M. Kultyševo koncertinis grafikas labai įtemptas, vienos salės keičia kitas, orkestrai - orkestrus, o jo atliekamo repertuaro įvairove stebisi net kiti muzikantai. M. Kultyševas šiandien priklauso pasauliniam pianistų elitui ir yra kviečiamas koncertuoti svarbiausių koncertų salių, tokių kaip Amsterdamo Concertgebouw, Vienos Musikverein, Niujorko Avery Fisher Hall, Londono Wigmore Hall, Suntory Hall Tokijuje, Zalzburgo Mozarteum, Paryžiaus Salle Gaveau, Sankt Peterburgo filharmonijos, Maskvos konservatorijos ir daugelio kitų. Užsienio šalių kritikai apibūdina M. Kultyševą kaip pianistą, apdovanotą išskirtiniu muzikalumu ir transcendentiniu virtuoziškumu. M. Kultyševas yra vieno prestižiškiausio pianistų konkursų Tarptautinio P. Čaikovskio konkurso Maskvoje (2007 m.) laimėtojas. 2012 m. tarptautiniame konkurse “Monte Carlo Piano Masters”, vykstančiame tik kas keturis metus ir išrenkančiame vienintelį laimėtoją, jis buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, kurį jam įteikė pats Monako kunigaikštystės Princas Albertas II.
Pianistas Lietuvoje koncertuos nebe pirmą kartą. Mūsų publika jį jau gerai pažįsta, myli ir laukia. “Tai abipusė meilė” – sako M. Kultyševas, sutikęs duoti interviu.
- Paskutinį kartą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje grojote prieš ketverius metus. Kokie pastarųjų metų ryškiausi jūsų gyvenimo muzikiniai įvykiai?
- Sunku būtų taip trumpai reziumuoti ir kažką išskirti, kadangi kiekvienas koncertas ar susitikimas, ar šalis yra įdomus, brangus ir kažkuo ypatingas. Jeigu vienu sąkiniu, tai išskirčiau 2012 m. savo laimėjimą Monako konkurse “Monte Carlo Piano Masters”. Šis konkursas išsiskiria iš kitų tuo, jog jame dalyvauja ne karjerą tik pradedantys, tačiau pasaulinį pripažinimą pelnę, koncertuojantys atlikėjai ir viena pagrindinių salygų – kitų svarbių konkursų laimėtojai.
Tuo pačiu ir žiuri čia ne eilinė. Komisijos nariai – tai įvairių profesijų atstovai. Dalis pasaulyje pripažinti muzikantai, garsių orkestrų vadovai, o dalis visiškai su muzika nesusiję asmenys. Konkurso rengėjai mane asmeniškai pakvietė dalyvauti jame. Aš pats buvau nusprendęs konkursuose daugiau nebedalyvauti ir koncentruotis tik į koncertinę veiklą. Tačiau šio koncerto išskirtinumas man pasirodė įdomus. Konkurencija buvo milžiniška, o programos reikalavimai išties įspūdingi. Man teko parengti kone tris valandas muzikos. Pats konkursas vyko nepaprasto grožio auksu dekoruotoje Montekarlo salėje, dalyvių klausėsi išsilavinusi ir prašmatni publika. Konkurso pagrindinį prizą įsteigė Monako Princas Albertas II, kuris man pats ir įteikė apdovanojimą. Laimėjimas šiame konkurse man atvėrė dar daugiau durų Prancūzijos rinkoje, kur dabar esu kviečiamas groti pagrindinėse šios šalies salėse. Toks įvertinimas man išties svarbus.
- Kokie pastarojo meto įsimintiniausi koncertai?
- Kadangi jų labai daug, aš galbūt paminėsiu paskutiniuosius. Tai mano solinis pasirodymas viename svarbiausių Prancūzijos muzikos festivalių “La roque d'Antheron", o taip pat vienoje geriausių Paryžiaus salių Salle Gaveau. Visiškai neseniai grįžau iš gastrolių Kinijoje, kur koncertavau pirmą kartą. Grojau Šanchajuje, o taip pat vedžiau keletą meistriškumo pamokų. Man svarbus kiekvienas koncertas kad ir kur aš bebūčiau.
- Lietuvoje publika Jus pasitinka labai entuziastingai, visus Jūsų pasirodymus palydi atsistojusi, ar Jums svarbi tokia publikos reakcija?
