Meninę instaliaciją ant Baltarusijos ir Rusijos ambasadų sukūrusi menininkė: mūsų šalyje vis dar juntamas „šaltas šešėlis“

Pastaraisiais metais sostinėje gausu akcijų, kai vienos ar kitos šalies palaikymas išreiškiamas įžiebiant šviesos instaliacijas. Kartais nušvinta Trijų kryžių paminklas, tiltai, Katedra, Prezidentūra. O šiomis dienomis Baltarusijos Respublikos ir Rusijos ambasados pastastai apšviesti raudona, balta, raudona – baltarusių tautinės vėliavos spalvomis. Menininkė, instaliacijos autorė Eglė Grėbliauskaitė „Delfi“ sakė, kad tai simbolinis aktas, kuriuo siekiama palaikyti Baltarusijoje represuojamų menininkų bendruomenę, ir kiekvieną žmogų, besikaunantį už žodžio laisvę, žmogaus teises ir demokratijos vertybes.

E. Grėbliauskaitė tikino, kad kartu su kitais menininkais bandė meno kalba išreikšti tai, kas vyksta Baltarusijoje, užmegzti diskusiją apie pažeidžiamas žmogaus teises ir laisves saviraiškai, demokratijos procesams.

Norėjo nušviesti

Kaip ambasados reagavo į tokią meno išraišką? Instaliacija, anot E. Grėbliauskaitės, niekaip neprieštaravo viešosios tvarkos taisyklėms, vyko už Rusijos ir Baltarusijos ambasadų ribų, todėl jokios fizinės invazijos nebuvo. „Šviesa – nemateriali materija. Taip, ji skverbiasi, bet kaip ir bet koks kitas šviesos šaltinis mieste. Kaip ir bet kokia kita plokštuma, į kurią atsimuša šviesos šaltinis“, – aiškino kūrėja.

Visgi ambasadų pastatai nušvito Baltarusijos istorinės vėliavos spalvomis, tai buvo simbolinis aktas. Paklausta, kodėl kalbėjimui pasirinktas būtent toks būdas, E. Grėbliauskaitė teigė, kad tiek Baltarusijos, tiek Rusijos ambasadoms šiandien reikia padėti nušvisti.

„Ne tik ambasadoms – jos tik simbolinis atstovas, bet ir pačioms šalims, ypatingai jų lyderiams. Jiems trūksta šviesos, jiems reikia pamatyti, ko nori piliečiai. Buvo noras nušviesti, kartu ir atgręžti, atsukti atgal tam tikrą represinę jėgą. Šviesa turi presingavimo galios. Represijos vykdomos savo žmonių atžvilgiu, o tai sunkiai suvokiama. Menininkai negali tylėti“, – argumentavo pašnekovė.

Viltis miršta paskutinė

Abi ambasados apšviestos neoficialios Baltarusijos trispalvės spalvomis dėl to, kad šiandien vyks faktinio Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas. „Tai tarsi prašymas atkreipti dėmesį, žinia, besitikint pasikeitimų. Gal kaip nors, juk viltis miršta paskutinė“, – simbolinio akto motyvus dėstė E. Grėbliauskaitė.

Instaliacijos autorė neabejoja, jog ši akcija galėjo sukelti įvairių reakcijų, bet, laimei, didesnių nesusipratimų nebuvo.

Kaip pasakojo E. Grėbliauskaitė, menininkai sulaukė Baltarusijos ambasados apsaugos prašymo išjungti šviesas, tai juos nustebino: „Iš tikrųjų mes nepažeidėme jokių reglamentų ar tvarkos, esame civilizuoti piliečiai.“

Rusijos ambasados apsaugininkas taip pat buvo priėjęs, tačiau pasidomėjęs ir sužinojęs kas vyksta – atsisveikino.

„Jau išeinant (užtrukome vos porą minučių) atlėkė automobilis su švieselėmis, bet mūsų jis nepasiekė. Ši istorija niekaip neišsivystė, dėl to džiaugiamės – neturėjome tikslo konfliktuoti“, – sakė Eglė.

