalyvauja plačiau. Ypač per pandemiją pamatėme, kaip svarbu turėti meno kūrinių namuose, tai tarsi gerų emocijų šaltinis“, – sakė galerininkė.
E. G. Bogdanienė taip pat pastebėjo, kad karantinas, kai žmonėms teko didelę savo laiko dalį praleisti namuose, tiek dirbant, tiek ilsintis padiktavo visai kitokį gyvenimo būdą, kitokį santykį su šeima – vėl tapo svarbus šeimų susitelkimas prie bendro stalo, atsirado ir darbo, ir poilsio zonos poreikis. Namų samprata įgijo visai kitą vertę.
„Meno atėjimas į gyvenamąsias erdves yra neišvengiamas. Nors žmonės ir skirtingų matymų, jie vienaip ar kitaip tą kultūros stygių sprendžia. Pats paprasčiausias dalykas – turėti gerą televizorių namuose, žiūrėti meno kanalus – yra puikių laidų! Galų gale visiškai atviras internetas – gali nueiti į bet kokią galeriją, nemokamai pasižiūrėti pačių įvairiausių kūrinių. Atėjusi aplankyti draugų dažnai matau ant sienos kabantį televizorių, demonstruojantį paveikslus. Monitoriuje gali pamatyti savo geidžiamiausius meno kūrinius, praktiškai nieko už tai nemokėdamas. Kompensacinius atlygius dabar gauna ir vizualiųjų menų menininkai. Kad galėtum pretenduoti į atlygį už kūrinių rodymą virtualiose erdvėse reikia būti LATGA nariu. Visgi tai tikrai neatstoja tikro meno kūrinio buvimo namuose, kuris tampa savotišku šeimos nariu. Vėlgi, požiūris priklauso nuo žmogaus pomėgių, išsilavinimo, supratimo“, – aiškino E. G. Bogdanienė.
Pačiai E. G. Bogdanienei buvimas tarp meno kūrinių patinka, yra įdomus: „Namuose, kuriuose išvysti meno kūrinių, niekada nebūna nejaukios pauzės, visada yra apie ką pasikalbėti. Pats meno kūrinys tave gali nuvesti į kokį nors istorinį laikotarpį ar situaciją, gali aptarinėti spalvų buvimą abstrakčioje drobėje ar naratyvą grafikos darbe. Per meną gimsta tam tikra socialinė bendrystė, viena pridėtinių verčių.“
Stebint įvairių namų interjerus galima pastebėti, kad populiariausias meno kūrinys vietinėje rinkoje – paveikslai.
„Taip, tautiečiai mėgsta vizualųjį meną: grafiką ar tapybą, keramikos, stiklo menininkų darbus. Tačiau yra tokių namų, biurų, kur projektuojant iškart apgalvojama ir apie naujas formas – tarkim, videoinstaliacijas, kurios gali gerai veikti aplinkoje. Aišku, čia reikia specialistų pagalbos. Nenuostabu, jei norime gauti medicinos paslaugas, einame pas gydytojus, jei statome namą, visi suprantame – reikia architekto, konstruktoriaus, – profesionalų vaidmenį renkantis ir įkurdinant meno kūrinius išskyrė D. Stomienė. – Kartais kūrinys vienaip atrodo galerijoje, visai kitaip – namuose. Todėl reiktų visų pirma išsibandyt, pasižiūrėt vietoje – iškart matosi.“
Norint išvysti platesnį menininkų kūrybos spektrą pašnekovė patarė lankytis meno mugėse, parodose, įvairiose galerijose.
„Taip susipažinsite su įvairių menininkų kūryba, bus galima pasirinkti ir išsirinkti, galerininkai, menotyrininkai visada patars. Kartais reprodukcijos kainuoja daugiau nei originalus grafikos kūrinys, kurį galima įsigyti už 800 ar 1000 eurų“, – pažymėjo D. Stomienė, meno mugės „ArtVilnius“ vadovė, Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė.
