M. P. E. Martynenko kuria poeziją, studijuoja aktorystę pas Oskarą Koršunovą, jau debiutavo kine bei teatre. Be to, yra išleidęs dvi knygas, o dalyvaudamas „Kitokiuose pasikalbėjimuose“ pranešė, kad netrukus skaitytojų laukia ir trečioji.
Rytis Zemkauskas: Jeigu tu dirbtum radijuje, sprendžiant pagal tavo balsą, niekas negalvotų, kad tu taip ir atrodai.
M. P. E. Martynenko: Žinau. Kai kurie žmonės mėgsta mylėtis išjungę šviesas – aš tai suprantu, nes tamsoje visai kitaip atrodyčiau.
Kai gimiau, akušerė paklausė mamos, ar esu užkimęs. Aš nebuvau užkimęs. Balsas mane lydi nuo gimimo. Žinoma, jis nebuvo toks, koks yra dabar, bet kaip vaiko mano balsas visą laiką buvo žemesnis.
Dirbau su daug scenos kalbos dėstytojų. Nelė Savičenko, kalbėdama apie scenos ar teatro kalbą, sakė, kad yra daug trenažų, daug pratimų, kaip lavinti balsą, bet, anot jos, geriausias scenos kalbos pratimas yra žinoti, ką tu nori pasakyti. Pusę metų dirbau tam, kad sužinočiau, ką noriu pasakyti. Pusmečio gale jau žinojau.
Balso skambesys nėra mano nuopelnas, bet džiaugiuosi tokį turėdamas.
R. Zemkauskas: Koks tu buvai vaikas?
M. P. E. Martynenko: Skriausdavau savo brolį.
R. Zemkauskas: Tu jam du dantis esi išmušęs, jis tau – vieną. Už ką iškalei broliui dantis?
M. P. E. Martynenko: Mes susiginčijome, kuris pirmas eis maudytis ir norėdamas argumentuoti pirmumo teisę, iškaliau dantis. Man atrodo, tą vakarą nė vienas nėjome maudytis.
R. Zemkauskas: O jis tau?
M. P. E. Martynenko: Susiginčijome, man atrodo, buvo neseniai įvykęs saulės užtemimas, nežinau, ar tai turi tiesioginę koreliaciją su tuo, kas buvo, bet mes ėjome namo ir aš jam pasakiau kažką užgaulaus, tad jis man iškalė dantį.
R. Zemkauskas: Nuo kelių metų save atsimeni?
M. P. E. Martynenko: Nuo dvejų.
M. P. E. Martynenko: Labai skausmingas. Griebiau kavos puodelį, truktelėjau ir apsipyliau pėdą – tas skausmas įrašė visą aplinką. Atsimenu, kur stovėjo stalas, kas buvo ant jo, kaip atrodė aplinka. Atsiminimas susietas su skausmu, o po to prisimenu pirmus erotinius patyrimus ir išgyvenimus.
R. Zemkauskas: Nuo kiek metų?
M. P. E. Martynenko: Sulaukęs penkerių buvau įsivažiavęs.
R. Zemkauskas: Buvai ištvirkęs?
M. P. E. Martynenko: Ar vaikas gali būti ištvirkęs? Tikriausiai gali. Žaisdavau ir eksperimentuodavau. Ir su broliu. Kartais galvoju, kiek galėjau jį traumuoti.
R. Zemkauskas: O ką jis veikia?
M. P. E. Martynenko: Jis už mane metais vyresnis, man atrodo, jis logistikos eskpeditorius. Nežinau, kaip tiksliai vadinasi tos pareigos. Mes bendraujame, jis baigė kultūros istoriją ir antropologiją, su juo labai įdomu pasikalbėti, brolis daug išmano, myliu ir branginu jį, nepaisant to, ką aš jam padariau.
R. Zemkauskas: Internetas tave prisimena nuo 2015 metų (rodo tų metų poezijos skaitymo įrašą - red. pastaba). Šiaip keiksmažodžiais niekada nepraloši ar ne?
M. P. E. Martynenko: Taip, bet jeigu vartosi vien keiksmažodžius, nutiks infliacija. Spektakliuose esu tą paliudijęs – tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku pasakytas keiksmažodis yra kažkas dieviško. Apskritai, juokas ir tai, kaip jį išgauti... Turėjau klounados kursą. Kartais, kai mes vaidiname, turime sustoti, nes žmonės juokiasi – tai geras potyris, didelė dovana. Kai žmonės juokiasi, jų protas veikia kaip avilys, visi turi tą pačią reakciją į vieną egzistuojantį dalyką, nes šiaip esame susiskaidę ir protai neveikia kaip vienis. Ir tie momentai man labai brangūs.
R. Zemkauskas: Tau svarbu patikti publikai? Ką tik paminėjai klouno amplua. Klounas yra tas, kuris privalo patikti, nes jei tą praras, žus.