- Lietuva man kaip antrieji namai. Su didžiausiu malonumu čia sugrįžtu. Jau nebeskaičiuoju, kiek kartų buvau Jūsų nuostabioje šalyje. Jūsų publika visada labai dėmesinga, jautri ir kaip man atrodo, man simpatizuojanti. Neslėpsiu, labai gera jausti grįžtamąjį ryšį iš publikos. Svarbiausia, kad reakcija būtų nuoširdi ir tai, jog klausytojas keliautų su manimi.
- Kaip dažnai išvykstate koncertams iš savo namų Sankt Peterburge?
- Jeigu skaičiuočiau vidurkį, tai išeitų maždaug po keletą kartų per mėnesį.
- Ar lieka laiko repeticijoms? Papasakokite kaip atrodo vieno ryškiausių atlikėjų diena?
- Dėkoju už komplimentą... Jeigu esu išvykęs koncertiniam turui, tada repetuoju tik tiek, kiek pavyksta prieš koncertus. Kelionių metu gyvenu režimu: namai – oro uostas – kita šalis – koncertų salė – oro uostas – namai. Tuomet, kai esu namie, su kūriniais dirbu daug. Tiesa, keliuosi aš labai labai vėlai... Sakykime taip, kad 12 valanda dienos, man yra nesuvokiamai ankstyvas rytas.
Jeigu neturiu paskaitų Sankt Peterburgo konservatorijoje, kur dėstau, tuomet pasineriu į darbą su fortepijonu ir muzika. Groju iki vėlaus vakaro, dažnai ir iki keturių ryto. Naktį labiausiai apima įkvėpimas. Didžiąją mano laiko dalį užima muzika, dar nemažai skaitau, ypatingai kelionių metu, vežuosi bent po kelias knygas. Taip pat domiuosi politika ir dienos pabaigoje perskaitau bei išklausau visas naujienas. Aktyviai seku klasikinės muzikos gyvenimą, kuris Sankt Peterburge labai turtingas. Kasdien vyksta kažkas įdomaus. Nors nevengiu klausytis įrašų, tačiau gyvų koncertų niekas nepakeis. Čia panašiai kaip valgyti obuolį iš savo sodo, o ne pirktą parduotuvėje. Koncertuose tu jauti gyvybę, energiją, pulsaciją. Tad būtinai stengiuosi nueiti į gerus koncertus, o tuo pačiu visada agituoju ir kitus žmones netingėti ir leisti sau pajausti šį muzikos išgyvenimą. Na, o šiaip mano dienos panašios į kitų žmonių, tik vietoje darbo, tarkime, biure, aš dirbu su muzika.
- Turite tolerantiškus kaimynus?
- Kaimynų nervus stengiuosi saugoti ir apie vidurnaktį nuo savo fortepijono persėdu prie kito instrumento, su kuriuo galiu groti užsidėjęs ausines. Šiuo metu gyvenu bute, tad turiu kažkiek prisiderinti prie kitų žmonių ritmo.
- O kas rūpinasi Jūsų buitimi? Susidaro įspūdis, kad gyvenate poetišką, knygose aprašytą menininkų gyvenimą.
- Taip, iš šalies mano gyvenimas kitiems gali pasirodyti kiek suromantizuotas. Kuomet pasineriu į muziką, taip ir yra, bet likusią laiko dalį aš vaikštau žeme. Mano namai gana standartiniai, naudojuosi technologijomis, nors gal ir ne taip pažangiai kaip daugelis mano bendraamžių. Tiesa į parduotuves niekada neinu. Negalėčiau net pasakyti, kokia yra pieno ar kitų produktų kaina. Visa buitimi, nuo - iki rūpinasi mano artimieji, kuriems esu begalo dėkingas už kantrybę. Kada esu įnėręs į muziką, man labai sunku užsiimti tokiais dalykais kaip buitis. Tikriausiai esu tas pamišėlis, kuris didžiąją laiko dalį gyvena, yra ir būna su muzika. Muzikoje slypi tokios aukštybės, prasmė ir gylis, kad sunku ištrūkti iš jos rato ir grįžti į realų gyvenimą.
- Užsienio kritikai vadina Jus transcendentiniu virtuozu, gėrisi Jūsų stulbinančia technika ir užburiančiais muzikos gyliais. Tai visgi koks yra Miroslavas Kultyševas scenoje ir koks realiame gyvenime?
- Manau, kad visur esu toks pats, tik scenoje klausytojai gali dar iš arčiau pažvelgti į mano sielą, kurią visiškai apnuoginu grodamas. Apskritai esu labai emocionalus.
- Kaip manote kokį poveikį muzika daro kitiems žmonėms?
