aA
Muzika ir atsiveriančios Filharmonijos, kitų koncertų salių durys geriau už bet kokias kitas nusiraminimo akcijas sutaiko ir su slopstančiomis vasaros spalvomis, ir su ateinančių pilkųjų dienų dargana.
© Organizatorių archyvas / A. Pozarskis

Dvidešimtdevintąjį savo sezoną Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, pradėjo operine nata, publikos dėmesį bandydamas pritraukti mielu ir šiltu tenoro Edgaro Montvido balsu, kurį šįkart turėjo papildyti bosas-baritonas Kostas Smoriginas ir antroje koncerto dalyje prie jų prisijungęs sopranas Viktorija Miškūnaitė.

Būtent tokia seka sezono pradžios koncertas buvo pristatomas publikai, galų gale sulaukusiai koncertinio rudens.

Vis dėlto šį koncertą laikyčiau K. Smorigino triumfu, koncerto metu ne kartą patvirtintu audringais publikos aplodismentais ir nors dažnėjančiais, bet mūsų salėse vis dar vienišai skambančiais „bravo“.

Jaunojo (įpusėjus ketvirtą dešimtmetį tokio balso savininkui dar viskas prieš akis) boso-baritono K. Smorigino interpretacijos tiek Giacomo Puccini „Šlovinimo mišiose“, kur jis atliko ir boso, ir baritono partijas, tiek Skarpos (to paties operos genijaus G. Puccini „Toska“) arijoje buvo stiprios ir įtikinančios: suvaldytas, daugybe potėpių atsiveriantis balsas puikiai derėjo su išskirtine aktorine impresija, kai vos keletu atsargių rankos judesių pagalba tiksliai išgryninama muzikos esmė. Šalia ypatingo švelnaus lyriško E. Montvido artistizmo ne mažiau išoriškai patraukli K. Smorigino suvaldyta ekspresija sukuria nepamirštamą muzikinį paveikslą.

Vis dėlto neskelbtoje dviejų išskirtinai puikų solistų dvikovoje tą vakarą, mano galva, nugalėjo K. Smoriginas: jei žemosios tenoro partijos natos kerėjo ir kreipė tik muzikos link, tai aukštesniuose registruose nematomas muzikos šydas solistui šiek tiek forsuojant garsą tarsi plyšdavo ir norom nenorom dėmesys pasislinkdavo atlikimo formos link, tuo tarpu boso-baritono užimtos erdvės negriovė jokios užtvaros.

Trečioji vakaro solistė Viktorija Miškūnaitė jau vien todėl, kad dainavo tik antroje koncerto dalyje ir, atrodytų, buvo įterpta labiau tam, kad padėtų atsikleisti vyrų balsams, muzikavo tiksliai, kaip jai įprasta, buvo labai profesionali ir artistiška, bet, manyčiau, tiek jai, tiek jos balsui šįkart lyg ir pritrūko erdvės.

Kalbant bendriau ir vertinant iš ganėtinai diletantiškos labai muziką mėgstančio, bet neprofesionaliai ją vertinančio klausytojo perspektyvos, dar kartą norisi paliesti tokių išskirtinių sezono pradžios koncertų repertuaro formavimo logiką.

Giacomo Puccini „Mišios“, paprastai pristatomos neautentišku „Šlovinimo mišių“ vardu (priešingai, nei vadinamosios šlovinimo mišios, kurios apsiriboja tik Kyrie ir Gloria, praleidžiant privalomas Credo, Sanctus, Benedictus ir Agnus Dei dalis) yra dar visiškai jauno, tegul ir neįtikimai talentingo kompozitoriaus kūrinys.

Jos labai mielos, atskirose dalyse (tarkime, Kyrie) spaudžia ašaras ir taip atsiveria kaip gilus religinis kūrinys, galintis papildyti tikinčio žmogaus jausmų paletę arba suminkštinti agnostiko dvasios audras. Vertinant iš G. Puccini kūrybos perspektyvos taško, kūrinys irgi išskirtinis: vienas iš labai nedaugelio jo religinių darbų ir vienintelės jo sukurtos Mišios.

Prieš baigiamojo Pažaislio muzikos festivalio koncertą rugpjūčio pabaigoje, kur kūrinį atliko tie patys atlikėjai, rašyta, jog tai buvo pirmasis koncertinis šių Mišių atlikimas Lietuvoje, tad penktadienio vakarą galėjome jas gyvai išgirsti vos antrąjį kartą. Vis dėlto abejonė, ar šios priežastys pakankamos, jog panašus, lygiai gražiai nuobodokas kūrinys taptų sezono pradžios akordu, išlieka.

