Kūrybą derina su darbu restorane
Menininkų dienos centras „Autarkia“ Vilniuje veikia jau dvejus metus. Čia, buvusiose Vilniaus Gedimino technikos universiteto elektronikos fakulteto patalpose, pasak R. Narkaus, Sovietų Sąjungos laikais buvo vykdoma slapta kosmoso programa, o jis šias erdves atrado ieškodamas, kur pristatyti savo kartu su mokslininkais įgyvendintą projektą „Autarkia“, kuriame siekė sukurti genetiškai modifikuotą menininko augalą, tarsi skulptūrą.
„Pamaniau, kad būtų visai smagu šias patalpas išsinuomoti mėnesiui projektui pristatyti, bet labai greitai supratau, kad to negana ir reikėtų pasilikti šias erdves. Tada pasikviečiau kolegą Joną, virtuvės šefą, kad „užkurtume“ restoraną, kuris padėtų ekonomiškai išlaikyti erdvę ir prisidėtų prie nuomos. Po to mes įdarbinome menininkus, kuriems faina turėti šiek tiek disciplinos gyvenime, ką duoda darbas restorane, tuo labiau, kad mūsų Jono disciplina kone karinė“, – šypsosi R. Narkus.
Po darbo virtuvėje ir aptarnaujant klientus menininkai centre užsiima kūryba, kartais čia vyksta performansai, kūrybinės dirbtuvės ar kitokie meniniai renginiai. Visgi, pirmoji paroda čia atidaryta tik dabar.
„Čia susitinka ir labai skirtingai kuriančių, ir galbūt turinčių ideologinių prieštaravimų kūrėjų: mes, kaip menininkų dienos centras, išpildome savo misiją, kurdami tokį tašką. Vienas iš svarbių mums aspektų, kad mes čia nesiekiame nieko vienyti: kiekvienas čia ateina su savo interesais, ir nors juokais sakome, kad čia lyg koks menininkų darželis, čia tikrai nėra jokio mokytojo ar auklėtojo“, – sako R. Narkus.
Primena salonų kultūrą
Nors gegužės pabaigoje atidarytos parodos pavadinimas – „XVII a.“, neapsigaukite čia ieškodami klasikinio meno kūrinių. Kaip paaiškina R. Narkus, pavadinimas yra kaip nuoroda į XVII amžiuje atsiradusią salonų kultūrą.
„Dar iki atsirandant muziejaus sampratai, salonas buvo ir susitikimų vieta, ir proga pakalbėti apie aktualijas, aptarti naujausius kūrinius, pasikalbėti, jei vieši koks svečias. Viena vertus, mes tarsi atliekame tą salono funkciją ir šita paroda tai atliepia. Be to, paroda kalba apie besikeičiančią visuomenę, o XVII amžius tuo irgi pasižymėjo, kad atsirado nauja miestiečių klasė, šalia kurios išsivystė naujos idėjos, tiek moksle, tiek mene. Tad ta paralelė, kurią mes čia vedame su XVII amžiumi yra tokia menama – tai nėra tokia paroda, kuri kažkaip tiesiogiai kalbėtų apie XVII amžių kaip apie laikmetį, nors kai kurie kūriniai turi kažkokią humoristinę paralelę ar kitokių nuorodų“, – pasakoja R. Narkus.
Sugalvoję parodos idėją kuratoriai kreipėsi į menininkus ir paklausė, kurie norėtų dalyvauti parodoje – net neprašė būtinai kurti naujų darbų. Jiems buvo įdomu pasižiūrėti ir tiesiog į tokius, kurie kažkada nepritapo, nepateko į kitas parodas – taip prasidėjo keliavimas po menininkų studijas, kaip juokiasi R. Narkus, savotiškas safario po studijas laikotarpis. Po to dar parašė visiems bendrą laišką ir viskas įsibėgėjo – daug garsių menininkų sutiko dalyvauti.
Taip parodoje atsirado Venecijos meno bienalėje įvertintų menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų, šiuolaikinio meno kūrėjo Deimanto Narkevičiaus, tarpdisciplininio meno kūrėjo Artūro Railos, Niujorke parodą pristačiusios tapytojos Rūtenės Merk, skulptorių Žilvino Landzbergo, Antano Gerliko, Venecijos bienalėje dalyvavusio Augusto Serapino, Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos (Pakui Hardware), menininkių Ievos Rojūtės, Anastasijos Sosunovos ir daugelio kitų, iš viso daugiau nei 60-ies menininkų, kūriniai.
Be to, net po oficialaus atidarymo paroda toliau pildosi. „Štai vieną darbą kažkas naktį atnešė, dar net nežinome jo autoriaus, bet tiesiog tobulai čia tinka“, – šypsosi R. Narkus, rodydamas į po laiptais į antrą aukštą pastatytą lyg specialiai šiai vietai sukurtą objektą, primenantį atskirtą laiptų dalį.