M. P. E. Martynenko: Išskirčiau du dalykus – patikti ir įtikti. Nemaišant jų, patikti man labai svarbu.
R. Zemkauskas: Kiek daug esi pasiruošęs padaryti, kad patiktum publikai?
M. P. E. Martynenko: Daug, nenorėčiau žaloti ko nors, nors save galiu, bet nenoriu. Dabar, būdamas čia, suvokiu, kad vyksta tam tikras apsimainymas. Būnant scenoje, rašant kūrinį, aš suvokiu, kad nenoriu švaistyti žmonių laiko, nes jis brangus ir greit baigiasi. Dėl to man kartais pikta klausytis kokių nors kūrėjų, kai jie daro nesąmones, jiems nesvarbu, kad žmonės atėjo klausytis.
Kartais pikta dėl poezijos padėties. Poezija – poetų nuopelnas, bet visuomenė poetą suvokia kaip žmogų, kuris kalba labai neaiškiai ir nesuprasi, ko jis nori, ką jam skauda ir kaip galėtum jam padėti. Bet taip yra. Poetų santykis su jų pačių kūriniais panašus į tai, lyg jie skaitytų kūrinius už bausmę.
R. Zemkauskas: Ar skaitei klasiką, pavyzdžiui, Maironį?
M. P. E. Martynenko: Taip. Vieną kartą, kai iš bibliotekos pasiėmiau Maironio knygą, joje radau 20 litų, ir neprisimenu nei vieno eilėraščio.
R. Zemkauskas: O ne Maironis buvo ant 20 litų pavaizduotas?
M. P. E. Martynenko: Taip, man atrodo. Labai didžiulis ir smagus sutapimas.
R. Zemkauskas: Ar tai, apie ką rašai, iš tiesų nutinka?
M. P. E. Martynenko: Taip, tai yra nutikę. Turiu dokumentus, kurie gali patvirtinti kai kurias istorijas.
R. Zemkauskas: Trylika kartų buvai komoje. Koks tai jausmas?
M. P. E. Martynenko: Labai skauda atsibusti iš, pavyzdžiui, diabetinės komos, nes prieš tai tavo kūną tampo traukuliai, o atsibudus kiekvienas raumuo atrodo kaip po gero gero mėšlungio, skauda net liežuvį. Tada supranti, kad ir liežuvis raumuo. Kitas dalykas – man patikdavo tam tikri kartai. Vaikystėje aš bandžiau nusižudyti ir susileidau arklišką insulino dozę.
R. Zemkauskas: Tu esi apie tai parašęs, aš turiu tą tekstą.
M. P. E. Martynenko: Prisimenu ir tai, ko neaprašiau, bet prieš pat užgęstant sąmonei buvo taip gera. Atrodė – tamsa ir skausmas pasitrauks. Ir prieš pat užgęstant sąmonei viduriuose tarsi buvo kažkoks karščio, šilumos sprogimas, atrodė, kad visa manyje esanti gyvybė priešinosi mirčiai. Suvokiau, kad galėjau viską pakeisti savo gyvenime, išskyrus tai, ką dabar padariau. Ir tada praradau sąmonę.
Atsibudęs reanimacijoje šio dalyko neprisiminiau, tik jaučiau šleikštulį, kad net to nesugebėjau padaryti. Pamažu prisiminiau minėtą potyrį.
Bet pabusti iš komos būna ir linksma. Kai žmonės būna komoje, dažnai per filmus rodo, kad vėliau jiems kyla egzistenciniai klausimai. Tačiau pirmas man kilęs klausimas buvo – „kodėl aš su sauskelnėmis ir kas man jas uždėjo“? Kai išlipi iš lovos, reikia mokytis vaikščioti. Savo mirtingumo išgyvenimas – naudingas dalykas.
R. Zemkauskas: Tu tą labai anksti išgyvenai. Kas būna, kai esi komoje? Ar esi patyręs tuos koridorius, šviesą, apie kuriuos kalbama?
R. Zemkauskas: Tavo tėtis šiuo metu yra kalėjime, esi sakęs, kad kai baigsi aktoriaus studijas, jis kaip tik tada išeis. Ar jūs bendraujate?
M. P. E. Martynenko: Ne.
R. Zemkauskas: Ar tu jam atleidai?
M. P. E. Martynenko: Viena vertus, taip, kita vertus, net nežinau, ar turiu už ką jam atleisti. Jis turbūt vienintelis kol kas man pažįstamas žmogus, kuris norėjo mano mirties. Kita vertus, galvoju apie atleidimą – tai yra vienas iš nuostabiausių dalykų, kurį galime daryti. Kitas dalykas – galime dėkoti, už tai, kas mus supa.
