aA
Lapkričio 22 ir 23 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) kviečia į teatro kritikės, festivalio „Naujasis Europos teatras“ (NET) direktorės Marinos Davydovos spektaklį „Checkpoint Woodstock“. Tai jau antrasis M. Davydovos darbas, kurį į Lietuvą atveža LNDT.
© Dmitrij Matvejev

Hamburgo „Thalia“ teatre sukurtas spektaklis yra tarsi rekviem 1968-ųjų erai ir prasideda pompastišku „Checkpoint Woodstock“ muziejaus atidarymu Maskvoje, skirtu paminėti festivalio penkiasdešimtmetį. „Žmonėms Rusijoje labai patinka švęsti sukaktis ir gimtadienius“, – sako spektaklio kūrėjai ir kviečia žiūrovus į inscenizuotą muziejaus atidarymą, kuris vyks LNDT patalpose. Dėl šio spektaklio rekonstruojamas teatras trumpam įsileis žiūrovus į Didžiąją sceną.

Prieš spektaklį teatrologė Daiva Šabasevičienė pranešime žiniasklaidai kalbina režisierę Mariną Davydovą.

Marina Davydova: tai, ką suvokiau apie Rusiją, vyksta visame pasaulyje
© Krafft Angerer


– Kuriate politinius spektaklius, tarytum nukreipdama ugnį į save. Kaip kilo mintis sukurti spektaklį „Checkpoint Woodstock“?

– Šis spektaklis – tai tarytum pirmojo spektaklio „Amžinoji Rusija“, kurį lietuvių publika prieš pusmetį turėjo progos pamatyti, tęsinys. Tačiau „Checkpoint Woodstock“ – visai kitoks spektaklis, nes sukurtas visai kitaip. Tai pats tikriausias spektaklis, vykstantis scenoje, žiūrovams sėdint salėje. Tai – ne instaliacija, šiame spektaklyje vaidina tikri aktoriai, ir ne bet kokie, o iš garsaus vokiečių teatro „Thalia“. Pagal formą tai kitoks kūrinys, nei „Amžinoji Rusija“, o pagal turinį yra minčių, vienijančių abu spektaklius . Kaip pirmajame, taip ir dabartiniame spektaklyje svarbiausia išsiaiškinti, kaip veikia utopinis mąstymas, kaip apskritai įsikūnija, o tiksliau, neįsikūnija įvairūs utopiniai idealai, kaip jie virsta savo priešingybėmis, kaip jie susiduria su realaus sociumo siena, kas su jais vyksta: kai kada jie sudūžta į šipulius, o kai kada emigruoja.

Kai 2017 m. pastačiau „Amžinąją Rusiją“, supratau, kad iš tiesų tai, ką aš suvokiau apie Rusiją, vyksta visame pasaulyje. Visas pasaulis virsta „Amžinąja Rusija“. Ir tuomet kilo mintis pastatyti spektaklį apie kontrkultūrą. Man atrodo, kad tas kontrkultūros judėjimas praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir apskritai istorijoje yra Vakarų civilizacijos paskutinis socialinės utopijos įgyvendinimo bandymas. Ir ne vienos šalies rėmuose, nes tai yra judėjimas, apėmęs didžiulę dalį visos planetos. Tai buvo bandymas pastatyti miestą-saulę, kuriame veiktų kiti įstatymai.

Mes labai aiškiai tai suvokiame, rusų kalboje net yra tokia sąvoka – „šeštidesiatniki“ (lietuvių kalba turima omeny septintojo dešimtmečio karta). Nėra terminų „aštuntasis dešimtmetis“, „devintasis dešimtmetis“... Septintasis dešimtmetis – tai iš tiesų tam tikros kartos metai. Po to jau nebebuvo visuotino bandymo įgyvendinant tam tikrą utopiją. Būtent tuo ši epocha mane ir sudomino.

