aA
„Menas – tai ir puiki investicija, ir bilietas įsilieti į visuomenę. Štai kodėl rusų oligarchai šiandien taip supirkinėja didžiąsias meno vertybes“, – pasakoja meno ekspertė Hannah Rotschild, intriguojančias meno pasaulio subtilybes atskleidžianti romane „Meilės neįmanomybė“. Tai snobiško ir dažnai groteskiško meno pasaulio satyra, gurmaniško maisto šventė su Antrojo pasaulinio karo detektyvo prieskoniu.
„Meilės neįmanomybė“: kaip dėl meno kūrinių tarpusavy pešasi rusų oligarchai ir Vakarų vyriausybės
© Stop kadras

Vieno žymiausių 18 amžiaus prancūzų tapytojų Antoineʼo Watteau paveikslas „Meilės neįmanomybė“ po šimtmečių atrastas ir parduodamas aukcione – ši sensacija sukrečia meno pasaulį! Jo trokšta visi: šeicho žmona, du naujieji rusai, Prancūzijos vyriausybė, Britanijos karališkieji rūmai, pasakiškai turtinga mecenatė, repo žvaigždė ir kiti. Visi jie siekia garbės tapti šio staiga atgauto šedevro savininkais. Tačiau „Meilės neįmanomybė“ turi savo istoriją, kuri nuveda į tamsiausių Europos istorijos paslapčių labirintus, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Tai debiutinis H. Rotschild romanas, tačiau autorė puikiai išmano meno pasaulį ir tikrai ne tik iš nuogirdų. Iš garsios britų Rotschildų dinastijos kilusi aristokratė – Londono Nacionalinės galerijos ir Tate galerijos globėja, skaičiusi paskaitas apie dailę ir literatūrą Getty institute bei Karališkojoje akademijoje. 2018 m. ji buvo apdovanota Britų Imperijos Ordinu už nuopelnus menui. Todėl jos pirmajame romane „Meilės neįmanomybė“ gausu ne tik intrigų, sandorių ir aukcionų aprašymų, bet ir ekspertinių žinių apie tapybos istoriją. Plačiau apie romaną „Meilės neįmanomybė“ pasakoja jo autorė.

– Romano istorija sukasi apie garsaus tapytojo Jeano-Antoine'o Watteau paveikslą. Tiesa, išgalvojote tą paveikslą. Skaičiau, kad J. A. Watteau kūryba užima labai svarbią vietą jūsų gyvenime. Papasakokite plačiau.

– Kai man buvo šešiolika, dirbau sezoninį darbą Luvre. Paryžiuje jaučiausi labai vieniša – neturėjau draugų, nemokėjau ir vis dar nemoku nė žodžio prancūziškai. Vienintelis to darbo privalumas buvo tai, kad galėjau vaikštinėti po galerijas. Vieną dieną sustojau tiesiai priešais J. A. Watteau paveikslą „Žilis“, kuriame pavaizduotas vienišas klounas ir už jo besilinksminantys žmonės. Sutikau šį melancholišką klouną ir pagalvojau: „Jis žino, kaip aš jaučiuosi.“ Buvau šokiruota to pažįstamo jausmo ir empatijos, nors mudu skyrė keli šimtai metų. Tą pačią akimirką pamilau J. A. Watteau paveikslus ir, tiesą sakant, dailę apskritai.

Po daugelio metų Lucieno Freudo studijoje pamačiau jo paveikslą „Po Watteau“, kuris, kiek pamenu, šiuo metu yra Tiseno muziejaus kolekcijoje. Lucienas L. Freudas paaiškino man, kad J. A. Watteau iš pirmo žvilgsnio atrodo efemeriškas, šviesus ir nereikšmingas, tačiau pažvelgus atidžiau už lengvabūdiškumo širmos slepiasi kažkas daug niūresnio. Pavyzdžiui, J. A. Watteu paveikslas „Iškeliavimas į Kytirą“ pavaizduotos įsimylėjusios poros, kurios ruošiasi į kelionę, tačiau iš tiesų įsimylėjėliai nusisukę vieni nuo kitų, medžiai fone džiūsta ir netenka gyvybės, o vietoje gražių paukščių ratus suka grėsmingos varnos ir kovai. Todėl paveikslą galėtume laikyti kelione į meilę arba kelione nuo meilės. Dėl šios priežasties mane labai domina J. A. Watteau. Jis – kontrastų žmogus.

„Meilės neįmanomybė“: kaip dėl meno kūrinių tarpusavy pešasi rusų oligarchai ir Vakarų vyriausybės
© Asta Puikienė


– Jūsų romanas „Meilės neįmanomybė“ – meilės romanas, trileris, satyra ir detektyvas, romane gausu pasakotojų. Prabyla net... pats paveikslas. Kodėl supinate tiek daug skirtingų pasakojimo kelių?