Paklaustas, kaip debiutinei parodai šioje erdvėje pavyko privilioti tokius garsius vardus. R. Narkus svarsto, kad priežastys buvo kelios. „Turbūt tai reiškia, kad ta erdvė buvo reikalinga labiau nei kažkas kito: ta paroda tarsi ir patvirtina, kad mūsų nueitas kelias galbūt buvo teisingas. Be to, labai dažnai menininkai žiūri, kas dalyvauja ar nedalyvauja parodoje, bando mandagiai išsiaiškinti, kas dar yra kviečiami, o mes siuntėme visiems atviru laišku, kad viskas būtų aišku ir jie patys galėjo spręsti“, – nedidelę gudrybę išdavė kuratorius.
Suneštinis meno balius
Dalis menininkų priėmė parodos kuratorių pasiūlymą rodyti anksčiau sukurtus darbus, kiti visgi nusprendė sukurti kažką specialiai šiai parodai. Pavyzdžiui, virš „Autarkios“ durų pakabinta Donato Jankausko sukurta instaliacija, juokais vadinama padanginiu. „Arba dar vadiname „Micheliniu“. Kadangi jis yra iš padangų, tik toks gal jogos pozoje susirietęs, mes juokaujame, kad gavome „micheliną“. Toks itin vietai specifiškas kūrinys“, – šypsosi R. Narkus.
Už „Autarkios“ durų galima pamatyti ir daugiau kūrinių, pavyzdžiui, Dainiaus Liškevičiaus kurtą šviesdėžę, stebėtojams merkiančią ant jos pavaizduotą akį.
R. Narkus juokauja, kad ši paroda – lyg suneštinis balius, nors prisipažįsta, kad menininkų žargonu tai dažniausiai reiškia kuratorinės minties stoką: „Šiuo atveju ta mintis tarsi vis atsiranda: pačiame parodos tekste ir šiuolaikiškume mes dažnai turime tas prasmes suvesti iš labai įvairios informacijos ir skirtingų dalykų. Aš galvojau, kad būtų įdomu pasižiūrėti, kaip atsiranda tos jungtys ir prasmės“.
Kūriniai ir jų istorijos
R. Narkaus nuomone, ši paroda tokia, kad ja galima mėgautis ir be išankstinio konteksto žinojimo, visgi, norintiems jis ar jo kolegos mielai praveda nedideles ekskursijas. Pavyzdžiui, menininko Juozo Laivio kūrinys su dviem džiovintomis gupijomis, ironiškai vadinamas akvariumu, parodoje atsirado likus vos dienai iki parodos atidarymo.
„J. Laivys – vienas konceptualiausių Lietuvos menininkų, šiuo metu, ar bent iki 2028 metų, pats nebekuriantis. Dabar jis gyvena netoli Plungės, kur turi meno kūrinių kapines, kurioje įvairiomis formomis laidoja surinktus kitų menininkų kūrinius. Tačiau mums jis iškrėtė tokį pokštą, pasakė, kad mums padarys kūrinį, bet jam reikia gauti negyvų akvariumo žuvyčių. Pasirodo, tai nėra taip jau paprasta: mes dedikavome prodiuserį tam kūrinio įgyvendinimui, kuris važinėjo po visą Vilnių, bet niekas jam negalėjo parduoti negyvos žuvytės. Galiausiai kažkaip gavo paskutinę dieną iki atidarymo dieną, tad dabar turime dvi gyvas ir dvi džiovintas žuvytes“, – šypsosi R. Narkus.
Restorane prie durų esančiame šaldiklyje – toli gražu ne valgomieji ledai, o menininko Augusto Serapino kūrinys, šaltyje saugoma senio besmegenio galva.
Parodoje taip pat yra ir paties R. Narkaus darbas. „Aš praeitais metais Liverpulyje rezidencijoje sukūriau antikoliažų seriją: tai buvo didžiulis reklaminis stendas, ant kurio sluoksniais klijuojami reklaminiai pranešimai. Viena vertus, tai atspindi besikeičiantį laikmetį, bet, iš kitos pusės, aš juos tiesiog atsitiktinai plėšiau, nes mane dažnai domina atsitiktinumai. Nors plėšiau itin negalvodamas apie kažkokias figūras, bet jos tarsi primena egiptietiškus hieroglifus ir figūras. Mano žavėjimasis egiptologija yra toks labai paviršutiniškas, bet kartu ir turi tokio kažkokio romantinio ilgesio. Be to, ir su restorano tema susišaukia“, – savo darbą komentuoja R. Narkus.
Kiti darbai pasikeitus kontekstui įgauna visiškai naują prasmę, pavyzdžiui, Pauliaus Petraičio daryta nuotrauka. „Jis kažkada apsistojo Juliano Assange bute Stokholme, dar prieš iškylant visokioms aistroms, ir nufotografavo ten Kafkos „Procesą“. Įdomi paralelė, kad prieš kelias savaites tas procesas vėl atsinaujino“, – pasakoja R. Narkus.
Paroda „XVII a.“ veiks iki rugsėjo 20 d. Parodos metu planuojami ne tik Lietuvos, bet ir menininkų iš Suomijos, Latvijos, Austrijos performansai.