Marina Davydova: tai, ką suvokiau apie Rusiją, vyksta visame pasaulyje
© Krafft Angerer


– Spektaklyje labai svarbus tekstas. Jis sakomas rusų, anglų ir vokiečių kalbomis. Nuo ko tai priklauso?

– Aišku, teisingiausia būtų šį spektaklį vaidinti rusų kalba. Taip yra dėl to, kad veiksmo vieta – Maskva, kur 2019 metais atidaromas muziejus, skirtas Vudstoko festivalio penkiasdešimtmečiui. Todėl logiška būtų vaidinti rusų kalba. Juk ir pagrindinis herojus – muziejaus direktorius – yra tipinis rusų inteligentų atstovas. Bet dėl to, kad spektaklis pastatytas Vokietijoje, vaidiname vokiečių kalba. Tai sąlygiškumas, kurio sunku atsisakyti. Tačiau spektaklio pradžioje vyksta ironiškas skečas, kurio metu susitinka dviejų šalių – Rusijos ir Amerikos – atstovai. Ir šiame pakankamai trumpame skeče būtų labai neorganiška, jei herojai kalbėtų vokiškai. Visa kūrybinė grupė nusprendė, kad visi turi kalbėtis savo šalių kalba, nes yra skirtingų šalių atstovai. Todėl spektaklio metu rusė kalba rusiškai, o amerikietis – angliškai. Bet taip yra tik pradžioje, o toliau spektaklis vyksta vokiečių kalba.

– Kodėl Jums svarbu, kad spektaklio metu kistų vaidybinės erdvės?

– Taip darau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, mane visada užburia sakralinė riba, egzistuojanti tarp scenos ir salės. Įdomu, kiek ji organiška ar neorganiška, kaip tą ribą žiūrovas įveikia. Pastebėjau, kad visada yra labai skausmingas momentas, kai žiūrovui pasiūloma kirsti šią ribą, – norėjau šia galimybe pasinaudoti. Antra, kai žiūrovų salė tampa scena, o scena – žiūrovų sale, siužete taip pat viskas apsikeičia vietomis: juk visi Vudstoko idealai virto priešingybėmis, daugelis iš jų tiesiog išsigimė. Dėl to spektaklio erdvinis sprendimas ritminiu požiūriu siejasi su pačiu turiniu.

– Jūs šiek tiek jau pravėrėte spektaklio „duris“, tačiau gal dar plačiau galėtumėte pasakyti, kokios temos svarbiausios šiame spektaklyje?

– Spektaklyje svarbios net kelios temos, kurios panardintos bendrame spektaklio karkase. Man sunku pasakyti, kuri iš šių temų svarbiausia. Aš galiu jas išvardinti, bet išskirti vieną būtų neteisinga. Apie vieną – Vakarų civilizacijos utopijos temą – jau sakiau. Man atrodo, kad po penkiasdešimties metų mes suvokiame pabaigą tos epochos, kai susiformavo visi idealai. Mes matome, kaip šiandien visi šie idealai tampa jau neaktualūs arba apskritai sutrypiami. Man buvo labai svarbu apibrėžti šią temą, suteikti jai prasmę.

Antra, man buvo labai svarbu suvokti, kaip tas septintasis dešimtmetis, tas proveržis link utopijos egzistavo už „geležinės uždangos“, tai yra Tarybų Sąjungoje ir už jos ribų. Kartais tai buvo visiškai priešingos idėjos. Pavyzdžiui, pati kairiausia idėja, kurią skleidė kontrkultūra Prancūzijoje, Amerikoje, Italijoje ir kitur, rusų hipiams, rusų disidentams buvo svetima dėl to, kad ji mūsų šalyje asocijavosi ne su intelektu, o revoliucijos, stalinistinių represijų baisiomis pasekmėmis. Kaip, tarkim, skirtingai į visa tai žvelgė Jean-Paul Sartre‘as ir rusų intelektualai? Tai taip pat viena iš svarbiausių spektaklio temų.