– Knygos toną uždavė veikėjai – buvo sunku išlaikyti rimtą veidą rašant apie ekscentriškus interjero dizainerius, rusų oligarchus ar parlamento narius. Tačiau perėjus prie karo siaubų pasikeitė ir knygos tonas, ir turinys. Rašydama nerimavau, ar pati išlaikysiu dėmesį, nes jei man pabosta šalutinė siužeto linija, skaitytojui ji pabos tikrai.

Visada svajojau parašyti romaną. Vis senau ir senau, o tada vieną rytą prabudau ir pagalvojau: „Kodėl ne šiandien?“ Jau 20 metų brandinau keletą idėjų – pagrindinė buvo apie kalbantį paveikslą. Tą dieną išsitraukiau ilgus metus kauptus užrašus iš senos batų dėžutės – pastraipas apie kalbantį paveikslą, motiną alkoholikę, istoriją apie dingusį paveikslą... Visas šias niūrias idėjas, apie kurias jau labai ilgą laiką galvojau, sudėjau į vieną pasakojimą. Tai buvo jaudinantis, įdomiausias, sunkiausias ir labiausiai nukankinęs projektas mano gyvenime. Tiems, kurie nori ramaus gyvenimo, nerekomenduočiau rašyti romanų.

– Romane piniginę paveikslo vertę dažnai supriešinate su emocine verte. Kodėl?

– Įvairios meno kūriniui suteikiamos vertės – emocinė, piniginė, nacionalinė, asmeninė ar artistinė – yra viena svarbiausių šios knygos temų. Manau, kad tai iš dalies paaiškina, kodėl meilė menui ir domėjimasis juo išgyveno tiek šimtmečių ir kultūrų.

„Meilės neįmanomybė“ leidžia žvilgtelėti į brangių meno sandorių pasaulį, kuris, jei tikėsime jūsų romanu, gali priversti turtinguosius ir įtakinguosius elgtis nelabai gražiai. „Washington Post“ publikuotoje apžvalgoje rašoma, kad: „šį negailestingą žaidimą vargiai pajėgia žaisti vyriausybės ir viešieji muziejai, tad cinikas darytų išvadą, kad nėra tokio dalyko, kaip objektyvi vertė: paveikslas yra vertas tiek, kiek už jį sumokama.“ Kokia yra „suvokiamos vertės“ rizika ir atlygis?

Meno kūrinio kainą diktuoja troškimas, tai yra, kiek kažkas pasiryžęs už jį sumokėti, tačiau jo vertę lemia skirtingi veiksniai: kilmė, retumas, grožis, madingumas, toteminė prigimtis, istorija. Su kiekviena karta „suvokiama vertė“ keičiasi. Dailininkų išsikovotos kainos smarkiai svyruoja: kadaise Caravaggio buvo neperkamas, o dabar jis – vienas geidžiamiausių menininkų.

Meno kūriniai – rizikinga investicija. Geriausia visiškai ignoruoti rinką ir pirkti tai, kas jums patinka. Kūrinio vertė gali svyruoti, bet asmeninės priežastys, dėl kurių jį įsigijote – niekada.

– Esate iš garsios ir talentingos Didžiosios Britanijos Rothschildų dinastijos. Ar sunku būti savimi priklausant tokiai šeimai?

– Taip, labai sunku. Ilgą laiką jaučiausi užguita lūkesčių ir naštos, kuria mane prislėgė pavardė, ir nesijaučiau prilygstanti kitiems šeimos nariams. Teta Emma buvo akademikė ir istorikė, mano tėvas Jacobas yra finansininkas (ir ne tik), senelio sesuo Miriam buvo nuostabi mokslininkė, kaip ir senelis Victoras. Galėčiau tęsti iki begalybės. Kur tik pažvelgdavau, mačiau meistrystę, o pati nesijaučiau niekuo ypatinga. Ką jau kalbėti apie meistriškumą.

Nesijaučiau galinti sekti jų pėdomis, be to, esu moteris, o Rothschildų šeimoje dominuoja patriarchija. Moterims draudžiama dirbti banke. Jos gali dirbti tik archyvarėmis ar buhalterėmis. Esu pirmoji, dirbusi šeimos versle.

– Kaip tapote Nacionalinės galerijos tarybos, kuriai vadovavo ir jūsų tėvas Jacobas, pirmininke?

– Aštuonerius metus buvau patikėtinė, kol galiausiai mane išrinko pirmininke. Jacobas taip pat buvo pirmininkas, pasekiau jo pėdomis. Man labai pasisekė, kad tėtis yra mano pilkasis kardinolas, iš kurio galiu mokytis. Jis – mano slaptasis ginklas. Mes visada buvome labai artimi. Nežinau, ar taip yra dėl vyro ir moters dinamikos, bet mes nesipykstame ir sugebame rasti savo modus operandi, kad gerai sutartume. Galiu patikinti jus, kad jo klausau.

– Nuo kada Rothschildai kolekcionuoja meną? Ar tai vyksta nuo pat šeimos ištakų?