Tam tikra prasme reikia labai gerai suvokti tuos dalykus, ar apskritai yra už ką atleisti. Nes jeigu tu atleidi, neturėdamas tam tikro pagrindo, savotiškai iškeli save aukščiau to žmogaus, kuriam atleidi. Aš dorybingas, nes atleidžiu? Kartais susimąstau, jei būčiau išgyvenęs visas situacijas, kurias išgyveno jis, ar nebūčiau pasielgęs dar blogiau, kita vertus, dažnai aš tikiu, kad žmonės ne tiek yra įskaudinami, kiek įsiskaudina. Yra tie patys žmonės, kurie išgyvena artimųjų netektis, arba jų artimieji buvo kankinami, nužudomi, bendrauji su jais ir suvoki, kad viskas toliau tebevyksta. Yra ribų, kurių nevalia peržengti, bet ar aš jam atleidau... Kažkuriuo metu galvojau, kad žmonės nėra blogi, tiesiog serga. Atleisti sergančiam žmogui už jo ligą... Atleidimas – šauni dorybė, bet tokiose įsiveisia daug puikybės ir tai tampa spąstais.
R. Zemkauskas: Kas yra tavo autoritetai?
M. P. E. Martynenko: Kasdien jie kinta. Ir kartais man kyla problemų, kai noriu apibrėžti savo savastį. Tai, kas kintant visoms aplinkybėms tavyje nekinta. Kol kas neradau to dalyko. Žinoma, aš noriu sakyti, kad savo mylimąją mylėsiu amžinai, bet aš nežinau. Noriu, kad taip būtų, tačiau nežinau, ar tai nekis. Nes stebint save iki šios akimirkos suvokiu, kad viskas kinta. Šiandien skaičiau Kurto Vonneguto knygą, tad šiandien jis man autoritetas.
Mačiau pensininkę stotelėje, ji buvo su lazdele, be dantų, visa susikūprinusi, atrodė, kad jos gyvenime daug kas negerai. Bet ji buvo su ryškiai raudonu lūpdažiu. Ir, blemba, aš pagalvojau, kaip atrodė jos diena: pensija maža, mirtis švokščia į pakaušį, nežinai, ar yra šansų susirasti berną, bet išsitrauki tą raudoną lūpdažį. Įsivaizduoju jos mintis: „Šitas viską pataisys.“
R. Zemkauskas: Esi tas žmogus, kuris nuolat gyvenime kuria nedidelius aktorinius pasirodymus. Ar tai tave ir atvedė į aktorystę?
M. P. E. Martynenko: Galvojau, ką veikiu laisvalaikiu. Supratau, kad būnu ant scenos dėl pasirodymų, skaitymų, projektų ir pan., pagalvojau, kad gal būtų smagu to išmokti.
R. Zemkauskas: Kaip save įsivaizduoji po 10 metų?
M. P. E. Martynenko: Gyvą. Bet aš savęs neįsivaizduoju po 10 metų, turiu norus ir svajones, bet pažiūrėjus į tai, kaip pildosi gyvenimo scenarijai, visata visai jų nepaiso. Nežinau, ką aš veiksiu, nes prieš dvejus metus nebūčiau pasakęs to, ką dabar veikiu.
R. Zemkauskas: Koks tavo kurtas tekstas pačiam labiausiai patinka?
M. P. E. Martynenko: Tas, kurio dar neparašiau. Visi tie, kurie sukurti, jau yra baigtiniai, juose atsiranda klaidų, kai jie sustoja.
R. Zemkauskas: Saulius Tomas Kondrotas rašė ilgą tekstą ir jo pabaigoje pridėjo žodį Makedonija. Klausiau jo, kodėl taip padarė, jis atsakė, kad kažko gale trūko. Kuris tekstas tau nepatinka, gali pacituoti?
M. P. E. Martynenko: Nesakysiu. Jie mano tekstai, tegul nepatinka kitiems. Tai mano vaikai.
R. Zemkauskas: Man pasirodė, kad tave domina mokslas, skaitai mokslinius tekstus, o vėliau jie patenka į tavo poeziją.
M. P. E. Martynenko: Taip, nes šis pasaulis labai nuostabus. Mane domina sociologija, psichologija, zoologija. Mane veža mokslinės knygos. Skaičiau Stiveno Hokingo knygas, labai noriu jas suprasti, todėl guglinau.
R. Zemkauskas: Ten gryna poezija. Juk teorinė fizika – neįrodomi dalykai.
M. P. E. Martynenko: Tas pats žodis poezija iš senosios graikų kalbos reiškia veiksmą, kurio metu žmogus į egzistenciją pašaukia tai, ko nėra. Mes visi esame pasmerkti būti poetais, nes nuolat, kalbėdami apie ateitį, praeitį, svajones, pašaukiame tai, ko nėra.
R. Zemkauskas: Jautiesi truputį Jėzus?
M. P. E. Martynenko: Nežinau, Ryti, o tu jautiesi truputį Jėzus?
R. Zemkauskas: Kaip ir kiekvienas žmogus, šiek tiek taip.
M. P. E. Martynenko: Kaip čia pasakius, mesijas, bet ne Jėzus. Kartais atrodo, kad mane čia siuntė dėl labai konkrečios priežasties, pavyzdžiui, antradienio vakarą kažkam uždegti cigaretę, bet aš jos dar neįvykdžiau, dėl to mane tiek kartų atsiuntė atgal. Ir tada, kai aš bandžiau pasitraukti, arba mane buvo bandoma patraukti. Jaučiu, kad kažkas globoja ir saugo, yra numatęs kažką stebuklingo.