Marina Davydova: tai, ką suvokiau apie Rusiją, vyksta visame pasaulyje
© Krafft Angerer


Prisipažinsiu, man labai svarbus spektaklio finalinis monologas, kurį sako vienas iš herojų. Jį sąlygiškai galima pavadinti Jimu Morrisonu. Tai, aišku, – ne jis, o tam tikras jo „šešėlis“, kažkoks personažas, panašus į jį. Jeigu vienas iš herojų formuluoja, kodėl utopijos idėja nepavyko pas mus, Tarybų Sąjungoje, tai tariamas Jimas Morrisonas savo monologu bando suformuluoti atsakymą, kodėl utopija apskritai „nepasisekė“ nei čia, nei ten – Vakarų pasaulyje.

– Šiame spektaklyje naudojate garsius muzikinių kūrinių intarpus – Johno Lennono, Bulato Okudžavos, kitų. Nuo ko priklauso šių kūrinių pasirinkimas?

– Tai priklauso nuo labai konkrečių aplinkybių. Čia labai svarbus ir Leonardo Coheno išnirimas. Viskas priklauso nuo minties tėkmės. Tai – ne vien epochos muzika. Pavyzdžiui, girdime Okudžavos dainą, ir staiga įvyksta tos dainos „susidūrimas“ su Janis Joplin dainavimu. Įvyksta šių dviejų melodinių stichijų susidūrimas, iš kurio išryškėja septintojo dešimtmečio skirtumai, būdingi ir Rusijai, ir Vakarų pasauliui. Lyriška, švelni, šiek tiek senamadiška melodija, kuri paskui save traukia ir herojus. Pastarieji taip pat šoka senamadiškai, kaip šokdavo dar šešiasdešimtaisiais... Ir staiga išgirstame fantastinę Janis Joplin energiją, kuri visiškai nebūdinga rusų muzikos barbariškai kultūrai... Ši muzika iš dalies iliustruoja mintį, skirtingą požiūrį apskritai į viską. Tai atsispindi ir šokiuose, ne tik muzikoje, dėl to spektaklio herojai nemažai šoka.

– Kaip pasirinkote kitus spektaklio kūrėjus – aktorius, dailininkus?

– Šio spektaklio dailininkas ir kompozitorius – žinomi žmonės: Zinovijus Margolinas – garsus Rusijos scenografas, Vladimiras Rannevas – vienas iš įdomiausių šiuolaikinių kompozitorių, su kuriuo kūrėme „Amžinąją Rusiją“. O aktorius padėjo atrinkti „Thalia“ teatras. Labai svarbi teatro dramaturgės Julios Lochte pagalba. Ji man tiesiog padovanojo aktorius: patarė, ir jų keisti nereikėjo, nes jie idealiai tiko šiems vaidmenims. Vieną vaidmenį kuria net ne aktorė, o šokėja Sonya Levin. Ji gimė Rusijoje, bet gyvena Vokietijoje. Sunku buvo Vokietijoje surasti aktorę, kuri kalbėtų švaria rusų kalba, be to, mokėtų šokti. Ir staiga, pagalvojus apie Sonyą, įvyko stebuklas – niekada nevaidinusi dramos teatre, ji atsidūrė greta vokiečių teatro žvaigždžių. Aš ją tiesiog atvedžiau į teatrą, lig tol su ja buvau susitikusi „Amžinoje Rusijoje“, kur ji buvo nufilmuota viename vaizdo įraše. Teatre Sonyą visi priėmė ir liko laimingi.

– Kuo ypatingas Hamburgo „Thalia“ teatras? Kaip formuojamas šio teatro repertuaras? Kokią vietą repertuare užima jūsų spektaklis?