Seniau, kaip pasakojo D. Stomienė, būdavo įprasta užsukti ir pas menininką į dirbtuves, pigiai nusipirkti darbų. „O menininkui – tai didžiulis stresas. Užtat galerijos turi šį darbą pačios nudirbti, rodyti, eiti prie žmonių. Menininkai pasirašo sutartis su galerijomis, kurios autoriaus darbus rodo ir užsienyje. Deja, užsienyje vis dar pavyksta parduoti daugiau nei čia, bet žingsnis po žingsnio...“, – vylėsi permainų ji.
E. G. Bogdanienė pastebėjo, kad privačios galerijos turi savo vadinamąjį menininkų ratą, tarkim, prekiauja dešimties kuruojamų menininkų darbais – yra suinteresuoti, įsipareigoję rūpintis sklaida ir pardavimu. „Tad jei ketinama pirkti meno kūrinį – nereikėtų sustoti vienoje galerijoje, verta aplankyti jų daugiau“, – patarė pašnekovė.
Priklausymas sąjungai suteikia tam tikrą meno kūrinio vertės garantą
Patikimiausias būdas pasitikrinti meno kūrinio vertę iki šiol būdavo pasiteiravimas, ar kūrėjas priklauso Dailininkų sąjungai, o kaip yra šiandien?
Kriterijus, kad menininkas priklauso Dailininkų sąjungai, anot D. Stomienės, nebėra pats svarbiausias, tačiau visgi parodantis, kad prieš jus – profesionalas. „Bet kūrėjas gali būti talentingas ir nebaigęs mokslų, yra visko. Taip, išsilavinimas daug prideda profesionaliai kūrybai, bet yra unikalių atvejų. Pasirinkimas platus, sunku. Panašiai, kaip renkantis odontologą, kuris iš penkių šimtų siūlomų geriausias?“, – pajuokavo D. Stomienė ir dar kartą paragino sekti vedančių galerijų naujienas, lankytis mugėse, parodose, peržiūrėti svetaines internete, stebėti, už ko užsikabina akis, o tada jau pasidomėti plačiau.
Dauguma galerijų savo puslapiuose pateikia nemažai informacijos – menininkų kūrybines biografijas, kur ir kokiose parodose autorius yra dalyvavęs ir pan.
Menotyrininko E. Parulskio įsitikinimu, ir šiandien priklausymas profesionalių menininkų sąjungai suteikia tam tikrą meno kūrinio vertės garantą, nes galima tikėtis, kad vienai ar kitai sąjungai priklausantis menininkas dirbs, kurs, rūpinsis savo karjera visą gyvenimą, o jo kūrybą gal rodys institucijos, aprašys meno proceso stebėtojai ir analitikai.
„Nors, be abejo, visa tai daro ir menininkai, nepriklausantys sąjungoms. Bet kokiu atveju, meno vertė visuomet buvo meno lauko dalyvių (menininkų, muziejų, bienalių, kuratorių, menotyrininkų, galeristų ir kolekcionierių) sutarimo rezultatas, ir, jei hipotetinio menininko kūrybos niekas nerodo, neaprašo ir neperka – tai vis tiek nereiškia, kad jo kūrinio nereikia pirkti“, – pažymėjo jis.
Kaip tikino E. G. Bogdanienė, atranka Meno kūrėjo statusui gauti – ne tokia griežta, kokia yra stojant į Dailininkų sąjungą, čia – daug reikalavimų: „Tos geležinės klumpės – sudėtingos, tačiau kartu tai ir užtikrina, kad įstojusiųjų profesinė kompetencija yra patikrinta ir garantuota. Dailininkų sąjunga apsiima teigti, kad jos narių kurti meno kūriniai tikrai profesionalūs, veikiame kaip tarpininkas tarp meno pirkėjo ir meno kūrėjo.“