Asmeniškai man vis dažniau atrodo, kad minkštų, publikai a priori patrauklių kūrinių tiražavimas daro meškos paslaugą visam koncertiniam šalies gyvenimui. Kad mano abejonės, jog repertuarą gali nulemti vadinamojo „eilinio žiūrovo“ nuotaikos, turi pagrindą, dar labiau sustiprino antroji koncerto dalis, kur skambėjo išskirtinai populiarių, tegul ir labai puikiai atliekamų, operų arijų kratinys.

Jeigu antrojoje dalyje būtų skambėję tik G. Puccini operų arijos, galėtume paminėti, jog sezonas pradėtas šio operos genijaus garbei, juolab kad kitų metų gruodį minėsime jo 160 gimimo metines. Kūrinių pasirinkimą galima būtų vertinti ir kaip bandymą parodyti geriausias solistų vokalo savybes. Bet, kalbant nuoširdžiai, labiausiai tai buvo panašu į pataikavimą publikai, kuri nelinkusi pernelyg daug mąstyti ir su malonumu metai iš metų klauso tų pačių lengvai atpažįstamų melodijų.

Ambicingi menininkai, o Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vadovas tikrai tokie, galėtų bandyti žengti pirma savo žiūrovų, patraukdamas juos ir modernesniais kūriniais. Ir jeigu jau atsiveriame naujam tamsos sezonui, tai jo pilkumą galėtume nors retkarčiais praskaidrinti ir šiuolaikinių akordų sinkopėmis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vertėjas Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas: ne žmonės renkasi Korėją, o Korėja renkasi žmones

„Perskaitęs paskutinį Shin Kyung-sook romano „Ri Džinė“ skyrių, buvau taip sukrėstas, kad...

Kam šokio spektakliui reikalingas dramaturgas?

Visi supranta, ką dramaturgai veikia dramos teatruose. Tačiau dramaturgo pavardę vis dažniau...

Lukiškių aikštės pavadinimas nebeatitinka realijų (1)

Lukiškių aikštė iškalbinga, su ja siejama Lietuvos istorinė bei emocinė praeitis, dabartis ir...

„El Padre Medico“: koks iš tiesų buvo kontroversiškasis A. F. Bendoraitis?

Penktadienio vakarą Vilniuje, kino teatre „ Forum Cinemas Vingis “ įvyko lietuvių dokumentinės...

Eimunto Nekrošiaus pagerbimas Liubline ir Maskvoje

55-ąjį sezoną Valstybinis Jaunimo teatras pradėjo atidaręs rekonstruotą sceną su dvejomis...

Top naujienos

Gyvai / Didžiausioje kontrabandos byloje – nuosprendis ne tik Karaliui, bet ir Kamblevičiaus sūnui tiesioginė transliacija (33)

Didžiausioje kontrabandos byloje – nuosprendis: Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti...

Policija sulaukė Ušacko brolio kraujo tyrimų (112)

Avariją sukėlęs Vygaudo Ušacko brolis buvo neblaivus, tai patvirtino kraujo tyrimų rezultatai.

Prezidentūra jau suskaičiavo, kiek pinigų reikės išleisti didesnėms pensijoms (1)

Prezidento Gitano Nausėdos siūlomas spartesnis pensijų didinimas valstybei per artimiausius...

Vladimiras Laučius. Turkų puolimas Sirijoje: kur mus visus tai veda (85)

Kai prieš daugiau nei trejus metus mane pasikvietė pokalbio tuometis Prancūzijos ambasadorius...

Įvertino Karbauskio norą užimti Seimo vadovo kėdę: jis nori tik pažaisti (39)

Buvęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) frakcijos bendražygis Bronislovas...

„Grybavimo“ ir muštynių „Glory“ kovoje išvengęs Maslobojevas: iš ringo lipau apimtas ekstazės

„Iš pradžių vaiko gimimas, paskui „Glory“ turnyras, o dar laukia WAKO pasaulio kikbokso...

„Vilniaus degtinė“ tęsia provokacijas: ironiškoje reklamoje – nealkoholinis šampūnas (9)

„O ką, jeigu nealkoholinis šampūnas?“ – naujoje reklamoje teiraujasi „Vilniaus degtinė“....

Skrydis atšauktas, o oro vežėjas pasiūlė kitą skrydį arba nakvynę: ar dar priklauso kompensacija?

Rugsėjo pabaigoje plačiai nuskambėjus žiniai apie vieno didžiausių pasaulyje kelionių...

Nauji mokesčiai prekybos tinklams: kiek milijonų turėtų atriekti didieji? (30)

Seimo nariai Tomas Tomilinas, Virgilijus Poderys ir Jonas Jarutis praėjusią saviaitę pranešė...

Kristina Brazauskienė apie kovą su vėžiu: mirti nebijau, bijau mirti skausmuose, kaip mano vyras (44)

„Mirti nebijau. Bijau mirti skausmuose, kad man skaudės. Aš mačiau, kaip mano vyrui skaudėjo. O...