Jautė aiškią baimę

Tačiau menininkė pripažįsta – nerimo būta. „Keista, atrodytų esame laisvoje šalyje, laisvi menininkai – norime padaryti demokratijos, žmogaus teisių, žmogiškų vertybių prasme teisingą aktą. Taip, teko pasijaudinti, jautėme įtampą. Galėčiau pasakyti, kad net ir iš šalies institucijų nesulaukiau jokio palaikymo“, – pasiguodė ji ir pridūrė jutusi aiškią baimę.

Nors Lietuva yra daug pasisakiusi apie esamą padėtį Baltarusijoje, tačiau organizuojant šią konkrečią akciją E. Grėbliauskaitė tikino susidūrusi su tylėjimu, neoficialiais komentarais. „ Tokio dalyko laisvoje, principingoje, nekonformistinėje visuomenėje neturėtų būti“, – pažymėjo pašnekovė.

„Delfi“ pasiteiravus sostinės savivaldybės, kokia yra jų pozicija šiuo klausimu, ir ar menininkams reikia gauti leidimus dėl panašių akcijų, atstovų atsakymas buvo trumpas:

„Savivaldybė leidimo šiai akcijai neišdavė ir negalėjo išduoti, nes ambasados pastatas, vadovaujantis tarptautine teise, priklauso Baltarusijos Respublikai.“

Didžiausią palaikymą, E. Grėbliauskaitės teigimu, išreiškė menininkai, bendraminčiai. Palaikė ir baltarusiai, tuo metu buvę prie ambasados. „Jiems tai buvo didžiulė šventė – skandavo, dėkojo, dainavo“, – pasidžiaugė Eglė.

Dar turime ko pasimokyti

Sveika visuomenė, E. Grėbliauskaitės manymu, turi turėti aktyvią menininkų bendruomenę. „Menininkai pirmieji rėžia tiesą į akis. Kaip rūmų juokdarys, kuris nebijo pasakyti to, kuo kiti dar abejoja. Brandžiai visuomenei tai yra vertybė – turėti gyvą ir aiškią diskusiją, žodžio laisvę. Nebijoti, kad žodis gali ką nors žeisti, nesutapti su kito nuomone“, – dėstė menininkė.

Žmogus turi teisę į saviraiškos ir išraiškos laisvę. Bet net ir Lietuvoje, anot E. Grėbliauskaitės, mes dar turime ko pasimokyti: „Nors ir džiaugiamės, kad gyvename laisvoje, saugioje šalyje, kartais „šaltas šešėlis“ yra juntamas.“

Menas atspindi gyvenimo realijas, tačiau kūrėjai neretai jas atvaizduodami pasitelkia įvairias interpretacijas, perkeltinę prasmę. Baltarusijoje kiekvienas kūrybinis veiksmas gali būti palaikytas politiniu. „Saugu protestuoti užsidarius galerijoje, pakabinus kūrinį ant sienos. Bet menas, iš tiesų, turi stiprią poveikio ir komunikacijos jėgą. Gaila, kas jos vis dar prisibijoma. Mums dar reikia šiek tiek drąsos, dar reikia augti“, – įsitikinusi E. Grėbliauskaitė.

Akciją vykdo Lietuvos menininkai, vizualia raiška palaikydami Baltarusijoje represuojamų menininkų bendruomenę, ir kiekvieną žmogų, besikaunantį už žodžio laisvę, žmogaus teises ir demokratijos vertybes. Dalyvavę menininkai: Andrius Seliuta, Aurelija Bulaukaitė, Greta Eimulytė, Linas Kuklerius, Norbert Hinc.

Prie menininkės akcijos jungiasi ir tarptautinė bendruomenė. Solidarizuojantis su Baltarusija, Rugsėjo 15 ir 20 dienomis išvysime balta raudona balta nušvitusius Vilnių, Paryžių, Romą ir kitus miestus.