– Pradžioje šeima dėjo visas pastangas, kad surinktų pinigų ir pabėgtų iš Frankfurto geto, kuriame buvo priversta gyventi. Šeimos protėviai buvo įkalinti labai mažoje gatvelėje, vadintoje Žydų skersgatviu – tai buvo maždaug 30 metrų ilgio ir 3 metrų pločio gatvė, kurioje gyveno ištisi tūkstančiai žydų. Savaime suprantama, Rothschildai žūtbūt norėjo iš ten pabėgti ir suprato, kad tą padaryti padėtų pinigai.

Pirmoji karta, uždirbusi pakankamai pinigų, suvokė, kad verslas vystomas ne tik tarybos posėdžių salėje, bet ir visuomenėje, todėl pirmiausia menas buvo naudojamas kaip bendras vardiklis. Tai buvo Rothschildų bilietas, padėjęs įsilieti į visuomenę, visai kaip šiais laikais daro rusų oligarchai ar aukštų kinų pareigūnų įpėdinės. Menas – tai ir bilietas, ir eliksyras, ir, pasirodo, puiki investicija, tačiau taip buvo ne visada.

Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Tyto alba, 2019. Viršelio dailininkė Asta Puikienė.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(4 žmonės įvertino)
5.0000

Knygos jaunimui: iš ko dabar galima rinktis? (1)

Literatūros apžvalgininkė Lina Buividavičiūtė laidos „Delfi rytas“ rubrikoje „Knygų...

Prestižinis Prancūzijos literatūros apdovanojimas atiteko futuristiniam trileriui (1)

Futuristinis trileris apie dvigubus iš Paryžiaus į Niujorką skrendančio lėktuvo keleivių...

Spektaklio „Sprendžiant Hedą“ kūrėjos: apie moteris teatre ir Hedos Gabler dekonstrukciją

Jau nuo gruodžio 3 d., visą savaitę, DELFI portalo lankytojai turės progą pamatyti naujausią...

Kitoks „Naujasis Baltijos šokis“: festivalio rengėjai dovanoja 11 šokio filmų

Lietuvoje ir pasaulyje susiklosčiusi situacija dėl koronaviruso pandemijos apribojo galimybes...

„Kitas miestas“ – romanas, išsiilgusiems nevaldomo vaizduotės šėlsmo

Prieš pat čekų rašytojo Michalo Ajvazo romano „ Kitas miestas “ pasirodymą lietuviškai...

Top naujienos

Paskutinių atodūsių liudininkas: kas vyksta su ligoniu, atsidūrusiu koronaviruso reanimacijoje (94)

Kaip ir didžiuma Romos jaunuolių Edoardo Lucci vakarais skuba paskutinio aperityvo, nes šeštą...

Lietuvių įmonė pasiūlė algą mokėti nors ir kasdien: ekspertai nauda abejoja (34)

Laikinojo įdarbinimo agentūra „ Biuro “ pasiūlė naujovę – darbuotojai gali išsimokėti...

Jack Losh | D+ nariams

Rusijos kariai Kalnų Karabache – aiški pergalė Maskvai

Sudarius šešias savaites trukusią kovą nutraukusias paliaubas mūšio lauke liks rusų kariai –...

Pasitikrinkite, ar jūsų nekankina metabolinis sindromas: endokrinologė išvardijo pagrindinius požymius (6)

XIX amžiaus žudikas – metabolinis sindromas. Gali būti, kad apie šį sindromą nė negirdėjote,...

Kava su vadovu. Pandemija padėjo pasiekti tai, ko bankai tikėjosi jau penkerius metus (12)

Pandemijos ir karantino metu vieni iš geriausių lakmuso popierėlių, kaip sekasi šalies...

Medikų atlyginimų didinimui pinigų 2021 metų biudžete kol kas nenumatyta (33)

2021 metų biudžete kol kas nenumatyta lėšų didinti medikų atlyginimus, sako valdantieji....

Naujas tyrimas pateikė atsakymą į svarbų klausimą: kiek laiko išlieka imunitetas prieš COVID-19? (10)

Turime kol kas geriausią atsakymą ir visiems labai rūpimą klausimą: kiek laiko išlieka...

Paskaičiavo, kada verta pirkti nuosavą būstą ir kokiais atvejais nuomotis yra nuostolinga (39)

Į klausimą, ką rinktis: mokėti būsto nuomą ar investuoti į nuosavą nekilnojamąjį turtą,...

Žiniasklaida: Kim Jong Unas kiniška vakcina paskiepytas nuo koronaviruso (2)

Šiaurės Korėjos vadovas Kim jong-unas ir jo šeima, anot žiniasklaidos, jau paskiepyti nuo...

Svečias iš atogrąžų miškų jau skelbia Kalėdas: Feisbuke plinta „kalėduko“ nuotraukos

Pražydęs kalėdinis kaktusas daugelio namuose jau pranašauja artėjančias šventes, parduotuvėse...

|Maža didelių žinių kaina