- Manau, kad žmonės, besidomintys muzika, ir ją mylintys, gyvena harmoningesnį gyvenimą, yra jautresni ir tauresnės sielos. Muzikos poveikis yra labai stiprus. Žinoma, nereikia jo suabsoliutinti, bet, manau, kad muzika tiesiogiai paliečia žmonių širdis.
- Sakykite, kaip tada Jūsų gyvenime atsirado žmona, pasaulinio garso smuikininkė iš Japonijos kilusi Mayuko Kamio?
- Su Mayuko aš susipažinau Japonijoje kur mes turėjome gastroles po P. Čaikovskio konkurso Maskvoje (Beje abu mes tais metais laimėjome P. Čaikovskio konkurse, ji – smuikininkų kategorijoje, aš – pianistų). Aš pats geriau žinau vokiečių kalbą, o ji anglų. Tad mūsų bendravimo pradžioje kalbėjomės kaip maži vaikai, daugiausiai gestais ir trumpais sakiniais. Tikriausiai šis bendravimas ir būtų užstrigęs tame pradiniame etape. Esu labai užsiėmęs, tačiau mano laimei Mayuko - labai užsispyrus ir šiandien ji jau beveik gerai kalba rusiškai. Iki Mayuko netikėjau, kad kada nors kursiu šeimą, tačiau ji meistriškai ir subtiliai pakeitė šį nusistatymą manyje.
Šioje vietoje noriu pasidalinti, jog jaučiu didelį sentimentą Vilniui. Kuomet čia koncertavau praėjusį kartą, specialiai su manim susitikti į Vilnių atvyko ir Mayuko. Tai buvo pati mūsų draugystės pradžia. Praleidome bene romantiškiausią mūsų laiką būtent Vilniuje. Gyvenome pačiame Vilniaus centre, pro langus matėme Jūsų nuostabią Katedrą, vaikščiojome Jūsų senamiesčio gatvelėmis. Vilnius išties nuostabus miestas.
- Kaip po vienu stogu telpa pirmo ryškumo žvaigždės? Ar nelengviau būtų Jums šalia saves turėti kitos profesijos atstovą?
- Tiesa pasakius po vienu stogu būname labai retai, gal tik po keletą savaičių ar net dienų per pusmetį. Dažnai mus skiria ne tik skirtingos šalys, bet net ir skirtingi žemynai bei laiko juostos. Mūsų fiziniai namai šiuo metu yra Sankt Peterburge. Galima sakyti, jog mūsų santuoką ir mus abu sieja dvasinis ryšis muzika, o ne buitis. Buities mes net ir neturime. Kiekvienas dirbame su savo repertuarais, tuo pačiu ir vienas kitą labai palaikome. Dabar mūsų profesinės karjeros pikas, kurio negalime praleisti, tačiau gera jausti, jog turi savo antrąją pusę, kuri galvoja apie tave ir į kurią gali atsiremti. Taip pat džiaugiuosi, kad karts nuo karto mes su Mayuko kartu koncertuojame ir pasirodome su kamerinės muzikos programomis. Tai puiki proga mums pabūti vienas su kitu. Muzikoje mes taip pat labai sutampame. Nežinau kaip būtų su kitos profesijos atstovu, tokios patirties deja neturiu, tik manau, kad tam žmogui būtų sunku gyventi su manim ir tokiu mano gyvenimo ritmu. Tai ištverti galėtų nebent didelę meilę muzikai jaučiantis žmogus.
- Tiesa, viena garsiausių pasaulio įrašų kompanijų Sony classics išleido Jūsų ir Jūsų žmonos Mayuko Kamio kompaktinę plokštelę. Papasakokite plačiau.
- Taip, tai buvo 2012 m. Tuomet dar nebuvome susituokę. Šią plokštelę įrašinėjome vienoje geriausių Berlyno įrašų studijų keletą dienų. Joje skamba C. Franko, J. Brahmso ir R. Strausso sonatos smuikui ir fortepijonui.
- Grojate pagrindinėse pasaulio scenose su svarbiausiais orkestrais ir dirigentais. Ar vis dar jaučiate jaudulį išėjęs ant scenos?
- Jaudulys yra viena sudedamųjų pasirodymo dalių. Išėjimas ant scenos skiriasi nuo paprasto darbo su instrumentu. Lengvas jaudulys yra būtinas, mobilizuoja ir suteikia adrenalino. Taigi kažkiek, žinoma, jaudinuosi, bet sugrojus pirmas natas apie tai pamirštu, tada mane užvaldo muzika.
- Ar pastebite tuo metu publiką, ar Jus išblaško suskambęs telefonas, ar kažkieno kosulys?