– Tai vienas iš geriausių Europos teatrų, turintis absoliučiai stulbinančią trupę, labai stiprų repertuarą, kurį suformavo geriausi režisieriai – Lucas Percevalis, Johanas Simonsas... Kol aš repetavau savo spektaklį, už sienos repetavo Kornélis Mundruczó. Dėl to jaučiau didelę atsakomybę. „Checkpoint Woodstock“ – tai antras spektaklis mano gyvenime, ir dar tokiame teatre! Premjerą priėmė su ovacijomis, o dabar šis spektaklis vaidinamas du kartus per mėnesį. Repertuare jis vaidinamas tiek pat dažnai, kaip ir garsiausių režisierių, – man tai labai svarbu.

– Žvelgiant plačiau, ar turite konkretų tikslą, bandydama pateikti labai tikslią poziciją Rusijos atžvilgiu? Jūs aštriai pasisakote prieš bet kokį režimą, saugumo įkalintą laisvę. Ar ne baisu nukentėti, žinant, kas vyksta Jūsų šalyje?

– Šiandien gyvenu, dirbu, mąstau taip, kaip visą laiką. Dar iki sukuriant spektaklius rašiau straipsnius, leidau žurnalą. Mano veikla visiems aiški, aš jos neslepiu. Ar pastatysiu, ar nepastatysiu dar vieną spektaklį, nieko nepakeis. Aš apskritai apie tai negalvoju. Man atrodo, kad tiesiog reikia išlikti sąžiningu prieš patį save, – kai formuluoji mintį, rašai straipsnius, skaitai paskaitas, diskutuoji... Aš – prieš bet kokį ekstremizmą, joks politinis ekstremizmas man nėra artimas. Aš visą laiką pasiruošusi išklausyti savo oponento nuomonę, net jeigu ji man ir nepriimtina. Manau, kad tai taip pat yra tolerancija. Seniai supratau: kai savo nuomonę išsakai sąžiningai ir atvirai, tai būna mažiau pavojinga, nei bandant kažką slėpti, liepti... Daug kartų mačiau, kaip žmonės, visko bijodami, tampa režimo aukomis. Svarbiausia – išlikti švariu prieš patį save. Aš išlieku švari prieš save pačią, kaip paradoksaliai tai beskambėtų.

Marina Davydova: tai, ką suvokiau apie Rusiją, vyksta visame pasaulyje
© Krafft Angerer


– Koks dabar Jūsų santykis su Maskva?

– Aš labai daug keliauju. Formaliai kalbant, pusę metų gyvenu Maskvoje, pusę – už jos ribų. Bet, nepaisant to, jeigu manęs klausia, iš kur aš, visada atsakau, kad iš Maskvos. Čia ir mano šeima gyvena. Čia aš tęsiu sau svarbius projektus, pavyzdžiui, rengiu žurnalą „Teatr“, festivalį „NET“ (Naujasis Europos teatras). Nusprendžiau: jeigu turiu bent mažiausią galimybę visa tai tęsti Maskvoje, tą ir darysiu. Nenoriu nutraukti santykių su šia šalimi, tad svarbu joje ir būti.

– Lietuviai matys Jūsų antrą spektaklį. Kaip vertinate mūsų publiką?

– Lietuva – mano sena meilė. Aš įsimylėjusi Vilnių, myliu ir jo žmones, kurie absoliučiai internacionalūs. Jie lengvai iš rusų kalbos „pereina“ į anglų ir vėl į lietuvių. Vienoje kavinėje padavėja „perėjo“ ir į lenkų. Lietuvoje aš niekada nepajutau nė mažiausios rusofobijos. O svarbiausia, tai – inteligentiška šalis. Inteligentiškumą aš suprantu iš tam tikrų ženklų: knygynų, kurių čia labai daug, teatrų – mažoje šalyje jų taip pat nemažai. Lietuvos publika moka klausytis, išgirsti. Nesinori nieko įžeidinėti ar su kažkuo lyginti, bet šaliai, kurioje gyvena du su puse milijono žmonių, turėti tokį kiekį išsilavinusios auditorijos – labai svarbus rodiklis. Tai garantija, kad šalis turi ateitį. Taip aš suprantu Lietuvą. Tai nesusiję nei su gamtos ištekliais, nei su kokiais nors elektropramoniniais kompleksais, tai susiję su inteligentiškais žmonėmis, kurių čia daug ir aš juos myliu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
1.0000

Knygą pristatęs Rytis Sabas: tai Lietuvos istorija, kurios nežino lietuviai

Lietuvos knygynus pasiekė ypatingas trileris, kuriame susipina šių laikų realijos ir senovės...

