Į renginį atėjusių svečių taip pat laukė audiovizualinė ekspozicija „Tomas Mūras“ – renginio erdves puošė romano siužetą primenančios iliustracijos, skambėjo paties M. Ivaškevičiaus įskaitytos knygos ištraukos iš taip pat pasirodžiusios audioknygos.

Po performanso vakaro svečius sveikindamas M. Ivaškevičius savo kalboje priminė ir šalia vykstantį karą, būtinybę jo nepamiršti, bet tuo pačiu kovoti su juo ir išlaikant gyvenimo normalumą.

Vakaro metu pasakyta M. Ivaškevičiaus kalba:

„Pasipriešinti likimui. Karas nėra likimas – karą sukelia žmonės. Nenoriu vadinti jų šunsnukiais, nes tuo įžeisčiau šunis. Bet karą sukelia žmonės ir žmonės jį gali užbaigti. Grįžimas į normalumą taip pat yra pasipriešinimas karui. Skaityti knygas yra normali mūsų būsena. Knygas apie taiką. Nepamirštant tų, kuriems vis dar tenka gyventi kare. Jie, beje, taip pat skaito knygas apie taiką. Kai jų namuose yra elektra.

Rimtumas. Bijau rimtų žmonių. Žmogus iš prigimties yra žaismingas. Rimtais mus padaro nebent pareigos, statusas. Velniop visa tai. Man patinka šelmiai. Gyvenimas per trumpas, kad praleistume jį rimtai. Įvaizdis. Tarnauti jam yra didžiausia nesąmonė, nes tai nesame mes. Tai yra mūsų kūrybos vaisius, o kūryba turi tarnauti mums, bet ne atvirkščiai. Tomas Mūras tarnavo savo susikurtam įvaizdžiui ir kai užsimanė susigrąžinti save, išsinerti iš Tomo Mūro fantomo, jam tai jau nebepavyko. O gal pavyko, tik mes to nesužinosime.

Meilė ir laisvė, du dalykai, kuriems yra verta tarnauti. Meilė ir laisvė – ant jų laikosi pasaulis. Tomas Mūras jų atsisakė, pabėgo. O kai norėjo susigrąžinti, buvo jau per vėlu. Ne, niekada nėra per vėlu, tik jam neleido jo išdidumas. Velniop išdidumą, kai ant kortos pastatyta tavo meilė ir laisvė. Bebaigiant šią knygą staiga pajutau, kad Tomas Mūras traukia mane į save, keršija už savo likimą, kartu supratau, kad prarandu savo gyvenimo meilę. Po milimetrą su kiekviena diena. Ją bando atimti iš manęs. Ir išdidumas man neleidžia dėl jos kovoti. Savo išdidume kaip pelkėje. Aš tampu Tomu Mūru. Ir tada pasakiau sau ne, aš nebūsiu Tomas Mūras. Tavo meilė ir laisvė yra viskas, o išdidumas paskui. Jis negali stoti skersai kelio meilei ir laisvei, jis nevertas meilės ir laisvės. Ir taip mes išsiskyrėme. Tomas Mūras nuėjo savo keliais, o aš savo. Bet esu jam dėkingas. Savo niekam tikusiu pavyzdžiu jis ištraukė mane iš tos išdidumo pelkės. Ir atvėrė akis meilei ir laisvei. Tai yra viskas. Iki tol aš to nežinojau. Arba žinojau, bet ne taip aiškiai. Meilė ir laisvė, niekada niekam nė už ką jų neatiduokite.

Ir jeigu bus tas teismas ir manęs, tiksliau, mano sielos paklaus, ką aš veikiau 2020-ųjų gruodžio 8-ąją... Na, ką aš veikiau – mylėjau ir buvau laisvas. Kartu su tokiais pat kaip aš. Mes tiesiog šventėme gyvenimą, tą savo trumpą blykstelėjimą mūsų milžiniškos Visatos amžinybėje.“

Marius Ivaškevičius – tarptautiniu mastu pripažintas dramaturgas, kultinių pjesių „Madagaskaras“ (2003 m.), „Mistras“ (2010 m.), „Išvarymas“ (2011 m.), „Miegantys“ (2021 m.) autorius. Jo romanas „Tomas Mūras“ – žvilgsnis į lietuvių literatūroje mažai tyrinėtą zoną: kūrėjo nuovargį, senėjimą, neviltį, ,menininko ir jo garsaus kūrinio santykį, šlovės kainą ir grėsmę.

Pagrindinis romano „Tomas Mūras“ veikėjas – rašytojas, buvęs teatralas, negalintis atsiriboti nuo savo garsiausio kūrinio „Išsiveržimas“ šlovės. Daugiau apie šį kūrinį M. Ivaškevičius yra pasakojęs laidoje „ARTimai“, kurioje teigė, kad blogiausia būtų ne blogi atsiliepimai, o tai, jei romanas liktų nepastebėtas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)