- Tiesa pasakius, labai nemėgstu, kada kažkas iš publikos kosėja. Žaviuosi tais atlikėjais, kurie sako, kad jie to negirdi. Koncerto dėl to aš nestabdau, bet tai gali trukdyti susikaupti.
- Ar yra tekę patirti neįprastų situacijų koncertų metu?
- Kažkokių neįprastų situacijų nepamenu. Galbūt neįprasta tai, kad kartais dėl kelionių tenka eiti groti ant scenos su orkestru be nei vienos repeticijos. Tai labai įdomi ir ekstremali patirtis. Viena tokių paskutiniųjų, kuomet su Maestro Valerijum Gergievu teko groti P. Čaikovskio pirmąjį koncertą. Su Maestro ir orkestru susitikome ant scenos koncerto metu. Nežinojau, ar sugebėsime suderinti mūsų grojimo tempus, interpretaciją. Tačiau kai groji su tokio lygio profesionalais, viskas įmanoma, puikiai vienas kitą jautėme ir publika tikrai buvo laiminga.
- Žinome, kad turite fenomenalią atmintį. Kaip greitai mokotės naujus kūrinius? Gal pasakytumėte, kiek laiko galite groti be natų, vien tik iš atminties?
- Esu tikrai apdovanotas. Vienu metu dažnai turiu mokytis daug skirtingų programų ir repertuarų. Mokausi aš greitai, būtent mano atmintis man čia labai pagelbėja. Na, o kiek valandų, tiesa pasakius niekada to nebandžiau, bet manau kad 10-12 valandų tikrai pagročiau. O gal net ir visą dieną.
Nežinau kaip, bet prisimenu visų draugų gimtadienių datas, galiu datomis ir net laikais išvardinti savo koncertus, ar net cituoti knygos puslapius. Tiesiog toks jau gimiau.
- Gal prie to prisidėjo Jūsų maišyti genai? Jūsų tėvas yra indas, o mama iš Rusijos. Tiesa?
- Taip. Galbūt ir tai turi įtakos, sunku pasakyti.
- Ar yra tekę būti Indijoje? Jūs turite nemažai išorinių panašumų su šia tauta.
- Ne, Indijoje aš nebuvau, nors labai norėčiau ten nuvykti. Tiesa ir savo tėvo man neteko pažinti, augau su mama Sankt Peterburge.
- Kada pajutote, kad esate apdovanotas genialiu talentu?
- Į muzikos mokyklą mane nuvedė mama, kuri pati tuomet dirbo Mariinskio teatro rūbinėje. Jos dėka, aš nuo mažens sėdėdavau ir klausydavau koncertų kol ji dirbdavo. Fortepijoną aš iškart pamilau. Pirmąjį savo koncertą su orkestru grojau būdamas šešerių metų. Manęs nereikėjo įkalbinėti ar stumti groti. Matyt, čia duotybė, kuri ateina dar prieš gimstant. Visą gyvenimą jaučiu savyje varančią jėgą, kurios dėka galiu taip groti, kaip groju. Galbūt ta varomoji jėga ir yra genialumas.
- Kokią programą šį kartą pristatysite Lietuvos klausytojams?
- Lietuvoje grosiu P. Čaikovskio metų laikus – fortepijoninį ciklą, kurio, kaip man atrodo, nereikia plačiau pristatinėti, publika šį ciklą labai gerai žino. P. Čaikovskio muzika mano repertuare apskritai užima labai reikšmingą vietą. Groju ne tik populiariausius šio kompozitoriaus kūrinius, kaip minėtas ciklas ar pirmasis jo koncertas fortepijonui, bet ir nemažai kitų, mano nuomone, visai be reikalo primirštų ar neįvertintų jo kūrinių. Lietuvoje taip pat atliksiu trečiąją A. Skriabino sonatą ir septintąją S. Prokofievo sonatą. Abi šias sonatas aš groju jau ganėtinai ilgai, abi jas labai mėgstu, nors kiekvieną kartą kai prie jų sugrįžtu, stengiuosi jose atrasti vis kažką naujo ir šviežio. Ši programa bus gerai suprantama publikai ir mėgstama muzikantų tarpe. Man kaip atlikėjui, labiausiai artima romantinio periodo muzika. F. Šopenas, P. Čaikovskis, R. Šumanas, F. Listas, na ir žinoma S. Prokofievas.
- Kokie Jūsų planai po koncertų Lietuvoje?
- Iškart po koncertų Lietuvoje aš atliksiu antrąjį S. Rachmaninovo koncertą S. Peterburge, o taip pat du F. Listo koncertus Maskvoje.
- Jūsų palinkėjimas Lietuvos klausytojams.