Pirmąją žiemos dieną Vilniaus mažasis teatras laukia premjeroje „Manuliukai“

Režisierė ir aktorė Gintarė Latvėnaitė - Glušajeva 2019 m. gruodžio 1 dieną mamas ir...

Gabrielė Martirosian: dokumentiniai filmai – mano naujas pomėgis

TV ir radijo laidų vedėja Gabrielė Martirosian pastaruoju metu mėgaujasi dokumentika. Ja žinoma...

Prasideda savaitė, skirta režisieriui Nekrošiui atminti

Lapkričio 21-30 dienomis Vilniuje vyks renginių ciklas „ Eimuntas Nekrošius . Paskutinieji“....

Lietuviai – „Grammy“ nominacijų sąraše: dėl apdovanojimų varžysis M. Gražinytė-Tyla ir Kauno simfoninis orkestras (8)

Prestižiniai muzikos apdovanojimai „Grammy“ trečiadienį paskelbė nominantų sąrašą....

Top naujienos

Alytaus katastrofos pasekmės: dabar jau išsigando kūdikius maitinančios mamos (8)

Alytiškės motinos tvirtina, kad, norėtų išsitirti savo pieną, kuriuo maitina kūdikius, kad...

FNTT paviešino masinių kratų vaizdo įrašą ir nuotraukas: rasta per milijoną grynųjų (87)

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba bei prokuratūros atstovai ketvirtadienį pranešė apie...

Užkalnis. Seimas kaip prieglauda asocialams (100)

Mūsų parlamentas daug iškentė. Jis – kaip surūdijęs troleibusas, kuris nesirenka, kas lipa pro...

Sukritikavo siūlymus didinti vaiko pinigus: tai narkozė rinkėjams (53)

Kol socialdarbiečių lyderis Gediminas Kirkilas džiaugiasi pasiekimu „vaiko pinigų“ sumą...

Seime kelią skinasi prieštaringai vertinama pataisa: rinkimai gali atrodyti kitaip (77)

Seimas ketvirtadienį grįžo prie žemesnės kartelės parlamento rinkimams. Po aistringų...

Benediktui Vanagui startas Dakare pakibo ant plauko: mūsų biudžete yra 200 tūkst. eurų skylė (184)

Iki Dakaro likus kiek daugiau nei mėnesiui apie neeilinę situaciją prabilo septynis kartus...

Naujausia žinia iš draugo lūpų apie Anastasijos Zavorotniuk būklę sujaudino gerbėjus (4)

Kaip teigia aktorės Anastasijos Zavorotniuk šeimas draugas, jo bičiulės būklė pagerėjo –...

Ambicingi ES užmojai: už 30 metų visi pastatai Europoje šiluma turi pasirūpinti patys (4)

Ilgai gyvenę galvodami tik apie save, teršdami gamtą ir negalvodami apie pasekmes, pagaliau...

Kiti miestai to nebandė, bet Anykščiai pabandys: Kalėdų eglę šiemet statys ant vandens (2)

Visiems belaukiant, kol miestų aikštėse iškils išpuoštos eglutės, Anykščių savivaldybė...

Skvernelis apsisprendė dėl į skandalus įsivėlusio Narkevičiaus: tai būtų neatsakinga ir netikslinga (345)

Premjeras Saulius Skvernelis įvertino susisiekimo ministro Jaroslovo Narkevičiaus elgesį.